Priekaištai, kurių Azerbaidžanas nenusipelnė


Print

Tikriausiai dar visi prisimename vasario mėnesį kilusį triukšmą dėl Vilniaus mieste iškabintų 40-ies plakatų, skelbiančių oficialų Azerbaidžano požiūrį į 1992-ųjų vasario 26-osios tragediją Chodžaly mieste.

Nepadarė nieko smerktino

Šia tema nieko nerašiau, kadangi priklausau lietuviams, manantiems, jog Azerbaidžanas, sumanęs būtent tokiu būdu atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į jam svarbius įvykius, nepadarė nieko smerktino. Jei Lietuva – vis dar civilizuota, demokratinė valstybė, kodėl oficialusis Baku mūsų žemėje apie savo skaudulius negali pasakoti ant troleibusų ir gatvės stendų iškabindamas informacinio pobūdžio plakatus?

Ir vis tik šiandien negaliu neprisiminti šios subtilios temos. Išdėstyti savąją nuomonę verčia rugpjūčio 8-ąją portale 15min.lt paskelbtas tendencingas straipsnis „Prokurorai atvėrė kelią Vilniaus gatvėse skleisti ir Rusijos propagandą“. Mano supratimu, šios ne itin korektiškos publikacijos autoriai pažėrė priekaištų, kurių azerbaidžaniečiai tikrai nenusipelnė.

Žinoma, plakatų kabinimas ant viešojo transporto šonų ar lauko stendų – ne pats veiksmingiausias būdas analizuoti tragiškus istorijos puslapius. Aiškintis, kas kaltas dėl civilių aukų, kas pirmasis pradėjo šaudyti, – prasmingiau spaudos puslapiuose, istorikų seminaruose, apskritojo stalo diskusijose, televizijos laidose ar leidžiant knygas.

Tad jei ir galima kalbėti apie azerbaidžanietišką klaidą, tai tik dėl finansinių kaštų: brangiai kainavo, o naudos – mažoka. Lietuvos miestų gatvėse tiek daug įvairiausios reklamos, kad net tie, kurie ir matė plakatus, vargu ar įsigilino, suprato bei ilgam įsiminė, kodėl vasario mėnesį azerbaidžaniečiai gedi dėl Chodžaly aukų.

Lietuviškosios klaidos

O štai lietuviai, isteriškai reaguodami į Azerbaidžano pastangas išdėstyti savąją istorijos versiją Lietuvoje, padarė grubių klaidų.

Pirma, nesuprantu, kodėl kreiptasi į Lietuvos prokurorus prašant paaiškinti, ar čia nėra nacionalinės nesataikos kurstymo požymių? O be prokurorų paaiškinimų jau nebepajėgiame „nacionalinės nesantaikos kurstymo“ atskirti nuo „informacijos“? Staiga praradome sveiką nuovoką, išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį, kad be teisininkų paaiškinimų – nė iš vietos?

Plakatuose, dėl kurių neva labai įsižeista, skelbiama, jog 1992 metų vasario 26 dieną Kalnų Karabacho Chodžaly mieste nužudyti 613 azerbaidžaniečiai, tarp kurių būta daug vaikų ir moterų. Kitos rūšies plakatuose tebuvo įrašyti žodžiai „Stop Armėnijos agresijai“. Štai ir viskas, ką norėjo Lietuvai pasakyti azerbaidžaniečiai. Paprasčiausi informacinio pobūdžio pranešimai be jokių skatinimų keršyti, persekioti, nemėgti.

Kur čia galima įžvelgti bandymus kurstyti antiarmėniškas nuotaikas, kur čia galima įžvelgti prieš armėnus nukreiptą šmeižtą? Chodžaly aukos – azerbaidžaniečių fantazija? Gal norite pasakyti, jog keli šimtai Chodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių patys nusižudė ar buvo nužudyti saviškių – azerbaidžaniečių?

Žinoma, jei azerbaidžaniečių užsakyti plakatai skelbtų, jog už šias netektis privalu keršyti armėnams, nacionalinės nesantaikos kurstymo požymių įžvelgtų ir šių eilučių autorius. Bet dabar apsimesti, jog mes, lietuviai, laikantys save išsilavinusia tauta, nemokame atskirti „nacionalinės nesantaikos kurstymo“ nuo pastangų „pranešti apie tragiškus istorijos įvykius“, – tiesiog nesolidu.

Prarasta sveika nuovoka

Šių eilučių autorių nustebino ir antiazerbaidžanietiškai nusiteikusiųjų bandymas užtarimo ieškoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje (ŽEIT). Galvoje kirba tas pats retorinis klausimas: o be žurnalistinių inspektorių ekspertizių lietuviai jau nebepajėgūs suvokti, kuo „nacionalinės nesantaikos kurstymas“ skiriasi nuo „gilinimosi į tragiškus istorijos puslapius“?

Juolab kad dauguma NATO ir Europos Sąjungos valstybių neneigia, jog Kalnų Karabachas nuo Azerbaidžano atplėštas neteisėtai. Jungtinės Tautos paskelbė ne vieną rezoliuciją, raginančią armėnus taikiai pasitraukti iš neteisėtai okupuotų azerbaidžanietiškų regionų. Tačiau Azerbaidžanas iki šiol Kalnų Karabacho neatgavęs. Ir vis tiek azerbaidžaniečiai neturi teisės NATO ir ES bendrijoms priklausančioje Lietuvoje prabilti apie Chodžaly aukas tegul ir ne visai įprastu būdu – klijuodami plakatus ant gatvės stendų bei troleibusų šonų?

Jei esame civilizuota, demokratinė valstybė, nenorinti niekam užčiaupti burnų, tokių dalykų neturėtume drausti. Patarti, jog toks būdas supažindinti su savo istorija galbūt nėra pats racionaliausias, – verta. Bet drausti – tai jau ne demokratijos požymis.

Politika ar istorija?

Beje, dėl parlamentaro Egidijaus Vareikio samprotavimų, esą Vilniaus gatvėse pasirodžiusieji plakatai dėl Chodžaly aukų – politika, o sostinės valdžia neturėtų leisti Vilniaus gatvėse politinės reklamos, – norėčiau ginčytis. Taip, politikos esama visur, kiekviename mūsų žingsnyje. Net ir kultūroje, net ir ekonomikoje. Bet azerbaidžaniečių plakatai apie Chodžaly aukas man pirmiausiai asocijuojasi su istorija, ir tik po to – su politika.   

Bet blogiausia, kad, sureikšmindami Lietuvos armėnų nepasitenkinimą, mes kuriame precedentą, kuris ilgainiui mums patiems trukdys minėti Lietuvos netekčių ir praradimų istoriją. Vos tik prasižiosime apie sovietinės okupacijos metu patirtas aukas, nacionalinės nesantaikos kurstymo požymių įžvelgs Lietuvos rusai. Negalėsime nė žodeliu užsiminti ir apie Vilniaus krašto okupaciją, nes nacionalinės nesantaikos kurstymu kaltins Lietuvos lenkai. Negalėsime prisiminti ir vokiškųjų skriaudų, nes pareiškimais dėl nacionalinės nesantaikos kurstymo Lietuvos generalinę prokuratūrą bei ŽEIT užvers Lietuvoje gyvenantys vokiečiai. Armėnų nepasitenkinimą palaikantieji siekia būtent tokio precedento?

Mano supratimu, Lietuvos prokurorai pasielgė išmintingai, azerbaidžaniečių užsakytuose plakatuose neįžvelgdami pažeidimų. O štai tie, kurie mano, esą Vilniaus apygardos prokuratūra, nutraukusi ikiteisminį tyrimą dėl reklamų, kuriose Armėnija įvardinta okupante, atvėrė kelią Rusijos ambasadai ant Vilniaus troleibusų ir autobusų štampuoti antilietuviškus ar antiukrainietiškus plakatus, – užsiima demagogija (omenyje turiu būtent 15min.lt pasirodžiusią publikaciją „Prokurorai atvėrė kelią Vilniaus gatvėse skleisti ir Rusijos propagandą“).

Azerbaidžanas – ne Rusija

Štai Rusijos ambasadai mes tikrai neprivalome leisti taip elgtis kaip turėtume leist elgtis Azerbaidžano ambasadai. Būtent čia dvigubi standartai – ne tik galimi, bet ir būtini. Tarp Rusijos ir Azerbaidžano – milžiniškas skirtumas. Azerbaidžanas – ne Rusija. Azerbaidžanas niekad nebuvo mūsų okupavęs. Azerbaidžanas į Sibirą neištrėmė nė vieno mūsų tautiečio. Azerbaidžanas nenužudė nė vieno mūsų partizano. Azerbaidžanas taip pat nėra nuskriaudęs mūsų artimiausių brolių ir kaimynų – latvių bei estų.

Taip pat privalome įsisąmoninti: po 1990-ųjų nepriklausomybę atgavęs Azerbaidžanas niekad nėra iškraipęs mūsų istorijos, tyčiojęsis iš mūsų papročių, tradicijų, nesėkmių. O kiek kartų Lietuvą šmeižė bei apgavo oficiali Rusijos valdžia? Skirtumas – milžiniškas. Azerbaidžanas nori draugauti su Lietuva. Azerbaidžane į lietuvius žiūrima labai draugiškai.

Būsiu atviras: azerbaidžaniečiai mus gerbia labiau, nei mes to verti. Bent jau man taip pasirodė 2013-ųjų lapkritį – svečiuojantis Baku tarptautiniame humanitariniame forume. Iki šiol negaliu pamiršti, kaip mus, Forumo svečius, nuoširdžiai ir pagarbiai priėmė senoji Azerbaidžano sostinė Giandža (kas nori, portale slaptai.lt ras per 300 nuotraukų ir du videoreportažus, pasakojančius apie spalvingąją Giandžos šventę).

Todėl ir pabrėžiu: pareiškimai, esą Vilniaus prokuratūra, neįžvelgdama azerbaidžanietiškuose plakatuose „nacionalinės nesantaikos kurstymo“, atvėrė kelią Rusijos ambasadai skleisti savo dezinformacijas ir propagandas, – įžeidus. Bent jau nekorektiškas.

Mano oponentai greičiausiai pastebės, jog Armėnija taip pat niekad nėra nuskriaudusi Lietuvos. Bet juk tarp Azerbaidžano ir Armėnijos taip pat esama milžiniško skirtumo. Azerbaidžane nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O Armėnijoje dislokuoti rusų kariniai daliniai. Tad Armėnija, kaip besvarstysi, – šiandien yra Kremliaus pastumdėlė. Kaip Vladimiras Putinas lieps, taip oficialusis Jerevanas ir pasielgs.

Pompastiškas pareiškimas

Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupei priklausanti Liberalų sąjūdžio parlamentarė Dalia Kuodytė portalui 15min.lt teigė, jog „Lietuvoje prieš Armėniją jau kuris laikas vykdomas informacinis karas“. Šių eilučių autoriui atrodo, kad toks parlamentarės įsitikinimas – per daug pompastiškas. Tiesiog Azerbaidžanas Lietuvai ėmė pasakoti savąją poziciją. Iki tol Lietuvoje vyravo tik armėniškoji pozicija. Todėl kai kam galbūt nuoširdžiai atrodo, esą Azerbaidžanas pradėjo neva kryptingus, agresyvius propagandinius – informacinius karus.

Azerbaidžanietiška tema šių eilučių autorius domisi maždaug dešimt metų. Dar prieš septynetą – penketą metų azerbaidžaniečių balsas Lietuvoje nebuvo girdimas. Lietuvoje be konkurencijos karaliavo armėniškoji pozicija. Šiandien šios privilegijos armėnų diaspora neteko. Todėl ir pyksta. Todėl ir ieško bet kokio preteksto teisiškai prisikabinti. Bet mes, lietuviai, neturėtume pasiduoti tokiems spaudimams. Mes privalome vadovautis savo galva. Azerbaidžaniečiai labai teisingai elgiasi, su savo istorija supažindindami mus, lietuvius, vis dar naiviai manačius, jog jei tarp musulmono ir krikščionio kilo nesutarimai – kaltas būtinai bus musulmonas.

Kam žvanginti antrankiais?

O jei vis dėlto neabejojame, jog prieš Armėniją pradėtas informacinis – propagandinis karas, tai tuo pačiu neabejokime, jog Lietuvoje analogiškas karas konstruojamas ir prieš azerbaidžaniečius. Ką byloja aplinkybė, jog azerbaidžaniečių sumanymas iškabinti plakatus Vilniaus gatvėse buvo analizuojamas mūsų prokuratūroje ir mūsų žurnalistikos inspektorių kabinetuose?

Mano manymu, azerbaidžaniečius buvo bandoma įbauginti bei pažeminti. Jei jau tikrai manome, jog Azerbaidžano jaunimo organizacijos Lietuvoje pirmininkas Samiras Musajevas pasielgė netinkamai, kritkuokime jį laikraščių puslapiuose, televizijos ekranuose. Bet kodėl, vaizdžiai tariant, žvanginti antrankiais?

Aštriosios versijos parodyti neleista

Naudodamasis proga norėčiau prisiminti prieš keletą metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje (LGGRTC) surengtą azerbaidžanietišką vakaronę. Tąsyk azerbaidžaniečiai gausiai į muziejų susirinkusiems istorikams, politikams, žurnalistams ir visuomenininkams papasakojo apie savo skausmus ir lūkesčius, susijusias dėl Kalnų Karabacho praradimo. Net dokumentinį filmą parodė. Tačiau azerbaidžaniečiams kažkodėl leista demonstruoti tik švelniasniąją, sutrumpintąją dokumentinio filmo versiją.

Jei dokumentinį filmą apie karinius susidūrimus su armėnų pajėgomis azerbaidžaniečiai būtų sumanę parodyti mokykloje mūsų moksleiviams, – įžvelgčiau daug logikos. Bet kaip paaiškinti sprendimą išsamesnės versijos nerodyti į muziejų susirinkusiems istorikams, politikams, visuomenininkams? Kas tai, jei ne informacinis – propagandinis karas, nukreiptas prieš azerbaidžaniečius?

Beje, mačiau abi to dokumentinio filmo versijas. Švelnesnioji – taip iškastruota, kad, atvirai kalbant, lietuviui, ne itin besidominčiam šiuo regionu, sunku suprasti, kas, kodėl ir kaip iš gimtųjų namų išvijo tūkstančius azerbaidžaniečių. Bet svarbiausia, kad aštriojoje versijoje nemačiau nė menkiausios užuominos apie „nacionalinės nesantaikos kurstymą“ – tik begalinį azerbaidžaniečų skausmą.

Teroristiniai išpuoliai prieš turkų diplomatus

Norintiems suvokti tikrąsias armėnų nesutarimų su azerbaidžaniečiais ir jų giminaičiais turkais priežastis patarčiau atidžiai perskaityti 2007-aisiais rusų kalba išleistą Ericho Faiglo knygą „Armianskaja mifologija“. Apie šį veikalą plačiau papasakosime kitą kartą. Dabar atkreipiu dėmesį tik į pačią naujausią istoriją.

E.Faiglo veikale „Armianskaja mifomanija“ pateikiami duomenys, kiek armėnų teroristai nužudė turkų diplomatų 1973 – 1994 metais. Minimi net 29 teroro aktai, surengti ypatingai pavojingu būdu – sprogdinant bombas ir šaudant Santa Barbaroje, Vienoje, Paryžiuje, Vatikane, Sidnėjuje, Los Andžele, Otavoje, Bostone, Lisabonoje, Briuselyje… Tų išpuolių metu žuvo ne tik turkų diplomatai, bet ir jų žmonos, dukros, sūnūs, policininkai, atsitiktiniai praeiviai (iš viso – 35 aukos).

Tarp žuvusiųjų – ir knygos autoriaus E.Faiglo draugas turkų diplomatas Erdoganas Ozenas, rezidavęs Austrijos sostinėje Vienoje. Apie turkų diplomato Erdogano Ozeno mirtį rašoma knygos įžanginiame žodyje. Įsidėmėkime.

Kaip žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas

„Erdoganas Ozenas, turkų diplomatas, kuruojantis socialinius klausimus, 1984 metų birželio 20-ąją į darbą atvažiavo maždaug 9 valandą ryte. Automobilį paliko greta Turkijos ambasados pastato, pasisveikino su prie įėjimo į Turkijos ambasadą budinčiu Austrijos policininku. Kaip tik tuo momentu ir sprogo paslėptas sprogmuo. E.Ozeno automobilis išlėkė į orą. Pats diplomatas žuvo vietoje. Jo kūnas buvo sudraskytas į gabalėlius.

Turkijos ambasadą tą rytą saugojęs Austrijos policininkas Leopoldas Smetačekas smarkiai apdegė veidą. Policininkas keletą mėnesių buvo gydomas ligoninėje. Iš pradžių manyta, jog – neišgyvens. Sprogimo metu nukentėjo ir keletas atsitiktinių praeivių.

Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė Armėnijos revoliucinė armija APA“.

Kada armėnai pasmerks … armėnų teroristines organizacijas?

Skaitant E.Faiglo knygos skyrius apie naujausią istoriją ir kilo mintis: net jei turkai ir jiems giminingi azerbaidžaniečiai išties nusikalto armėnų tautai, ar toks armėnų teroristinių organizacijų siautėjimas Europoje 20-ojo amžiaus antrojoje pusėje – pateisinamas?

Taip pat prasminga būtų paklausti: ar turkai ir azerbaidžaniečiai į tokius išpuolius atsakė panašiomis priemonėmis – teroru? Ar esama žinių, jog armėnų diplomatai būtų nukentėję nuo turkų ir azerbaidžaniečių teroristų 20-ojo amžiaus pabaigoje Europos sostinėse? Šių eilučių autorius tokių žinių neturi.

Žodžiu, E.Faiglo veikalas „Armianskaja mifomanija“ paskatino domėtis, kokios armėniškos diasporos bei organizacijos yra pasmerkusios paskutiniuosius teroro aktus? Galų gale ką apie paskutiniuosius kraujo praliejimus Europos sostinėse mano Lietuvos Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupei priklausanti Liberalų sąjūdžio parlamentarė D.Kuodytė?

Man regis, tiek oficialioji Armėnija, tiek po pasaulį išsibarsčiusios armėnų diasporos turėtų ne vieną sykį viešai, demonstratyviai, garsiai ir masiškai atsiriboti nuo paskutiniųjų sprogdinimų Europos sostinėse. Juk tai – žymiai pavojingesnis būdas ieškoti teisybės nei apie Chodžaly tragediją pasakojančių plakatų kabinimas ant troleibusų ir autobusų šonų. Tačiau šių eilučių autoriui neteko girdėti, jog armėnai masiškai ir garsiai smerktų Dašnakcutiun, ASALA, APA ar Gnčak organizacijas dėl Europos sostinėse vos prieš kelis dešimtmečius rengtų ciniškų turkų diplomatų skerdynių.

Ką galėtų reikšti ši tyla?

Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.

Redakcijos prierašasŠiuo metu spaudai rengiamas išsamus pasakojimas, kokių minčių mums sukėlė Ericho Faiglo veikalas „Armianskaja mifomanija“.

2014.08.18; 15:31


Prisijunkite prie diskusijos