Prieš antikonstitucinį flirtą


Print

Lietuvos valstybėje greta kamieninės lietuvių tautos gyvena tautinės mažumos: rusai, lenkai, žydai, totoriai, ukrainiečiai ir kt. Didžioji dauguma jų yra Lietuvos piliečiai ir todėl vadinami Lietuvos rusais, Lietuvos lenkais, Lietuvos žydais ir t.t.

Tačiau neskaitlinga dalis Lietuvos lenkų save įvardija lenkais Lietuvoje (poliaki na Litvie).

Sakytume, – tegul kaip nori jie vadinasi, tik tegul laikosi Lietuvos įstatymų, gerbia kamieninę tautą, nesielgia čia kaip šeimininkai.

Iš tikrųjų, jei nesi Lietuvos lenkas, o tik lenkas Lietuvoje, nenori integruotis į kamieninės tautos valstybę, valstybė tave gali laikyti tik svečiu, kuriam Lietuvos įsipareigojimai yra ženkliai mažesni nei Lietuvos piliečiui. Tačiau tie „poliaki na Litvie“ užsimanė, kad jiems būtų suteiktos ne tik Lietuvos piliečio teisės, bet priedu – ir kai kurios Lenkijos piliečio teisės. Tarp tokių teisių – asmens dokumentuose pavardes bei vardus rašyti lenkiškais rašmenimis, vietovių bei gatvių pavadinimus rašyti ar net išversti į lenkų kalbą. Lenkijos ambasada Lietuvoje jiems dalina „Lenko kortą“ su Lietuvos lenkų įsipareigojimais Lenkijai, bei jiems teikiamomis Lenkijoje ir Lietuvoje tam tikromis privilegijomis.

Gal tos mažumos mažumai tebesisapnuoja Liublino unija, Želigovskis ir Pilsudskis Lietuvoje, gal jie lenkų kalbą vertina aukščiau už lietuvių kalbą, nes nei, tarkim, Rusijoj ar Amerikoj tokių teisių lenkai nereikalauja. Galėtume nekreipti dėmesio į „svečių“ absurdiškus reikalavimus, tačiau Lenkijos valstybės vadovai mūsų valstybės vadovams dainuoja tą pačią dainelę. Gi mūsiškiai valstybės vadovai tos dainelės pataikūniškai klauso, absurdiškoms lenkų ambicijoms mūsų tautinio orumo žeminimo sąskaita pritaria, vykdo antikonstitucinį flirtą, žada „problemą“ spręsti ir net teikia vilčių, kad lenkų asmens dokumentuose bus leista rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis, vietovių ir gatvių pavadinimus – taip pat.

Minimą flirtą, neturėdamas jokių tam Tautos įgaliojimų, pradėjo prezidentas Valdas Adamkus. Tiek buvusio prezidento ir premjero A.Brazausko, tiek prezidento V.Adamkaus perdėtas palankumas nepamatuotoms lenkų ambicijoms, pariteto Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų padėties nepaisymas iš Lenkijos pusės, žeidžia lietuvių tautinį orumą, kenkia Lietuvos lenkų integravimuisi į lietuvių tautą ir jos valstybę. Čia dera pabrėžti, kad minimas išskirtinumas lenkams taip pat žemintų kitų Lietuvos tautinių mažumų orumą, jei tų tautybių atstovams asmens dokumentuose nerašytume pavardžių jų rašmenimis (rusų, žydų, arabų ir kt.). Nekalbant apie labai brangiai kainuojančias technines kliūtis, išskirtinumo precedentas vestų į tikrą Babelį.

Lietuvos Konstitucijos 14-tas straipsnis valstybine kalba įtvirtino lietuvių kalbą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1999 m. ir pakartotinai 2006 m. gegužės 10 d. išaiškino, jog valstybinė kalba privaloma visiems piliečiams ir visoje valstybės teritorijoje. Todėl derybos dėl rašybos nelietuviškais rašmenimis, nevalstybinės kalbos vartojimas valstybinėse įstaigose prilygsta nesusipratimui juolab, kad lietuvių tauta, patyrusi dešimtmečių lietuviškos spaudos draudimą, yra itin jautri kalbos bei rašybos pažeidimams. Peršamas rašybos svarstymas tik galutinai sukompromituotų siūlymų autorius, nes toks svarbus Konstitucijos keitimas įmanomas tik tautai pritarus referendumu. Tokio pritarimo tikimybė neabejotinai lygi nuliui.

Atkuriant Nepriklausomybę buvo labai ryškus iš užsienio palaikomas siekis suskaldyti Lietuvą gabalais ir ją politiškai dezintegruoti, kaip kad 1940 m. atsitiko Suomijoje ir jau mūsų laikais – Moldovoje. Lietuva ryžtingai sužlugdė „Jedinstvos“, kuriai priklausė dalis rusų ir lenkų tautinės mažumos atstovų, planus, nors Lietuvos teritorinio skaldymo strategijos reliktai nuolat buvo puoselėjami, siūlant panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos apibrėžtą valstybinės lietuvių kalbos statusą ir atskirose vietovėse iškraipyti ir svetima kalba rašyti vietovardžius, gatvių pavadinimus, pasuose rašyti kitokia kalba Lietuvos piliečių pavardes ir vardus. Dabar tam viešai pritaria premjeras A.Butkevičius, žadėdamas tai legalizuoti. Tačiau tai ir būtų galimo Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo pažeidimas, o kartu ir priesaikos sulaužymas.

Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė Lenkų rinkimų akcija (LRA) neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Antai LRA nariai neatsisako Lenko kortos, kas liudija lojalumą kitai valstybei, o Seimo narys M.Mackevičius su Lenko korta net įsibrovė į LR Seimo Saugumo komitetą ir turės galimybę prieiti prie slaptų dokumentų.

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), linkėdama Užsienio reikalų ministrui ir Premjerui išminties neperžengti santykių su kaimynine Lenkija gerinimo vardan įstatymais įtvirtintos ribos, netenkinti kaimyninės valstybės numanomų negerų kėslų, raštu įsakmiai persergėjo neteikti išimtinių privilegijų Lietuvos lenkų tautinei mažumai. Užsienio reikalų ministro vizito į Lenkiją išvakarėse LLKS prie Užsienio reikalų ministerijos vasario 6 d. organizavo piketą, dar kartą įspėjo išvengti pažadų, keliančių pavojų Lietuvos teritoriniam vientisumui bei pažeisti LR Konstituciją.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2013.02.27


Prisijunkite prie diskusijos