Prisiminkime ešelonų brolius ir seses iš Šiaurės Kaukazo


Print

Bausmė už tariamą kolaboravimą su vokiečių okupacine valdžia – kelių Kaukazo tautų ištrėmimas. Tų deportacijų padariniai iki šiol žiojėja.

Šiaurės Kaukazo tautoms 2014 metai primins ne tik Sočio žiemos olimpines žaidynes, bet ir skausmingus istorinius įvykius. Rengiantis žaidynėms, pasaulis šiek tiek sužinojo apie žiaurų susidorojimą su laisvę mylinčia čerkesų tauta ‒ prieš 150 metų būtent iš Sočio regiono caro kareivos ištrėmė beveik visus čerkesus.

Pagrindinė Šiaurės Kaukaze vykusias žaidynes kritiškai vertinusios žiniasklaidos tema – vengimas pripažinti čerkesų praeitį. Svarbu ir tai, kad būtent toje vietoje, kur prieš pusanatro šimto metų galutinai buvo pavergtos Šiaurės Kaukazo tautos, iškilmingas pergalės paradas surengtas būtent toje vietoje, kuri dėl pralieto kraujo vėliau gavo Krasnaja Poliana (Raudonoji Laukymė) pavadinimą, visam pasauliui buvo demonstuojama Rusijos galia ir didybė.

Mažiau pasaulis žino apie tai, jog paskutiniąją žaidynių dieną kitos Šiaurės Kaukazo tautos minėjo skaudžią sukaktį ‒ prieš 70 metų jos buvo ištremtos į centrinę Aziją.

Mirtis dėl bado ir šalčio

1944 m. vasario 23 d. NKVD daliniai pradėjo deportuoti visus čečėnus ir ingušus. Jau po savaitės centrinės Azijos kryptimi riedėjo ešelonai, gyvuliniuose vagonuose gabenę pusę milijono „liaudies priešų“. Atlaikiusiejį kankinančią kelionę buvo apgyvendinti Kirgistane ir Kazachstane.

Čečėnai ir ingušai nebuvo pirmosios stalininių deportacijų, vykdytų po Vermachto pasitraukimo iš Šiaurės Kaukazo, aukos. Dar 1943 m. rudenį iš Šiaurės Kaukazo kalnų slėnių į centrinę Aziją buvo ištremta tiurkų kalbų grupės karačajų tauta, netrukus jos likimo susilaukė mongolų tautos subgrupė kalmukai, gyvenę vakariniame Kaspijos jūros krante. 1944 m. kovo mėn. atėjo Elbruso regione gyvenusių balkarų eilė. Nuo 1943 m. rudens iki 1944 m. pavasario iš Pietų Rusijos iš viso buvo deportuota apie 700 000 gyventojų. Trečdalis jų mirė pakeliui į tremties vietas. Nykiose vietovėse, kur atitremtųjų laukė atšiaurios žiemos, kaukaziečių apgyvendinimui visiškai nebuvo pasiruošta.

Oficialiai  buvo skelbiama, jog žmonės deportuoti dėl kolektyvinės tėvynės išdavystės, dažniausiai dėl kolaboravimo su vokiečių okupantais.

Kadangi Šiaurės Kaukazo tautos, panašiai, kaip Vakarų Ukrainos ir Krymo gyventojai, tradiciškai priešinosi caro, vėliau ‒ Sovietų valdžiai, vokiečių okupacijos metais iš tikrųjų buvo nedidelių junginių, kolaboravusių su okupacine valdžia. Bet čečėnų ir ingušų gyvenamų teritorijų vokiečių daliniai net nebuvo pasiekę, todėl ten apie kolaboravimą negalėjo būti ir kalbos.

Be to, beveik visi tų tautų šaukiamojo amžiaus vyrai deportacijų metu buvo fronte, todėl priekaištas dėl kolaboravimo neatlaiko kritikos. Stalinas, kuris Lenino laikais buvo Tautybių reikalų liaudies komisaras ir dar iki karo buvo įvykdęs stambaus masto deportacijų, tuo priekaištu paprasčiausiai pasinaudojo, kad atsikratytų nemėgstamų  ramybės drumstėjų.

Galbūt būta ir kitos priežasties ‒ į neaprėpiamas retai apgyvendintas centrinės Azijos platybes atgabenti darbo jėgos. Reikia pažymėti didžiulį logistinį pasirengimą ‒ šalyje vyko karas, reikalavęs visų jėgų panaudojimo, o Šiaurės Kaukazo tautų deportacijoms buvo pasitelkta apie 100 000 saugumo darbuotojų, panaudota šimtai ešelonų.

Nepaisant reabilitavimo ‒ skausmingi padariniai

Chruščiovo laikais vykstant destalinizacijai, šeštojo XX a. dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Kaukazo tautos buvo reabilituotos. Joms, priešingai nei deportuotiems čečėnams ir Pavolgio vokiečiams, buvo leista grįžti į savo istorines tėvynes. Daugelis išgyvenusiųjų ir grįžo. Bet savo namuose jie rado kitus žmones, tai davė pagrindo naujiems konfliktams.

Didžiausia įtampa kilo Prigorodno rajone, Šiaurės Osetijos sostinės Vladikaukazo (tada ‒ Ordžonikidzė) rytuose. Kitaip nei kitose ingušų žemėse, šis regionas ir grįžus tremtiniams liko pavaldus Šiaurės Osetijai. Dėl to tarp tų dviejų tautų nuolat kildavo problemų. O po 1990 m. karo tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos į šiaurę atbėgo daug Pietų Osetijos gyventojų. Dėl to dar labiau stiprėjo įtampa, kuri 1992 m. rudenį išsiliejo į trumpą, bet daug kraujo pareikalavusį karą. Žuvo keli žimtai žmonių, iš Prigorodno rajono vėl buvo ištremti visi ingušai. Iki šiol gausybė šeimų gyvena pabėgėlių stovyklose.

Kitaip nei Prigorodno konflikto, Čečėnijos karų, kaip ir dabartinio smurto Šiaurės Kaukaze, negalima tiesiogiai sieti su Stalino laikų deportacijomis. Vis dėlto suprantama, jog  prievartinio iškeldinimo trauma iki šiol atsiliepia deportuotųjų tautų santykiams su Maskva. Ji padeda paaiškinti, kodėl dabartinis konfliktas Šiaurės Kaukaze kartais laikomas tik kaip naujausias skyrius šimtametėje Rusijos valdomų tautų kančios istorijoje.

Būtent todėl vasario 23-oji Maskvai buvo tinkama proga pripažinti, kad deportacijos vyko, nes ta diena sutapo su Olimpinių žaidynių, kuriose Rusija ir Šiaurės Kaukazas demonstravo savo galią, pabaiga. Bet čečėnams, kaip ir čerkesams bei kitoms Šiaurės Kaukazo tautoms, veltui teks laukti tokio gesto.

Nuotraukoje: Turkijos čerkesų diaspora protestuoja, kad Rusija iki šiol čerkesams neleidžia grįžti į savo žemes – Sočį.

Parengta pagal Volkerio Pabsto straipsnį Šveicarijos spaudoje.

2014.02.26; 04:33


Prisijunkite prie diskusijos