Prof. Vladas Vilimas: demokratiška teisėsauga – teisingumo sąlyga valstybėje


Print

Pas­ta­ruo­ju me­tu ži­niask­lai­da vis daž­niau pri­me­na vi­suo­me­nei, kad įsta­ty­mai tu­ri bū­ti vyk­do­mi. Va­di­na­si, iš­ki­lo pro­ble­ma. Juk de­mo­kra­tinėje vals­ty­bė­je įsta­ty­mas – ka­ra­lius. Du­ra lex, sed lex (žiau­rus įsta­ty­mas, bet įsta­ty­mas), tai­gi jį bū­ti­na vyk­dy­ti.

Tai daž­nai kar­to­ja ir LSDP gar­bės pir­mi­nin­kas Alo­y­zas Sa­ka­las. Ta­čiau įsta­ty­mus ruo­šia tei­si­nin­kai pro­fe­sio­na­lai. Pri­ima Sei­mas.

Kaip api­bū­di­na­mi pras­ti įsta­ty­mai? „Pras­ti įsta­ty­mai – žiau­riau­sia ti­ro­ni­jos for­ma“, – sa­kė ai­rių kil­mės an­glų po­li­ti­kas, fi­lo­so­fas Ed­mun­das Ber­kas (1729–1797). Bet­gi ti­ro­ni­ja su tei­sin­gu­mu lyg ir ne­si­de­ri­na?

Apie tai, kad įsta­ty­mai ga­li bū­ti ne­vy­kę, dis­ku­tuo­ti ven­gia­ma. Rei­ka­lau­ja­ma tik be­są­ly­giš­kai juos vyk­dy­ti. Ar tai tu­rė­tų reikš­ti, kad vi­si įsta­ty­mai ge­ri? Fak­tiš­kai vi­suo­me­nė izo­liuo­ta nuo ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios tu­ri tik­rin­ti pri­im­tų įsta­ty­mų ko­ky­bę – tai aki­vaiz­du, ste­bint Kon­sti­tu­ci­nį teis­mą. Pa­ra­dok­sas: į šį teis­mą ga­li kreip­tis tik įsta­ty­mų ren­gė­jai ir lei­dė­jai bei tei­sė­jai by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu, bet tai da­ry­ti im­pe­ra­ty­vo nė­ra.

Vis dėl­to vals­ty­bė­je įsta­ty­mų lei­dy­ba tu­ri bū­ti su­tvar­ky­ta taip, kad bū­tų iš­veng­ta žiau­riau­sios, anot E. Ber­ko, ti­ro­ni­jos for­mos, su ku­ria mes su­si­du­ria­me. Pras­tus, ko­rup­ci­nius įsta­ty­mus tu­rė­tų iš­aiš­kin­ti, su­švel­nin­ti ar tie­siog neut­ra­li­zuo­ti teis­mai. Ži­no­ma, tik de­mo­kra­tiškai su­for­muo­ti teis­mai, ku­riuo­se de­ra­mą vie­tą už­ima vi­suo­me­nės at­sto­vai. De­ja, de­mo­kra­tiškų teis­mų ne­tu­ri­me – jie de­gra­da­vę, ne­te­kę vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mo.

Jei per­žvelg­tu­me tei­sė­jų biog­ra­fi­jas, ras­tu­me vis­ko. Apie 30 mi­li­jo­nie­rių, ne­ma­ža da­lis dir­bę ad­vo­ka­tais, pro­ku­ro­rais, tar­dy­to­jais. Eli­tas – Aukš­čiau­sia­ja­me, Kon­sti­tu­ci­nia­me, Vy­riau­sia­ja­me ad­mi­nist­ra­ci­nia­me, Ape­lia­ci­nia­me teis­muo­se. Pa­gal am­žių di­džio­ji da­lis yra bu­vu­sie­ji so­vie­ti­niai tei­si­nin­kai, ku­riuos Ka­li­ni­nas cha­rak­te­ri­zuo­ja taip: „… teis­mo or­ga­nuo­se, ypač liau­dies teis­muo­se, tu­ri bū­ti ge­riau­si ko­mu­nis­tai, ge­riau­si ora­to­riai, tu­ri bū­ti žmo­nės, ku­rie pui­kiai su­pran­ta ma­sių psi­cho­lo­gi­ją. Kai teis­mas pri­ima ko­kį nors spren­di­mą, svar­bu ne vien tai, kad jis bū­tų tei­sin­gas pa­gal įsta­ty­mą, bet ir tai, kad au­di­to­ri­ja min­ty­se su­tik­tų su nuosp­ren­džiu ir pa­sa­ky­tų: tei­sin­gai teis­mas nu­ta­rė“ (A. Li­kas. Teis­mo pro­ce­so kul­tū­ra, Vil­nius, 1974; p. 42).

Šiuo me­tu teis­mų spren­di­mus su­pran­ta la­bai men­ka au­di­to­ri­ja – iki 15 pro­cen­tų Lie­tu­vos žmo­nių, t. y. ta „sa­va“ vi­suo­me­nės da­lis, ku­rią teis­mai ap­tar­nau­ja. Li­ku­sie­ji dėl aukš­čiau nu­ro­dy­tų prie­žas­čių tei­gia, kad teis­mais ne­pa­si­ti­ki. Šis ne­pa­si­ti­kė­ji­mas yra di­džiau­sias Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES) ir ap­skri­tai tarp de­mo­kra­tinių vals­ty­bių. To­kia si­tu­a­ci­ja ne­ga­li ne­kel­ti su­si­rū­pi­ni­mo, kaip to­kio­mis są­ly­go­mis įma­no­ma ko­va su ko­rup­ci­ja? Ar ga­li­ma ti­kė­tis skaid­rių in­ves­ti­ci­jų vals­ty­bė­je, ku­rio­je tei­sin­gu­mas ta­po di­džiau­siu de­fi­ci­tu? Juk tik teis­mai vyk­do tei­sin­gu­mą, o tei­sė ga­li rem­tis ir pras­tais įsta­ty­mais.

Vi­si ban­dy­mai su­sty­guo­ti teis­mų veik­lą, per­so­di­nant „mu­zi­kan­tus“ – ei­li­nis prieš­rin­ki­mi­nis triu­kas, skir­tas „ne­su­bren­du­siai“ vi­suo­me­nei. O jei ta vi­suo­me­nė, ne­duok­die, su­bren­do – kas ta­da? Pa­ga­liau lai­kas iš­si­aiš­kin­ti ir pa­ties ter­mi­no „ne­su­bren­du­si vi­suo­me­nė“ au­to­rius, juk ta vi­suo­me­nė yra mo­kes­čių mo­kė­to­jai, jie tu­ri tei­sę ži­no­ti, ką sam­do. Bet tai at­ski­ra te­ma, nors vie­ną šios kon­cep­ci­jos puo­se­lė­to­jų ga­liu pa­mi­nė­ti – tai Sei­mo Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­te aukš­čiau­sią pos­tą už­iman­tis as­muo.

Jei no­ri­me, kad teis­mai vyk­dy­tų ne tei­sę, bet tai, kas nu­ma­ty­ta Kon­sti­tu­ci­jos 109 straips­ny­je – tei­sin­gu­mą, – be es­mi­nių Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sų ne­iš­si­ver­si­me. Šį dar­bą ga­li at­lik­ti tik vi­suo­me­nė re­fe­ren­du­mo ke­liu, glau­džiai ben­dra­dar­biau­da­ma su Sei­mu.

Iki šiol par­la­men­te bet koks šios pro­ble­mos spren­di­mas bu­vo blo­kuo­ja­mas Sei­mo Tei­sės ir tei­sė­sau­gos ko­mi­te­to, ku­riam va­do­vau­ja Sta­sys Šed­ba­ras. Ka­dan­gi teis­mų per­tvar­kos svars­ty­mas ve­tuo­tas ben­dru Ko­mi­te­to su­ta­ri­mu, ver­ta su­si­pa­žin­ti su šio ko­mi­te­to na­riais ir prieš rin­ki­mus juos ge­rai įsi­min­ti: http://www3.lrs.lt/pls/in­ter/w5_show?p_r=6147&p_k=1

Tik įve­dus es­mi­nes Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sas, lei­džian­čias vi­suo­me­nei iš­si­rink­ti tei­sė­jus ir kon­tro­liuo­ti pri­im­tų įsta­ty­mų ko­ky­bę, ga­li­ma pri­žiū­rė­ti, ar įsta­ty­mų lei­dė­jo, vyk­do­mo­sios ar vie­tos val­džios ins­ti­tu­ci­jos pri­im­tas įsta­ty­mas ar tei­sės ak­tas ne­pri­eš­ta­rau­ja Kon­sti­tu­ci­jai ar įsta­ty­mams, ti­kė­tis per­si­lau­ži­mo ko­vo­je su ko­rup­ci­ja, iš­veng­ti ti­ro­ni­jos vals­ty­bė­je ir pa­keis­ti pi­lie­čių po­žiū­rį į tei­sin­gu­mą vyk­dan­čią ins­ti­tu­ci­ją.

Pri­im­tų įsta­ty­mų kon­tro­lę tu­rė­tų at­lik­ti tik ne­pri­klau­so­ma ins­ti­tu­ci­ja, į ku­rią ga­lė­tų kreip­tis kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis raš­tu ar­ba žo­džiu, kad bū­tų pa­tik­rin­tas įsta­ty­mo ati­ti­ki­mas Kon­sti­tu­ci­jai.

Ži­no­ma, jei no­ri­me, kad keis­tų­si vi­suo­me­nės po­žiū­ris į tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jas, rei­kė­tų su­ras­ti prieš­nuo­dį tei­si­nin­kų pro­fe­sio­na­lų siū­lo­mam po­žiū­riui, esą Lie­tu­vos žmo­nės nė­ra su­bren­dę da­ly­vau­ti tei­sin­gu­mo vyk­dy­me, esą Lie­tu­vo­je vi­si „švo­ge­riai“ (tai taip pat nu­ro­do­ma kaip vie­na iš prie­žas­čių). Siū­ly­čiau to­kius tei­gi­nius ver­tin­ti kaip pa­to­lo­gi­nį reiš­ki­nį, ne­pai­sant to, kas juos sa­ky­tų – Sei­mo na­rys, ins­ti­tu­to moks­li­nis dar­buo­to­jas, uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius ar aka­de­mi­kas. Ma­nau, kad vi­suo­me­nė tai su­pras ir jos po­žiū­ris į tei­sin­gu­mą vyk­dan­čią ins­ti­tu­ci­ją kar­di­na­liai pa­si­keis.

Laikraštis „XXI amžius“

Prof. Vla­das Vi­li­mas yra Lie­tu­vos Są­jū­džio ta­ry­bos na­rys, Lie­tu­vos Žmo­gaus tei­sių gy­ni­mo aso­cia­ci­jos ko­mi­te­to na­rys.

2012.10.22


Prisijunkite prie diskusijos