“Ne visuomet pagrįstai taikomos griežčiausios kardomiosios priemonės”


Print

Vasario 21-ąją Seime buvo surengta svarbi ir aktuali apskritojo stalo diskusija "Piktnaudžiavimas, lengvabūdiškumas ar normali praktika: ar tikrai asmenys suimami tik tada, kai būtina?"

Šią diskusiją organizavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos advokatūra.

Diskusijos dalyviai beveik vieningai sutarė, kad Lietuvoje griežčiausios kardomosios priemonės –­ suėmimo  – klausimai  reglamentuojami pakankamai gerai, tačiau ydingas pats jų taikymas.

Anot daugelio diskusijoje dalyvavusių asmenų, Lietuvos prokurorai itin dažnai prašo suimti nusikaltimais įtariamus asmenis, o teismai pernelyg lengvai patenkina šiuos prašymus.

Slaptai.lt pateikia interviu su apskritojo stalo diskusijoje dalyvavusiu Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto direktoriumi, prof. dr. Raimundu JURKA. Su teisininku Raimundu Jurka kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Atidžiai išklausius visų diskusijoje dalyvavusių kalbų susidariau užtektinai slogią nuomonę: Lietuvos teisėsaugos institucijos akivaizdžiai piktnaudžiauja savo teise prašant skirti griežčiausias kardomąsias priemones įtariamiesiems, o mūsų teismai pernelyg lengvai tenkina tokius prokurorų prašymus.

Šio apskritojo stalo diskusijos tikslas buvo išsiaiškinti, ar visuomet pagrįstai Lietuvoje taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė, t.y. suėmimas. Mes, apskritojo stalo dalyviai, kalbėjome apie užtektinai dažnai Lietuvoje taikomą pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Taigi kėlėme klausimą, ar lietuviškieji teismai, taikydami pačią griežčiausią kardomąją priemonę, nepiktnaudžiauja tokia savo teise, ar nesielgia pernelyg lengvabūdiškai, dažniausiai neprieštaraudami valstybės kaltintojų prašymams įtariamąjam taikyti būtent labiausiai žmogaus laisves suvaržančią – suėmimo – priemonę.

Suėmimas – ypatingai žmogaus teises suvaržanti priemonė. Ji turėtų būti skiriama tik tuomet, kai neįmanoma taikyti jokių kitų – švelnesnių – kardomųjų priemonių. Bet ar būtent tokią praktiką formuoja lietuviškoji Temidė?

Sutinku, griežčiausia kardomoji priemonė – dažnas baudžiamųjų bylų palydovas. Tai lyg būtų natūralu. Bet šiandien susikaupė užtektinai daug pavyzdžių, kurie leidžia rimtai svarstyti, kas gi atsitiko negero – ar įstatymas nebeatitinka šių dienų reikalavimų, ar tiesiog mes nebemokame tinkamai jo taikyti. 

Šiuo metu Seimui pateiktas svarstyti įstatymo, reglamentuojančio kardomųjų priemonių skyrimo atvejus, projektas. Jei naujoji įstatymo redakcija būtų priimta, Lietuvoje įsigaliotų nauja tvarka, griežčiau apibrėžianti, kada galima, o kada negalima taikyti kardomąją suėmimo priemonę, ką papildomai teismas turėtų vertinti ir pan. Jeigu jau ketiname suimti galimai nusikaltusį žmogų, tai suimkime jį tik labai atidžiai išsiaiškinę ir pasvėrę visas bylos aplinkybes. Taigi būtent apie naująsias pataisas ir turėjome diskutuoti minėtoje Seimo apskritojo stalo diskusijoje. Deja, asmeniškai pasigedau platesnės diskusijos dėl minėto įstatymo projekto iš prokuratūros ir teismų atstovų.

Mano nuomone, abejonės dėl galbūt per dažnai taikomų griežčiausių kardomųjų priemonių – pamatuotos. Pats suėmimas nėra smerktina priemonė. Be griežčiausios kardomosios priemonės neišsiverčia nė viena demokratinė pasaulio valstybė. Šiuo atveju svarbūs visai kiti motyvai – ar pagrįstai ši priemonė taikoma.

Sutinku, kad neįmanomi jokie nurodymai, kokiose bylose galima suimti įtariamąjį, o kokiose – neleidžiama. Neturėtume kaip kirviu kapoti: nužudymo bylose visuomet verta įtariamąjį suimti, o štai sukčiavimo ar turto vagysčių atvejais griežčiausia kardomoji priemonė nėra būtina. Kiekvienas atvejis – unikalus.

Tačiau Lietuvoje praktika formuojama būtent taip: jei pasitaiko vadinamoji rezonansinė byla, pritraukianti visuomenės dėmesį, mūsų teisėsaugos institucijos dažniausiai mato tik vieną išeitį – suimti. Teisėsaugos institucijos šį savo prašymą dažniausiai grindžia tokiais motyvais: įtariamasis gali slėptis, gali vėl nusikalsti, gali daryti poveikį liudytojams.

Jei byloje tikrai esama konkrečių, ne iš piršto laužtų duomenų, jog žmogus, kuriam pareikšti įtarimai arba kaltinimai, tikrai linkęs pabėgti ar daryti neleistiną poveikį liudytojams, – taikykime griežčiausią kardomąją priemonę. Užtenka vieno iš šių punktų, kad būtų galima įtariamąjį suimti.

Tačiau esama užtektinai daug atvejų, kai prokuratūra neturi konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, jog įtariamasis slėpsis, darys poveikį liudytojams ar nusikals. Ir vis tiek prokurorai prašo teisėjų taikyti laisvės suvaržymo priemonę. O teismai, kurie privalo atidžiai pasverti kiekvieną prokurorų argumentą, dažnusyk įsiklauso tik į valstybės kaltintojų argumentus. Deja, tačiau į gynėjų argumentus dažnai neįsigilinama. Advokatų surinkti duomenys tampa mažiau vertinami.

Reikalaudami griežčiausios kardomosios priemonės prokurorai dažnusyk teigia, jog nesuimtas įtariamasis gali bėgti bei pasislėpti. Vienintelis tokį teiginį lydintis įrodymas, esą užsienyje turi pažįstamų ar artimųjų.

Taip, tai vienas iš prokuratūros labiausiai pamėgtų argumentų: įtariamasis turi giminių ir pažįstamų užsienyje, todėl, suprask, egzistuoja pagrįsta baimė, jog neuždarytas į tardymo izoliatorių jis gali pasislėpti. Man regis, šiuo argumentu ypač dažnai piktnaudžiaujama. Juk dabartiniais globalizacijos laikais mes visi turime užsieniuose arba artimųjų, arba draugų.

Seimo apskritojo stalo diskusijoje buvo išsakytos mintys, jog teismai, skirdami suėmimus, tarsi bijotų žiniasklaidos ir visuomenės reakcijos: “tik pažiūrėkite, kokį baisų nusikaltėlį paleido”. Kartais akivaizdu, kad teisėjai elgiasi ne itin principingai, vertindami deklaratyvius, konkrečiais įrodymais neparemtus prokurorų prašymus taikyti būtent griežčiausią kardomąją priemonę.

Diskusijoje nuskambėjo labai rimta teisininko Gintaro Godos pastaba: viešąjį interesą saugoti privalome labai atidžiai, tačiau žmogaus teises privalome saugoti dar atidžiau. Net remiantis Lietuvos Konstitucija turime aiškią prioritetų gradaciją: pirmiausia – žmogaus teisės ir tik po to – visos kitos teisės. Žodžiu, prioritetas – žmogaus laisvė. Ją suvaržyti galima tik išimtinais atvejais.

Ar šiandien galiojantis įstatymas dėl kardomųjų priemonių taikymo – jau pasenęs, išsikvėpęs, nebeatitinka šių dienų reikalavimų?

Dabartinis įstatymas nėra blogas. Sutinku su tais kolegomis, kurie sako, esą blogam teisėjui ir tobulo, idealaus įstatymo neužteks priimant teisingą nuosprendį. Tačiau aš – naujųjų pataisų šalininkas. Naujosios pataisos konkrečiau reglamentuotų suėmimo taikymo – netaikymo atvejus.

Prisiminkime liūdną nutikimą Pietų Afrikos Respublikoje. Žymiam sportininkui pateikti įtarimai nužudžius savo draugę. Lietuvoje jam būtų pritaikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė. Ir tokiam griežtam teisėjo sprendimui niekas nedrįstų prieštarautų. Tuo tarpu Pietų Afrikos Respublikoje įtariamasis paleistas už užstatą. Jam skirta ne pati griežčiausia kardomoji priemonė.

Gal po kokių trijų dešimtmečių ir mes, lietuviai, skelbsime išmintingesnius, logiškesnius verdiktus. Bet juk mes negalime taip ilgai laukti. Toks laukimas mums labai brangiai kaštuoja.

Todėl ir sakau, kad naujosios pataisos – reikalingos. Mes siekiame, kad būtų reglamentuota konkretesnė tvarka: jei prokuroras kreipiasi į Teismą prašydamas įtariamąjam taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, toks prokuroras taip pat turėtų nurodyti ir motyvus, kodėl neužtenka švelnesniųjų kardomųjų priemonių taikymo.

Juk kompleksiškai taikant švelnesnes kardomąsias priemones taip pat įmanoma pasiekti puikių rezultatų. Vietoj suėmimo taikykime ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, ir namų areštą, ir užstatą, ir reikalavimą nuolat registruotis policijos įstaigoje, ir draudimą bendrauti su liudininkais, ir draudimą lankytis konkrečiai įvardintose vietose ir t. t. Ir pamatysime, jog švelnesnės priemonės – ne ką mažiau veiksmingos už pačias griežčiausias priemones.

Tai kodėl mūsų prokurorai taip akivaizdžiai nemėgsta švelnesniųjų kardomųjų priemonių?

Manau, kad taikydamos švelnesnes kardomąsias priemones teisėsaugos institucijos tiesiog turėtų daugiau darbo. Uždaryto į areštinę įtariamojo nebereikia sekti, kontroliuoti, stebėti. O visais kitais atvejais būtina ir stebėti, ir tikrinti, ir kontroliuoti. Žodžiu, reikalingos papildomos pastangos. Tad teisėsaugos institucijos eina lengviausiu keliu.

Deja, privalome įsidėmėti, jog suėmimas ne tik suvaržo žmogaus laisvę. Tokia priemonė valstybei brangiai kainuoja. Valstybė moka dvigubai brangiau. Viena para, pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovo, kurią įtariamasis praleidžia areštinėje, iš biudžeto pareikalauja 50-ies litų. Paskaičiuokime, kiek daug turime griežčiausių kardomųjų priemonių, ir pamatysime, kokios didelės tai išlaidos.

Be to, griežčiausia kardomoji priemonė visuomet užprogramuoja galimą konfliktą. O jei žmogus bus išteisintas? Bet jis vis tiek jau bus paženklintas, galbūt net visam likusiam gyvenimui. Juk jį “laikė suimtą”. Tai kas, kad – nepagrįstai. Visuomenės atmintyje žodelio “nepagrįstai” dažniausiai nebelieka. Tad teismo išteisintas žmogus, kuriam taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė, gali reikalauti iš valstybės kompensacijos. Net ir labai didelės kompensacijos. Ir valstybė tą kompensaciją, pripažinus, kad suėmimas buvo taikytas visiškai be pagrindo, privalės mokėti.

O prokurorui, pareiškusiam nepagrįstus įtarimus ir nepagrįstai reikalavusiam griežčiausios kardomosios priemonės, ar teismui, kuris paskyrė suėmimą, nė plaukas nuo galvos nenukris. Mūsų prokurorams netaikoma tokia prievolė kaip asmeninė atsakomybė. O kai nėra asmeninės atsakomybės, tai piktnaudžiavimo atvejų – ne tiek jau mažai.

Žodžiu, aš palaikau nuostatą, jog prokurorai privalėtų paaiškinti,  kodėl neįmanomos švelnesnės kardomosios priemonės.

Stebint kai kurias baudžiamąsias bylas susidaro įspūdis, jog teisėjai labiau atlaidūs prokurorams, o advokatams – per daug griežti.

Egzistuoja tokia dilema. Advokatai prašo ikiteisminių tyrimo duomenų. Gynybai tokie duomenys reikalingi tam, kad galėtų išsiaiškinti prokurorų motyvus reikalaujant suėmimo. Teismai advokatams tokius duomenis kartais pateikia, o kartais – jų neduoda. Nes dabartiniuose teisės aktuose tiesiogiai neparašyta, kad ir gynyba turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kuria vadovaudamasis prokuroras prašo taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.

Mano supratimu, rungyniškumo principas turėtų galioti nuo pat pradžių. Advokatai ir prokurorai privalėtų turėti tiek vienodas teises, tiek vienodas pareigas. Tačiau rungtyniškumo principas ikiteisminio tyrimo metu teisės aktuose konkrečiai neįvardintas. Mūsų įstatymuose teparašyta, jog rungtyniškumo principas įgyvendinamas teismuose. O kaip ikiteisminio tyrimo atvejais? Trūksta konkretumo. Kaip aš, advokatas, galiu abejoti prokuroro argumentais, jei su prokuroro argumentais nesusipažinęs? Prokuroras turi visus duomenis, o aš, gynėjas, turiu tik dalį duomenų. Tokia padėtis neturėtų būti toleruojama.

Svarbu pabrėžti ir tai, jog šiuo metu įstatymuose numatyta: pilnamečiui asmeniui ikiteisminio tyrimo metu gali būti taikomas ilgiausias 18-os mėnesių trukmės suėmimas, o nepilnamečiui – 12-os mėnesių suėmimo terminas. Teikiamose įstatymo pataisose šis terminas trumpinamas: pilnamečiui – tik devyneri suėmimo mėnesiai, nepilnamečiui – tik šešeri suėmimo mėnesiai.

Esu įsitikinęs, kad tokios naujosios pataisos niekam nepakenks. Atvirkščiai. Jos atvertų kelią rimtesnėms diskusijoms teismo posėdžių salėje. Jos verstų pasitemti ne tik advokatus, bet ir prokurorus.

Kai kurie teismų ir prokuratūros atstovai diskusijos metu tvirtino, esą dabar suėmimų skaičius šiek tiek mažėja. Bet remiantis tais duomenimis, kurie buvo išguldyti Seime, griežčiausių kardomųjų priemonių Lietuvoje vis tiek taikoma labai daug. Ypač jei lyginsime lietuviškąją situaciją su padėtimi Vakarų ir Centrinės Europos šalyse. 

Prisiminkime tą atvejį, kai suimtas buvo krepšinio federacijos vadovas. Nežinau visų šios bylos aplinkybių. Tačiau nuolat keliu sau klausimą, kam jį reikėjo suimti? Juolab kad jis labai greitai buvo paleistas. Čia matau akivaizdžią problemą: galbūt teisėjas automatiškai tenkina prokurorų prašymus, nes bijo prisiimti atsakomybę, galbūt net vengia neigiamos žiniasklaidos reakcijos.

Bet juk Seimo diskusijoje buvo labai aiškiai pasakyta: Lietuvoje nėra nė vieno atvejo, jog teisėjas, panaikindamas griežčiausią kardomąją priemonę, būtų padaręs klaidą ar apsirikęs. Nė vienas, kuriam suėmimas buvo pakeistas į švelnesnę kardomąją priemonę, nebandė bėgti, slėptis ar daryti poveikio liudytojams. Tokių atvejų oficiali statistika nežino.

Prokurorai labai dažnai savo prašymuose vartoja tokias sąvokas, kaip “manoma, jog įtariamasis gali slėptis ir daryti poveikį liudytojams”. Bet praktika byloja, kad toks prokurorų manymas dažniausiai iš piršto laužtas. Įtariamasis neketina nei bėgti, nei slėptis, nors ir turi artimųjų bei draugų užsienyje. Deja, teisėjų dažnusyk neįmanoma įtikinti, jog prokurorai neturi koknkrečiai pagrįstų įrodymų apie ketinimus bėgti ir slėptis. 

Savo praktikoje turiu labai iškalbingų pavyzdžių. Įstatymams nusižengęs žmogus pats ateina į policiją, nuodugniai papasakoja apie savo nuodėmes, išduoda savo sėbrus. Jis nuoširdžiai ir savo noru bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis. Tačiau jam vis tiek pritaikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė. Argumentai? Gali bėgti ir slėptis. Sutikite, keistas požiūris.

Seimo diskusijoje išgirdau labai įdomų tvirtinimą: griežčiausia kardomoji priemonė negali būti taikoma vien dėl to, jog įtariamąjam inkriminuojamas itin sunkus nusikaltimas. Žodžiu, net ir žinojimas, kad laukia itin griežta bausmė, negali tapti priežastimi įtariamąjam taikyti suėmimą. Tuo tarpu kai kuriose baudžiamosiose bylose, kuriomis domiuosi, mūsų teisėjai taiko suėmimus būtent remdamiesi nusikaltimo sunkumu ir faktu, jog įtariamasis ar kaltinamasis žino apie jam gręsiantį bausmės dydį.

Negalima vadovautis tokia logika: jei turime nužudymo atvejį, vadinasi, griežčiausia kardomoji priemonė – neišvengiama. Mūsų įstatymas nereglamentuoja šių dalykų. Mūsų įstatymuose neparašyta, jog įtariamasis nusipelno griežčiausios kardomosios priemonės, jei jis kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą ir žinąs apie bausmės dydį. Tačiau mūsų teismai dažniausiai taiko suėmimą ir tokiu būdu formuoja, man regis, ne visai teisingą teisminę praktiką.

Atlikti paskutiniųjų kelerių metų tyrimai sako, kad visa Rytų Europa labai pamėgusi suėmimus. Švelnesnių kardomųjų priemonių mes nepripažįstame, nors demokratinė Europa būtent sėkmingai taiko švelnesnes kardomąsias priemones. Ar mes elgiamės panašiai kaip gūdžiais sovietiniais metais, – nežinau. Neturiu palyginamosios statistikos. Bet progresas Lietuvoje turėtų būti labiau matomas. Tačiau lietuviškasis progresas, jei jo ir esama, – vos pastebimas.

Esu patyręs net tokių atvejų, kai teisėjas teismo metu labai atidžiai gilinasi į advokato argumentus, kodėl nereikėtų taikyti griežčiausios kardomosios priemonės. Tačiau nutartyje jau teigia, jog prokurorų reikalavimai iki teismo įtariamąjį suimti – įtikinami. Tuo tarpu advokato pastabos tokiame teismo sprendime net neišvardinamos. Tarsi advokatas nebūtų pateikęs nė vieno argumento.

Lietuvoje vis dar įtartinai žiūrima į advokatą, tarsi į nusikaltėlių gynėją, parsiduodantį už pinigus. Toks požiūris – neteisingas. Bet jis vis dar gajus.

Lietuvos visuomenė neteisingai elgiasi advokatą tapatindama su jo ginamuoju. Ir neteisingai mano, jog advokatai trukdo išsiaiškinti tikrąją tiesą ir netrokšta maksimalaus teisingumo. Tuo tarpu Vakarų Europoje egzistuoja normalesnė nuostata: advokatas ne trukdo, o padeda siekiant maksimalios teisybės. Žodžiu, Lietuva neturėtų laikytis nuomonės, kad viskas, ką pasakė prokuroras, – absoliuti, neginčijama tiesa, o visi advokato argumentai – tendencingi.

Kai kurie diskusijos dalyviai prisiminė, jog šios problemos buvo keliamos dar prieš 18-a metų. Bet į priekį per beveik du dešimtmečius nepasistūmėta nė per sprindį. Kalbos taip ir liko kalbomis. Skirtumas tik tas, kad anuomet dar buvo draudžiama ir trukdoma atviriau kalbėti apie lietuviškosios Temidės klystkelius. Dabar – jau kalbama atviriau, mažiau baiminantis. Bet jei taip lėtai žingsniuosime į priekį, tai siekiamų pasikeitimų galime ir nesulaukti.

Panaši padėtis – ir su šiomis įstatymo pataisomis. Minėto įstatymo projekto idėja buvo suformuluota, atrodo, dar 2009-aisiais. Bet prireikė maždaug ketverių metų, kol jis atsidūrė Seime. O diskusijos apie teisėsaugos silpnąsias vietas tikrai rengtos dar anksčiau nei 2009-ieji.

Kad šios idėjos sulaukia priešiškumo, nieko nuostabaus. Prokurorams, tyrėjams, teisėjams teks intensyviau, atidžiau dirbti. Bet nieko nepadarysi: mes visi turime norėti ne tiek lengvesnio gyvenimo, kiek maksimalaus teisingumo. 

Nuotraukoje: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto direktorius, prof. dr. Raimundas JURKA.

2012.03.25


Prisijunkite prie diskusijos