PROFESORIUS VINCAS URBUTIS


Print

In memoriam

Šiemet per patį vidurvasarį Vilniaus universiteto baltistai atsisveikino su įžymiu mokslininku profesoriumi Vincu Urbučiu ir po netikėtos mirties šį nepailstantį baltų kalbų tyrėją, sulaukusį 86 metų (1929 m. vasario 26 d. – 2015 m. liepos 12 d.), išlydėjo į gimtąjį žemaičių kraštą. Paskutiniai jam tarti kolegų ir mokinių žodžiai nuskambėjo Židikų kapinėse.

Vincas Urbutis buvo ir išliks didžiausiu autoritetu dabartiniams ir ateities baltų kalbų žodžių kilmės ir darybos tyrinėtojams. Jau jo pirmoji, filologijos mokslų kandidato, disertacija „Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai“ (1955 m.) rodė, kad į kalbos mokslą atėjo galinga jėga – žmogus, turintis didžiulį norą ir neeilinį talentą skverbtis į žodžių istorijos paslaptis.

Šiame darbe pirmą kartą baltų kalbotyroje buvo nuodugniai išanalizuoti didžiuliai leksikos klodai, aptartì žodžiai, turintys tą pačią raišką ir visiškai skirtingas reikšmes (tokie, kaip gė̃ris „gerumas“ ir gė̃ris „gėrimas“, kasà „pynė (plaukų ar svogūnų)“ ir kasà „vieta, kur atliekamos piniginės operacijos“, dagùs „kuris gerai dega“ ir dagùs „kuris duria“, įvairúoti „būti įvairiam“ ir įvairúoti „vairuoti į kur nors“, žemė́ti „darytis žemesniam“ ir žemė́ti „darytis žemės spalvos“), atskleistì jų atsiradimo šaltiniai ir priežastys, nurodytos visos galimos rūšys. Gaila, kad šis unikalus veikalas nebuvo išspausdintas (Vilniaus universiteto bibliotekoje išliko tik jo rankraštis).

Baigiantis šeštajam XX a. dešimtmečiui, Vincas Urbutis pasinėrė į žodžių darybos studijas. Daugiausia dėmesio jis skyrė sinchroninei lietuvių kalbos daiktavardžių darybai. Kartu su studentais rinko medžiagą iš įvairių literatūros kūrinių, studijavo naujausius žodžių darybos tyrimus užsienyje, paskelbė keletą įsimintinų darbų apie sudurtinius ir galūnių darybos daiktavardžius (1961 m.), akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ pirmajam tomui (1965 m.) parašė solidų skyrių „Daiktavardžių daryba“. Už šį darbą 1977 m. jam su kitais buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Vincas Urbutis –  pirmasis sinchroninės žodžių darybos teoretikas baltų kalbotyroje. Jo habilituoto daktaro disertacijoje ir monografijoje „Žodžių darybos teorija“ (1-oji laida 1978 m., antroji – 1995 m.) tiksliai ir motyvuotai nusakyti sinchroninės ir diachroninės žodžių darymo analizės skirtumai, sukurti ir apibrėžti dabar jau visų vartojami terminai (darybos motyvacija, darybos tipas, darybos kategorija, darybinė ir morfeminė analizė, darybinė reikšmė, darinys, vedinys, dūrinys ir daugelis kitų). Šis veikalas tapo ir ilgai išliks nepralenkiama parankine daugelio baltų kalbų tyrėjų knyga.   

Lieka daugybė nepaprastai vertingų Vinco Urbučio straipsnių iš etimologijos: juose pateikiama puikiai argumentuotų baltų kalbų žodžių kilmės aiškinimų (kaip vienas ar kitas žodis atsirado, ar jis buvo padarytas, ar paskolintas iš kitų kalbų), motyvuotai atskleidžiančių kalbos reiškinių tarpusavio priklausomybę. Jam, kaip ir bet kuriam žodžių istorijos tyrėjui, buvo svarbu nustatyti, ar žodis yra savo pačių kilmės, ar paimtas iš kitų kalbų. Pavyzdžiui, radęs neginčytinų atliepinių prūsų ir latvių kalbose, jis įrodė, kad būdvardis trumpas sietinas su šaknies trup- žodžiais ir yra senas baltų kalbų žodis (intarpinio veiksmažodžio vedinys), priklausantis bendrajai baltų leksikai.

O štai kartotiniai (iteratyviniai) dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai lasyti, lasioti „rankioti“ rodo, kad jų pamatinis žodis lesti „snapu imti maistą“ anksčiau turėjo ir platesnę reikšmę „rinkti“; tai leidžia jį susieti su germanų kalbų veiksmažodžiu, reiškiančiu „rinkti, skaityti“ (plg. gotų lisan, islandų lesa, vokiečių lesen, norvegų lese). Dauguma Vinco Urbučio etimologijos tyrimų paskelbti žurnale „Baltistica“ (jis – ilgametis šio žurnalo redkolegijos narys) ir dviejose knygose „Baltų kalbų etimologijos etiudai“ (1981 m., 2002 m.). Atskirai Vincas Urbutis yra rašęs apie skolinius: Martyno Mažvydo slavizmus (1962 m.), baltarusių kalbos lituanizmus (1969 m.), senuosius lietuvių kalbos slavizmus (1991 m., 1993 m.). Visi jo žodžių kilmės aiškinimai sudarys didelę Vilniaus universiteto Baltistikos katedros kalbininkų rengiamo „Lietuvių kalbos etimologijos žodyno“ straipsnių dalį.

Galima drąsiai teigti, kad žodžių istorijos, žodžio gelmių, žodžių pradžios tyrimas buvo pati didžiausia mokslininko Vinco Urbučio aistra (o juk žinoti pradžią reiškia žinoti reiškinio esmę, prigimtį!). Jį domino ne tik gerai žinomi bendrinės kalbos žodžiai, iš kažkur jis vis atkrapštydavo jų, įdomiausių ir negirdėtų. Pradėjęs lukštenti jų kevalus, atrasdavo, kad tie žodžiai arba rodo lietuvių kalbos giminystę su slavų, germanų ar net senosiomis antikinėmis kalbomis, arba yra tikri lietuvių kalbos perliukai, tik laiko dulkių apnešti. Parašyti ir mokslo leidiniuose paskélbti tokią daugybę novatoriškų, gerai argumentuotų etimologijų reikėjo nepaprasto pasiryžimo, kruopštumo, talento ir, be abejonės, didžiulės mokslinės aistros.

Dar viena šį mokslininką traukusi kalbotyros sritis – baltų leksikografijos istorija. 1963 m. jis paskelbė studiją „Senieji latvių kalbos žodynai“, kiek vėliau – keletą straipsnių apie seniausius lietuvių kalbos paralelinius žodynus: Konstantino  Sirvydo, Kristijono Gotlibo Milkaus, vadinamąjį klaipėdiškių žodyną ir jo leksikografinius šaltinius. Šiuose darbuose ne tik ištirti pasirinktų žodynų straipsniai, jų turinys, apimtis, reikšmė baltų kalbų ir kultūrų istorijai, bet ir aiškiai išdėstyti istorinės leksikografijos tikslai: „Senieji žodynai gali būti tyrinėjami įvairiais požiūriais.

Požiūris mažų mažiausiai gali būti dvejopas: 1) leksikografinis, kada tyrinėtojui rūpi išsiaiškinti, kokiais leksikografijos principais bei metodais yra rėmęsis autorius, parinkdamas savo žodynui žodžius, juos grupuodamas, aiškindamas reikšmes bei duodamas kitų kalbų ekvivalentus, nurodydamas gramatines, stilistines ir pan. ypatybes, iliustruodamas žodžių vartojimą frazėmis ir t.t. ir 2) leksikologinis, kada tyrinėtojas domisi ne žodyno sudarymo „menu“, o jame esančiais žodžiais, šių dienų kalbininko akimis juos skirstydamas į archaizmus, įvairių tipų darinius, skolinius ir t.t. Leksikografijos raidai nušviesti pakanka leksikografinės žodyno apžvalgos, tačiau praktiškai senųjų žodynų tyrinėjimas labai dažnai turi ir istorinės leksikologijos elementų, ir tai visai natūralu, nes senieji žodynai juk kartu yra ir kalbos paminklai“, – rašė Vincas Urbutis 1963 m. Taigi jo indėlis į lietuvių leksikografijos teoriją tikrai neginčytinas. Labiausiai žavi tai, kad Vincas Urbutis daugiausia dirbo tyliai, visai nesiafišuodamas, nelaukdamas pagyrimų. Dirbo pačiam mokslui. Be jokios abejonės, jis buvo tikras ir didis mokslininkas.

Pastarasis Vinco Urbučio gyvenimo dvidešimtmetis buvo skirtas ne tik darybos, etimologijos tyrimams. Su didele aistra jis įsijungė į kovą už lietuvių kalbos teises šių dienų Lietuvoje. Žodžių kilmės ir darybos tyrėją iki širdies gelmių rūstino beįsigalintis kalbos politikos liberalumas. Iki paskutinės dienos jis negalėjo susitaikyti su Lietuvoje oficialiai leidžiamu neadaptuotu svetimos kilmės vardų rašymu, su gresiančiu leidimu lenkams rašyti pavardes lietuviams nepriimtinais rašmenimis ir kitais su mokslu (net ir su Lietuvos Konstitucija) prasilenkiančiais sprendimais. Straipsniuose periodikoje, knygelėse „Kalbos išdavystė“ (1 laida – 2006 m., 2 laida – 2007 m.) ir „Vardų pradžiamokslis“ (2010 m.), pateikdamas tikslius ir taiklius argumentus, už nuolaidas lietuvių kalbos darkytojams, jis kritikavo Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir ją palaikančius kalbininkus, išvadino juos nemokšomis, tautos išdavikais, nusikaltėliais mokslui. Savo rašiniuose Vincas Urbutis pademonstravo ištikimybę mokslo tiesai ir kaip mokslininkas tikrai yra daug kur teisus.

Daugelis ir kitų, ypač vyresnės kartos kalbininkų viešai reiškė savo nepasitenkinimą, kai apie 1990 metus viename iš Valstybinės lietuvių komisijos nutarimų buvo leista pernelyg laisvai elgtis su svetimvardžiais (atseit, kas nori gali rašyti juos originalo forma, o kas nori, tegul adaptuoja pagal jau senokai nusistovėjusias taisykles). Nuo to laiko Lietuvos raštijoje prasidėjo tikra painiava. Jei tada, pačioje pradžioje, būtų pavykę įrodyti, kad svetimi vardai turi būti adaptuojami pagal lietuvių kalbos tarimo taisykles, o originali jų forma teikiama šalia (skliausteliuose ar pan.), tos painiavos būtų buvę galima išvengti. Tačiau tada, deja, dėl nepakankamo veiklumo ir neleistino kalbininkų atlaidumo to padaryti nepavyko. Tik praėjus kokiai dešimčiai metų būrys visuomenės veikėjų, aktyviai remiami keleto žinomų kalbininkų, ėmė reikalauti tą nevykusį liberalųjį nutarimą atšaukti: pasipylė straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, laiškai į valdžios institucijas.

Vienas iš aktyviausių šioje veikloje buvo profesorius Vincas Urbutis. Jis kategoriškai, be jokių išlygų reikalavo uždrausti svetimvardžius rašyti tik originalo kalba (net specialiuose moksliniuose straipsniuose, teatrų ar koncertų afišose). Siūlymai tų kalbininkų, kuriems atrodė, kad atšaukti minėtą įstatymo straipsnį be išlygų jau per vėlu, kad jį galima tik koreguoti ieškant kompromiso (pavyzdžiui, adaptuoti vardus vadovėliuose, periodinėje spaudoje, grožinės literatūros vertimuose ar pan., bet leisti rašyti jų originalias formas mokslo straipsniuose, kuriuos skaito tik tos srities specialistai; galima būtų teikti pirmąjį originalų užrašymą knygų autorių, koncertų atlikėjų ir teatro aktorių vardų afišose ar programose, o skliaustuose duoti adaptuotą jų variantą ar pan.) profesoriui atrodė kaip nepateisinamas pataikavimas lietuvių kalbos naikintojams. Visais laikais jis buvo asmenybė, kuri niekada nenusižengia savo principams.  

Vincas Urbutis dėstė Vilniaus universitete nuo 1954 iki 1994 metų. Nuo 1974 m. – Baltų filologijos katedros profesorius. Pirmo kurso lituanistams jis skaitė kalbotyros įvado paskaitas ir vedė seminarus, vyresniesiems turėjo specialųjį žodžių darybos kursą, vadovavo daugybei kursinių, diplominių darbų, buvo penkių aspirantų (dabartinių doktorantų) vadovas. Studentai reikliojo Vinco Urbučio gerokai prisibijodavo, o studentės net jo žvilgsnio vengdavo. Tiesmukiškas jo žemaitiškas būdas nepripažino jokių diplomatinių gudrybių, nedarbštiems ar nenuovokiems studentams jis negailėdavo pašaipių ar net kandžių pastabų. Tačiau dėstytojo žodžių jokiu būdu niekas negalėjo palaikyti nuobodžiu ar įkyriu vyresnio žmogaus moralizavimu, iš vieno, bet taiklaus pasakymo studentui būdavo aišku, ko vertas ir jis pats, ir jo darbas.

Daugelį studentų rašinių dėstytojas įvertindavo vos patenkinamai. Tačiau pajutęs studento norą rimtai dirbti, įžiūrėjęs menkiausią kalbininko kibirkštėlę, mokslininkui reikalingos nuovokos užuomazgų, Vincas Urbutis buvo pats geranoriškiausias ir atidžiausias mokslinio darbo vadovas: detaliai išaiškindavo medžiagos rinkimo ir klasifikavimo principus, ištaisydavo klaidas, diskutuodavo su studentu kaip su sau lygiu. Net ir geriausiems savo mokiniams buvo reiklus, griežtas, bet teisingas vertintojas. Tokį vadovavimo moksliniams darbams stilių su dėkingumu prisimena visi jo vadovauti studentai ir doktorantai: Aleksandras Vanagas, Stasys Keinys, Evalda Jakaitienė, Rūta Žukaitė–Buivydienė, Saulius Ambrazas, Dovilė Rimantaitė–Svetikienė, Birutė Kabašinskaitė, Jurgis Pakerys ir kiti. Tokių mokinių jis turėjo ne tiek jau daug, bet užtat – mylinčių, gerbiančių ir ištikimų. Jiems jis atskleidė savo mokslinio darbo principus – niekada nenusikalsti mokslo tiesai, apie sudėtingus dalykus kalbėti ir rašyti kaip galima paprasčiau (tai jokiu būdu nereiškia, kad primityviau), po painiomis frazėmis neslėpti savo neišmanymo. Iš jo buvo galima mokytis kruopštumo, atidumo faktams, minčių aiškumo ir jų raiškos skaidrumo.

Žmogus jis buvo gana uždaras, kolegoms į draugus nesipiršdavo, turėjo keletą ištikimų bičiulių, su kuriais pėsčiomis ar slidėmis keliaudavo po Vilniaus apylinkes, kurdavo laužus, papolitikuodavo, kartais žavėdamasis, kartais tūždamas komentuodavo „Žalgirio“ ar Lietuvos rinktinės krepšininkų žaidimą. O štai žvejoti jis mėgo vienas. Apie save patį, savo asmeninį gyvenimą Vincas Urbutis kalbėdavo trumpai ir nenoriai. Net ir apie savo planuojamus ar dirbamus darbus dažniausiai nutylėdavo, suprask – padarysiu, tada pamatysit. Anais totalinio planavimo laikais Vincas Urbutis kategoriškai atsisakydavo rašyti bet kokius planus, programas, laikydamas tai nereikalingu laiko švaistymu. Katedros kolegos kartais net pyktelėdavo, nesuprasdami, kodėl šiam nepalenkiamam žemaičiui nemalonių pareigų galima išvengti, o visi kiti priversti prie tų įkyrių darbų ilgai plušėti. Fakulteto vadovai, ko gera, į jo nusistatymą nieko viešai neplanuoti ir tuščiai nežadėti pikčiau nereaguodavo todėl, kad suprato, jog šitas kieto charakterio žmogus dirba tik tai, ką gerai moka, išmano, ką jaučia esant prasminga.  

Iš šios žemės iškeliavo tikrų tikriausias žemaitis – atkaklus, užsispyręs, nekalbus. Labai darbštus ir padorus žmogus, savo krašto, savo gimtosios kalbos patriotas. Toks jis išliks  kolegų ir mokinių atmintyje. Tebūna jam lengva gimtinės žemelė.

Nuotraukoje: profesorius Vincas Urbutis.

2015.07.21; 18:30

Jurgio Pakerio nuotraukos:


Prisijunkite prie diskusijos