Provokatoriai ir provokacijos


Print

Stebint, kas vyksta šalyje, dažnai kyla klausimas, kiek Lietuvos nenaudai darbuojasi jedinstvininkų, platformininkų ir autonomininkų (dar turbūt reikėtų pridėti ir tuos, kurie mąsto kaip stribai).

Tokia problema, manau, išlieka ir ilgai dar išliks, nes po 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalis jų niekur nepasitraukė – gyvena tarp mūsų įsitrynę į įvairias pareigas ar postus, juos keičia jų vaikai, ir daugelis užsiima ardomąja veikla, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, nes artėja rinkimai. Be abejo, vienokiu ar kitokiu būdu juos remia nedraugiškų kaimyninių šalių atitinkamos tarnybos. Visa tai akivaizdu iš faktų, kuriuos stebiu įvairių renginių metu, bei iš publikacijų žiniasklaidos priemonėse. Juos čia ir išdėstysiu.

Artėjant įvairių jau istoriniais tapusių įvykių metinėms, interneto svetainėse skelbiami su jais susiję straipsniai, kuriuos atakuoja būrys komentatorių. Po Vasario 16-osios arba Kovo 11–osios proga skelbiamais straipsniais pasipila komentarai, visaip žeminantys ir šmeižiantys mūsų tautos šviesuolius: J. Basanavičių, V. Kudirką, A. Šapoką, J. Jablonskį, A. Smetoną. Gaila, bet teisėsaugos institucijos niekada tokiais komentatoriais nesidomi ir už Amžinybėn išėjusių šmeižtą bylų nekelia, nors labai akivaizdu, kad tai dažniausiai daro prieš Lietuvos valstybę nusiteikę slaviakalbiai, pramokę lietuvių kalbos, bet darydami labai jiems būdingas lietuvių kalbos linksnių vartojimo klaidas.

Paskelbus straipsnius elektroninėje žiniasklaidoje žydų gyvenimo prieškario Lietuvoje ir antrojo pasaulinio karo metais temomis, ilgą laiką agresyviai nusiteikę komentatoriai vis bandydavo įrodyti, kad ir visa dabartinė Lietuvos karta yra žydšaudžiai. Lietuvą šmeižiantys komentarai prieš keletą metų tiesiog buvo rašomi ne tik lietuvių, bet ir rusų bei jidiš kalbomis. Ir į tai mūsų teisėsauga irgi nekreipdavo dėmesio.

Taip pat prieš keletą metų viename iš interneto portalų buvo pateikta nuotrauka, rodanti žydų egzekucijos vaizdą, kurio susirinkę pasižiūrėti moterys su vaikais. Fotomenininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas Stanislovas Žvirgždas padėjo išaiškinti, kad tai falsifikatas. Taip pat buvo paskelbti ir vadinamųjų žiauriausiųjų „žydšaudžių“ sąrašai – apšmeižti žuvę partizanai. Teisėsauga ir tai nuleido nemačiomis ir negirdomis.

Priešingai, pasitaiko atvejų, kai teisėsaugos institucijos nubaudžia tokius, kurie priešinasi minėtos rūšies komentatoriams ir jiems ima priekaištauti ar aštriau prieš juos pasisakyti.

Į įvairius renginius, susijusius su lietuvių kalbos vartojimu rašant kitataučių pavardes, dažnai renkasi ir įvairūs provokatoriai, kurie aršiai puola tokius žmones, kurie gina lietuvių kalbos, kaip valstybinės, vartojimą visose šalies gyvenimo srityse. Tokiuose renginiuose vienos Rusų sąjungos narės dažnai aršiai puldinėjamas Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Mahiras Gamzajevas, metant jam visai nepagrįstus kaltinimus ir jį viešai šmeižiant.

Dvi nežinia kokiu būdu ir kokiam tikslui į Seime vykstančius renginius, susijusius su lietuvių kalbos ar kultūros klausimais, patekančios moterėlės visada garsiai besijuokdamos paleidžia repliką, kaip dezinformaciją, kad lietuviai prie moteriškų prancūziškų pavardžių linkę dėti savo lietuviškas moteriškų pavardžių priesagas. Beje, o kodėl niekas nesistebi, kai suomiai ir čekai iš tikrųjų prie kitataučių moteriškų pavardžių prirašo savo kalbų priesagas.

Keistas ir Vilniaus bei Šalčininkų rajono kai kurių valdininkų elgesys, nesiderinantis su jų, kaip valdininkų, statusu, nes jie gina dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles, tarsi gyventų ne Lietuvos valstybėje, o kažkokiame Lenkijos valstybės priedėlyje, kuriame negalioja Lietuvos valstybės įstatymai.

Dar keisčiau, kai įvairios rūšies provokacijas palaiko ir platina žiniasklaida. Informuojant apie jau tradicija tapusias tautiškas eitynes Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga, pateikiama tik tendencinga vienpusė informacija: straipsniai apie šiuos renginius iliustruojami tik nuotraukomis su plikais skinų viršugalviais arba kokio provokatoriaus atsinešta vėliava su kaukolėmis ar svastika.

Savo akimis mačiau, kai trys agresyviai atrodantys jauni rusakalbiai, prieš įsimaišydami tarp mitinguotojų prie Seimo šių metų kovo 17 d., ant galvų užsismaukė megztas kepures (ar tai tokio tipo žmonės yra tos megztosios beretės?!), turbūt nelabai kilnių, greičiau priešiškų tikslų genami.

Kitaip kaip provokacinio nepavadinsi ir Lietuvių kalbos komisijos darbo sprendžiant kai kurias problemas, susijusias su kitataučių pavardžių rašymu. Vietoj to, kad ši komisija, išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų, tarnautų Lietuvai ir paremtų brolius latvius, nuosekliai rašančius kitataučių pavardes tik latviškai, ji pasirinko neva europietiškąjį kitataučių pavardžių rašybos variantą – vadinamąją originalo formą, ir šia nuostata kaip mat pasinaudojo kurstytojai, kurie visomis išgalėmis siekia lietuviškuose pasuose įtvirtinti lenkų kalbą pirmame puslapyje lenkiškai įrašant tuteišų ir lenkų pavardes.

Problema dar labiau buvo užaštrinta žuvus Lenkijos prezidentui Lechui Kačinskiui (Lech Kaczynski) ir siekiant vieną Vilniaus gatvę pavadinti jo vardu. Tada ir  iškilo problema, kaip rašyti žuvusio Lenkijos prezidento pavardę: lenkiškai ar lietuviškai. Stebėtina, kad Kalbos komisijos pirmininkė sugebėjo susivokti atsisakyti originalo formos, kuri aršiai buvo brukama, – būtų kaip mat įtvirtinta lenkiška rašyba ir, be abejo, lenkų kalba (galbūt ir kaip antroji valstybinė tiems 7 proc. statistinių Lietuvos lenkų, o tiksliau – pagal mokslininkų tyrimus 6 proc. tuteišų ir 1 proc. lenkų).

Visu tuo laikotarpiu, kai ypač aštriai buvo keliamas klausimas dėl lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose, lenkų tautinei mažumai aktyviai „talkino“ teisingumo ministras, pasisakydamas už originalo kalbos rašybą (ir tai tarnystė Lietuvai?!), o jam antrino kultūros ministras kurdamas tos srities klausimų dokumentus. Įdomu, kas juos tuo klausimu „konsultavo“. Labai panašu, kad kažkas iš „originalo kalbos teorijos“ šalininkų ir įtvirtintojų Kalbos komisijoje. Už tai kažkur už Lietuvos ribų šiam pareigūnui užkabintas medalis išduoda visai nekilnius tikslus, dėl kurių sąžiningam žmogui turėtų būti gėda.

Yra grupė istorikų, kurie vis pasitarnauja kuriai nors didesnei už Lietuvą šaliai, kad įsiteiktų ir nusilenktų kaip amžini vergai ar pataikūnai ir parodytų savo kitokį požiūrį į Lietuvos istoriją, šitaip dažnai pažemindami savo valstybę – Lietuvą ir gaudami už tai kyšius irgi apdovanojimų pavidalu. Tai taip pat rodo neskaidrią veiklą ir savigarbos bei savivokos stoką.

Pagaliau atsirado tokių, kuriems prireikė antros valstybinės anglų kalbos. Ar mes savo šalyje imsime atstovauti dar ir amerikietiškąją ir angliškąją kultūrą, kurios sklaida vyksta anglų kalba? Kas to mus prašė ir kodėl angliakalbiams turėtume padėti užkariauti dar ir Lietuvą?

Dar vienas, atrodytų, nežymus faktas. Per televiziją rodomas nufilmuotas renginys apie Lietuvos didikų Sapiegų giminę. Už kadro nematomas žurnalistas be kita ko komentuoja, kad dar nesutvarkyta lenkų pavardžių rašyba lietuviškuose pasuose. Kyla klausimas, kas jo paprašė tą padaryti, ir kaip tai susiję su didikų Sapiegų gimine.

Taigi, išvada viena, atstovaujant Lietuvos interesams ar pateikiant Lietuvos istorijos ar kultūros faktus, reikėtų rimtai pagalvoti, ką, kur, kada ir kaip kalbėti kiekvienam susivokusiam tautiečiui – ne tik nuo aukščiausio valdžios pareigūno ir iki paprasto piliečio, bet ir teikiant informaciją žiniasklaidoje.

Nuotraukoje: komentaro autorė Pranciška Regina Liubertaitė.

2012.03.29


Prisijunkite prie diskusijos