Provokatoriai siautėjo nebaudžiami


Print

Šiais metais Kovo 11-oji Vilniuje priminė Sąjūdžio laikų nuotaiką: vėliavų jūra, ištikimybę Lietuvai skanduojančios merginos ir vaikinai, pažįstami signatarų, buvusių Gulago kalinių, tremtinių veidai.

Kolonos priekyje didžiulėmis raidėmis švietė Justino Marcinkevičiaus prisipažinimas „Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“. Patriotinių tekstų tarpe išsiskyrė vokiečių tautos sūnaus Jurgio Zauerveino žodžiai „Lietuviais norime ir būt“. Gražiai į vėliavų jūrą įsiliejo svečių iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Šveicarijos bei Švedijos nešamos tų šalių vėliavos. Išvydusi besišypsančią pažįstamą Vilniaus universiteto profesorę ir Vorkutos lagerio kalinį, įsiliejau į eiseną. Staiga man iš dešinės iškilo ilga balta marška su raudonai parašyta vokiška fraze „Juden raus“ (žydai lauk).

Kodėl vokiškai? Tik atidžiau pažvelgusi, prieš tuos du vokiškus žodžius pamačiau lietuviškai parašytą žodį „vakar“, o gerokai žemiau „Šiandien Lietuva – lietuviams“.

Bet virš minios galvų matėsi tik pirmoji eilutė – provokacija, kad užsienio žurnalistai pamanytų, jog iš Lietuvos esą varomi žydai. Lietuviams užrašas tikrai nebuvo skirtas. Užtat provokacijos užsakovai žinojo, kad „Juden raus“ reiškia 1933 – 1945 m. nacionalsocialistinėje Vokietijoje vykdytą žydų diskriminavimą ir persekiojimą. Sieti nacionalsocialistinį žydų persekiojimą su patriotinės eisenos skandavimu „Lietuva – Lietuvos vaikams“ – bjauri tikrai ne Lietuvos vaikų viešųjų ryšių akcija.

Greta marškos su minėtais žodžiais stovėjo policininkai. Bandžiau įamžinti užrašo laikytojų veidus. Vyrukai vis nusisukdavo arba dengdavo veidus kapišonu. Kadangi laikantieji nereagavo į mano raginimus nutraukti šią provokaciją, kreipiausi į policininkus, kad atimtų tą maršką. Tvarkos sergėtojai stovėjo bejausmiais veidais. Likau nuošalėje pažiūrėti, kas bus toliau.

Staiga raginusieji „vakar“ varyti lauk žydus susivyniojo tą maršką ir pasileido šaligatviu bėgti pirmyn. Aš su foto aparatu nuskubėjau iš paskos. Maždaug ties Vinco Kudirkos aikšte vyrukai vėl iškėlė tą maršką. Už jų pora žingsnių toliau jauni tos pačios kompanijos žmogėnai laikė raudoną vokiečių „antifa“ ir juodą anarchistų vėliavą. Vėl pribėgusi bandau aiškinti piktadariams, kad  nutrauktų šią provokaciją. Vėl bandau tuos tautinės nesantaikos kurstytojus nufotografuoti. Visą laiką laikiau įjungtą aparatą ir spaudžiau mygtuką sulig kiekvienu vieno iš tų judošių judesiu. Ir vis dėlto man pavyko iš arti nufotografuoti jo veidą.

Vėl kalbinu policininkus, kad jie priverstų nutraukti provokaciją. Indiferentiški uniformuotų vyrų veidai nepajudinami. Stebiu, kas bus toliau.

Eisenai nuvilnijus link Lukiškių aikštės, jaunieji provokatoriai susibūrė prie netoliese esančio knygyno. Matyt, provokacijų užsakovai pranešė, jog eitynes rengusių patriotinių organizacijų kompromitavimui nuotraukų bus užtektinai. Netrukus prie knygyno atėjo dar keli jaunuoliai. Kurį laiką juos stebėjau. Pasukusi link Susisiekimo ministerijos, pamačiau ateinant kelias mergeles. Stabtelėjau, nes ypač krito į akis telefonu kalbanti mergužėlė, apsisiautusi vaivorykštės spalvų paklode. Supratau, kad kalbasi su savo bendrais. Ir iš tikrųjų atsigręžusi pamačiau kalbant telefonu kažką iš stoviniavusiųjų prie knygyno. Netrukus vaivorykštinė paklodė su savo palyda atskubėjo prie tautinės nesantaikos kurstytojų. Rūkydami visi temperamentingai gestikuliuodami šnekučiavosi.

Užkalbinau pro šalį ėjusius simpatiškus policininkę ir policininką. Papasakojau jiems, ką man teko pamatyti. Jiedu taip pat nesuprato, kodėl jų kolegos nestabdė provokacijos. Blykstelėjo maloni mintis – gal vis dėlto ne visi Vidaus reikalų ministerijos pavaldiniai abejingi Lietuvos prestižo niekinimui?

Juk tautinės nesantaikos kurstytojų laikoma marška, raginanti „vakar“ varyti lauk žydus, ne tik per Lietuvos televiziją be komentarų buvo rodoma kaip sudėtinė Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos ir Lietuvių tautinio centro patriotinių eitynių dalis. Kas iš toli įžiūrės, kad prieš „Juden raus“ dar parašyta „vakar“. Užsieniečiai to žodžio vis tiek nesupras, užtat įsidėmės „Juden raus“. Be to, tik kvailam neaišku, kad užrašas užsienio kalba skirtas kacams, zurofams ir panašiems iš komunizmo gniaužtų išsivadavusių tautų nedraugams bei kitokiems holokausto industrijos subjektams.

Galima tik pasidžiaugti, kad stambieji Vakarų šalių laikraščiai jų rašliavų senokai nebeskelbia. O tribūnos jiems reikia. Dovidas Katzas, kuris, pasak Donato Janutos, padirbėjęs Vilniaus universitete net 11 metų, taip ir nesugebėjo išmokti lietuvių kalbos, teigia esąs Lietuvos ekspertas, nekliudomas ir nebaudžiamas pila pamazgas ant Lietuvos politikų, institucijų ir žiniasklaidos  tinklalapyje, „įspūdingai“ pavadintame „defendinghistory“ („istorijos gynimas“). Kovo 11-ąją jis taip pat ilgai sukinėjosi Gedimino prospekte, prie Muzikos ir teatro akademijos, noriai pozavo fotografams, kartu su įvairiais bendraminčiais, – juk savo tinklalapį reikės ir iliustruoti.

Ne tiek skaudino inscenizuotos nesubrendėlių provokacijos, kiek visiškas Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų nereagavimas. Juk neteko girdėti, kad nors vienas provokatorius už Lietuvos vardo teršimą būtų iškviestas pasiaiškinti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorė Irena Tumavičiūtė.

2012.03.20


Prisijunkite prie diskusijos