Pulkininkas Redlis ( 1 )


Print

Albert Petio – austrų istorikas ir publicistas, knygos apie Austro-Vengrijos žvalgybą per Pirmąjį pasaulinį karą „Šnipai dvigalviui arui“ autorius.

Šnipinėjimo skandalas, įsiplieskęs dėl Austro-Vengrijos monarchijos imperatoriškojo ir karališkojo Generalinio štabo pulkininko Alfredo Redlio, priskiriamas vienai iš garsiausių to meto aferų, greta siaubingos ir tuo pačiu patrauklios Matos Hari dramos.

Toks neregėtas senos Austrijos armijos istorijoje elitinio karininko, užėmusio tokias svarbias pareigas, valstybės išdavystės faktas ne tuščiai tapo daugybės žurnalų straipsnių knygų ir filmų siužetu, nors juose dažnai būdavo perkeliami akcentai istorinės tiesios atžvilgiu.

Nuo Stefano Cveigo ir Egono Ervino Kišo iki Ištvano Sabo filmo, nuo 1920-ųjų metų iki šių dienų šis atsitikimas buvo ne kartą aprašytas, bet beveik nė viena detalė tuose aprašymuose neatitinka tikrovės.

Niekuo neišsiskyręs pulkininkas

Štai tik vienas pavyzdys: „Šis pulkininkas, iš išvaizdos atrodęs lygiai taip pat kaip bet kuris kitas vidutinis geras austrų karininkas, sosto įpėdinio patikėtinis; jam buvo patikėtas svarbiausias skyrius – armijos slaptoji tarnyba; ir jis turėjo kovoti su priešo žvalgybomis. Bet dabar, 1912 metais per Balkanų krizę, nutekėjo pati svarbiausia austrų armijos paslaptis – kovinio išdėstymo planas. Jis buvo parduotas Rusijai, o dėl to galėjo kilti neregėta katastrofa karo atveju, nes rusai iš anksto žinojo kiekvieną puolančiosios austrų armijos judesį.

Kilo siaubinga panika

Generalinio štabo sluoksniuose kilo siaubinga panika… Tad užsienio reikalų ministerija, ne visai pasikliaudama karinės valdžios miklumu, nepranešusi Generaliniam štabui, nusprendė pati atlikti tyrimą ir pavedė policijai, be visų kitų priemonių, tikrinti visus laiškus „iki pareikalavimo“, gaunamus iš užsienio, nekreipiant dėmesio į susirašinėjimo slaptumą.

Kartą į paštą atėjo laiškas iš Podvoločisko stoties Rusijos pasienyje „Opernball“-o adresu. Atplėšus paaiškėjo, kad voke nebuvo laiško, užtat gulėjo aštuonios naujutėlės kupiūros po tūkstantį kronų. Apie šį įtartiną radinį iškart sužinojo policija. Prie pašto langelio buvo pasiųstas seklys, kad nedelsdamas areštuotų žmogų, paprašysiantį šio laiško. Akimirksniu istorija iš tragedijos virto jaukiu tipišku Vienos farsu. Per pietus į paštą atėjo vienas ponas ir paklausė laiško, adresuoto „Opernball“-ui. Pašto tarnautojas tučtuojau davė slaptą signalą sekliui. Bet pats seklys kaip tik buvo išėjęs pietų, kad išgertų stiklą alaus… – Štai kokia istorija“.

Laiškas su pinigais

Žinoma, seklys neišėjo gurkšnoti alaus, laiškas gulėjo pašto dėžutėje, bet jis buvo išsiųstas iš Berlyno, o ne iš neištariamo pavadinimo miestelio, panašaus į Jozefo Roto romanų pavadinimus, ir visai ne „Opernball“-o, o Nikono Nicetaso adresu… Tai tik būtinų pataisymų pradžia, bet vis tiek – toks Redlio bylos aprašymas – čia jis pasiskolintas iš Cveigo – dažnai kartojamas ir kitų autorių, ir skaitomas, žinoma, su didžiuliu susidomėjimu.

Žvalgybų džiunglės

Prasidedantis dvidešimtasis amžius vis dar buvo nušviestas jaukios besibaigiančios epochos šviesos, bet slaptajame šnipinėjimo aparatų kare jau ryškėjo pirmieji požymiai, kad netrukus gyvenimas Europoje smarkiai pasikeis. Supervalstybių ginklavimosi varžybos ir priešiškų sąjungų sukūrimas, nuolatinis slaptų žinių vaikymasis, „Europa, regis, virto viena prieš kitą rezgančių intrigas žvalgybų džiunglėmis, šnipų, kurjerių, agentų, suvedinėtojų ir verbuotojų muge“. Neliko nė vieno prašmatnaus viešbučio, kuriame priešiškų šalių žvalgai nekariautų savojo šaltojo karo, nebuvo nė vieno karinio statinio, į kurį nenukryptų godus priešo šnipų žvilgsnis“.

Gana kompetentingo karininko A.Redlio (pagaliau būtent jis mokė tą karininką, kuris jį demaskavo) įvairiapusė karinė veikla kaip tik susijusi su tais metais prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Staigų posūkį talentingo ir kartu ekscentriško Generalinio štabo karininko karjeroje lėmė tai, kad laiškas, adresuotas Nikonui Nicetasui, jau gana seniai gulėjęs Vienos centriniame pašte šalia Mėsos turgaus, 1913 metų balandį, kaip iki tol nepasiimtas, grįžo atgal į Berlyną, iš kur jis ir buvo išsiųstas. Tikrasis siuntėjas buvo Rusijos Generalinis štabas.

Pulkininkas Redlis pamiršo

Adresatas, kuriam buvo siųstas toks pavojingas laiškas, pulkininkas Redlis, ar tai jo nelaukė, ar tai jį pamiršo. Berlyne pašte voką atplėšė, galimas dalykas tam, kad sužinotų, kas jo siuntėjas. Stulbinanti suma „šeši tūkstančiai kronų asignacijomis“ ir, galimas dalykas, trumpas raštelis su dviem adresais, sužadino Vokietijos pašto cenzūros smalsumą, todėl laiškas buvo perduotas majorui Valteriui Nikolai, nuo 1913 metų Didžiojo prūsų Generalinio štabo III b skyriaus (žvalgybos skyriaus) viršininkui. Adresai, vienas Paryžiuje, kitas Ženevoje, buvo gerai žinomi ir vokiečių, ir su ja bendradarbiavusiai austrų kontržvalgybai. Nurodytas siuntėjas, J. Ditrichas, buvo viena iš „pašto dėžučių“, kuriomis naudojosi Berne Rusijos žvalgyba, o tai irgi buvo tiksliai žinoma.

Rusijos ir Prancūzijos žvalgybų aktyvumas

Nes jau 1907 metais Austrijos ir Vokietijos specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su Šveicarijos, atliko tyrimus, sunerimusios dėl sustiprėjusio Prancūzijos ir Rusijos žvalgybų koordinavimo Šveicarijoje, nukreipto prieš centrines valstybes. Imta tyrinėti šnipų tinklus Šveicarijoje, ir gana sėkmingai. Visapusis stebėjimas ir kontrolė, padedant Šveicarijos Generalinio štabo kontržvalgybai, leido vokiečiams ir austrams detaliai suprasti priešo kurjerių ir ryšių sistemą. Jiems pavyko tai atlikti nepastebimai. Todėl adresai ir vardai, naudojami priedangai, konspiraciniai butai ir „pašto dėžutės“, agentai ir kurjeriai buvo naudojami toliau. Ir kai tie adresai išplaukė į paviršių tame raštelyje, buvo lengva padaryti išvadą, kad „Nikonas Nicetasas“ – agentūrinis slapyvardis, o laiškas su pinigais – honoraras už atliktą arba būsimą šnipinėjimo veiklą.

Nikolai pranešė apie laišką Vienai – Evidencbiuro – Habsburgų monarchijos karinei žvalgybai. „Nėra jokių pasufleravimų adresato asmenybei nustatyti. Užklausimas pašte rezultatų nedavė… Ten niekas neprisiminė, ar anksčiau kada nors būtų siųsti laiškai tuo pačiu adresu“. Tirti buvo pavesta kapitonui Maksui Rongei, žvalgybos karininkui, kuris ėmė vadovauti štabui Evidencbiure medžiojant „Nicetasą“.

Kulminacinė scena

Valstybės policijos šefas Edmundas fon Gajeris pasiuntė keletą policininkų į Vienos centrinį paštą kontroliuoti laiškų „iki pareikalavimo“ gavėjus. „Teliko viltis, kad adresatas arba jo pasiųstas kurjeris vis dėlto paklaus laiško“. Taip ir atsitiko: kulminacinė scena šnipinėjimo literatūroje tapo realybe. Per tą laiką atėjo dar keletas analogiškų laiškų. 1913 metų gegužės 24-osios vakarą pulkininkas Redlis juos pasiėmė. Kadangi jis buvo civiliais drabužiais, policija iš pradžių neatpažino, kad tai kariškis, bet pasekė jį iki viešbučio, o ten jį identifikavo vienas tarnautojas.

Policininkai pranešė Gajeriui, šis paskambino Rongei. Redlio suplėšyti ir išmesti priedangos adresais į užsienį išsiųstų laiškų pašto kvitai, jo paties ranka pasirašytas gavimo patvirtinimas, o ir pats Redlio, pastebėjusio, kad yra sekamas, elgesys nebepaliko abejonių. Rongė informavo savo šefą ir pasikvietė su savim karinį teisėją, be kurio negalėjo sudaryti „būtinos įsikišimui teisminės komisijos“. Imperatoriškojo ir karališkojo Generalinio štabo viršininkas Francas Konradas fon Hetcendorfas įsakė „pulkininką Redlį areštuoti“.

(Bus daugiau)

2011.02.03


Prisijunkite prie diskusijos