Punskas. Žolinė


Print

Kiekvieną kartą, atsidūręs “anapus” Lazdijų, vis dar prisimenu tą didžiulį Sąjūdžio žygį, kai pėsti ir važiuoti iš visos Lietuvos veržėmės į “vakarus”, bet “anapus” Lazdijų atsitrenkėme į spygliuotų vielų sieną…

Tada daugiatūkstantiniame mitinge reikalavome laisvės, siekėme susijungti su čia pat, už tos sienos, gyvenančiais broliais lietuviais, daug dešimtmečių nematytais, jau primirštais ir nepažįstamais.

Du lietuviai iš to paslaptingo “vakarų” pasaulio man vis dėlto buvo pažįstami, nes  lituanistikos mokslus Vilniaus universitete studijavau drauge su punskiečiais Danute Grabauskaite ir Algiu Uzdila, kurį draugiškai vadindavome Algiuku arba Uzdiliuku.

Studijų laikais (o ir vėliau, iki imperijos subyrėjimo) Lenkija mums buvo tolima, mirtingajam sunkiai pasiekiama šalis, nors neretai rusiškai pajuokaudavome: “Kurica – ne ptica, Polša – ne zagranica”. Į Lenkiją važiuoti reikėdavo per Maskvą, nors Punskas, Seinai nuo Lazdijų, nuo sienos – vos už kelių arba keliolikos kilometrų.

zoline_2

Algirdas Kalinauskas, kilęs iš Pelelių kaimo, kur ir šiandien gyvena jo tėvai, veža mane į Žolinės atlaidus Punske. Ties ta vieta, kur atgimimo laikais gėdinome rusų pasieniečius, dainavome patriotines dainas, iš Lazdijų nesustodami važiuojame į etnografinę Lietuvą. Deja, tik į etnografinę. Lietuviški Vidugirių, Navinykų, Radžiūnų, Jonaraisčio, Burbiškių, Vaitakiemio, Ožkinių, Šlynakiemio ir daug kitų kaimų – seniai ne Lietuvoje. Algirdas pasakoja, kur kiek lietuvių dar yra likę, kur jis mokęsis, kur gyvenę jo vaikystės ir jaunystės draugai, poetas Česlovas Milošas, švietėjas, pedagogas Juozas Vaina. Sustojame Galadusio ežero pakrantėje prie kuklaus paminkliuko Vytautui Didžiajam, pastatyto 1936 metais. Tai bene vienintelis paminklas Lenkijoje karaliaus Jogailos pusbroliui, Žalgirio didvyriui.

zoline_3

Dabar, kai rašau apie kelionę į prarastąją Lietuvą, ant stalo turiu Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorės Irenos Marcinkevičienės padovanotą knygą “Punsko Kovo 11-osios licėjui 50”, išleistą 2006-aisiais, kurioje Juozas Sigitas Paransevičius, Marytė Černelienė, mano studijų draugas Algis Uzdila ir kiti pedagogai pasakoja sunkią, sudėtingą, tiesiog didvyrišką lietuviškos mokyklos istoriją. “Prieš pusšimtį metų net didžiausi optimistai nemanė, jog Punsko licėjus sulauks tokio garbingo jubiliejaus, kad įsitvirtins ne tik Lenkijos lietuvių bendruomenės, bet ir visos valstybės švietimo sistemoje, kad toliau skleis šviesą, dorą, tvirtins lietuvių tautinę savimonę”, – rašo J.S.Paransevičius.

zoline_4

Daug pasako buvusios licėjaus direktorės M. Černelienės žodžiai: “Komunistinės Lenkijos valdžia tautines mažumas “globojo” – lietuvių kalbos vartojimą laikė priešiška valstybei veikla… Pirmosios lietuviškos mokyklos buvo įsteigtos tik 1952 metais. Lietuviai – tai viena iš paskutinių tautinių mažumų, kuriai komunistinė Lenkija leido kurti mokyklas gimtąja kalba”. Baigiamajame žodyje M.Černelienė rašo: “Švietimas gimtąja kalba yra svarbus veiksnys, formuojantis jauno žmogaus tautinį, kultūrinį, patriotinį tapatumą bei pilietinį supratimą. Todėl jis Lenkijos lietuvių visuomenei yra viena svarbiausių problemų. Šiai problematikai daug dėmesio buvo skiriama per Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos suvažiavimus. Lietuviai kiek galėdami stengėsi išplėsti švietimą gimtąja kalba. 1952-1956 metais sukurta lietuvių švietimo sistema buvo gana stabili ir nedaug kisdama išliko iki 1999 metų. Tautinio švietimo pagrindinius tikslus iki galo įgyvendinti gali tik mokyklos, kuriose mokoma gimtąja kalba. Jos moko jaunimą meilės gimtajai kalbai ir kultūrai, taip pat ugdo pagarbą kitų tautų kultūrai ir kalbai”.

Ar yra optimistų, kurie tiki, kad bus išleista dar viena knyga: “Punsko Kovo 11-osios licėjui 100”?

zoline_5

Jeigu ne lietuviška mokykla, šiandien Punske ir jo apylinkėse mažai kas kalbėtų lietuviškai. O tą rugpjūčio 15 dieną kitaip kalbančių aš tiesiog negirdėjau. Per Žolinę čia suvažiuoja lietuviai iš visos etnorgafinės Lietuvos, iš Lazdijų, Marijampolės, Alytaus, Punios, Vilniaus… Taip buvo ir šįmet. Mačiau net keturis Lietuvos Respublikos Seimo narius: Rytą Kupčinską,  Antaną Nedzinską, Gintarą Songailą ir Justiną Karosą. Pastarojo apsilankymas Punske kai kuriuos punskiečius nustebino: “Tai kad jis komunistas!”. Punsko viršaičio Vytauto Liškausko priėmime lietuvių kultūros namuose jis nedalyvavo.

Nepaisant pekliškos kaitros, smagiai šoko ir dainavo lietuvaičiai estradoje prie pat Punsko (Punios) ežero. Čia vyko Punsko krašto ansamblių koncertas.

zoline_6

Būti Punske ir neužsukti į netoliese lietuvio Petro Lukoševičiaus kuriamą jotvingių-prūsų gyvenvietę muziejų būtų didelė netektis. Algirdas Kalinauskas mums, tuzinui vilniečių, neleido savęs taip nuskriausti ir rodė kelią į miniatiūrinę medinę pilį su pakeliamuoju tiltu, su gyventi skirtais nameliais, su Sembos, Bartos, Natangos ir kitų prūsų vadų portretais akmenyse, su šventomis alkavietėmis, su stebuklingu vandeniu, kuriuo šlakstėme veidus… Ekskursijos vadovas buvo pats Petras Lukoševičius, visą savo energiją, visas santaupas skiriantis šiai savo svajonei: prikelti seniai išnykusį pasaulį tokį, kokį jis įsivaizduoja, remdamasis istorijos šaltiniais, padavimais ir legendomis. “Atleisk, broli, tu palaidotas, aš – gyvas, bet garbę tavąją vis šlovins mūsų širdys. Tu, šimtmečius miegojęs, dabar kelies, ir vėl mes matome seną Prūsą”, – skaitome lietuviškai ir “prūsiškai” lentose užrašytą tekstą.

Jau sutemus atsisveikinome su verslininku svajotoju iš Punsko Petru Lukoševičiumi, kurio, girdėjau, Lenkijos valdžia nemėgsta: ta jo jotvingių-prūsų gyvenvietė kaip kokia rakštis slavų kūne, kaip priekaištas dėl seniai seniai padarytų skriaudų. Čia ne “iskonno lenkiškos žemės”.

O Punskas tą vakarą šurmuliavo, klegėjo iki vidurnakčio ir dar ilgiau. Prie Punsko lietuvių kultūros namų vyko folkloro festivalis “Duonukės kelias – rugiapjūtės pabaigtuvės”, kuriame dalyvavo ne tik Punsko, bet ir Kaliningrado srities, Baltarusijos, Lietuvos saviveiklininkai. Vėlai vakare nemažai dainavo net šiltai sutiktas LR Seimo narys Antanas Nedzinskas. Malonu buvo patirti, kad punskiečiai moka ir linksmintis, ir … gerti alų. Alaus buvo daug, o girto nemačiau nė vieno. 

Dabar, kai esame Šengeno erdvėje, kai iš Lazdijų į Punską, Seinus gali nuvažiuoti nesustodamas, netikrinamas, Lietuva tarsi padidėjo. Būtų galima lengviau atsikvėpti, jeigu ne Šalčininkų problemos, apie kurias šioje internetinėje svetainėje rašo Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas (http://www.slaptai.lt/atsargiai/3373-ko-imasi-lenku-rinkimu-akcija-propaganda-ir-faktai-1.html, http://www.slaptai.lt/atsargiai/3377-ko-imasi-lenku-rinkimu-akcija-propaganda-ir-faktai-2-.html, http://www.slaptai.lt/politines-intrigos/3392-sovietinio-laikrascio-czerwony-sztandar-tesinys.html, http://www.slaptai.lt/politines-intrigos/3435-ko-mokytojas-neismokys-to-mokinys-nemokes.html). Manau, jo tekstus būtų naudinga perskaityti ir etnografinės Lietuvos lietuviams. Pietryčių Lietuva per dvidešimt nepriklausomybės metų jau beveik ne Lietuva. Ir vis lenkėja, dideliam tomaševskių džiaugsmui.

Šventės prasideda ir baigiasi, o gyvenimas – be pabaigos. Ir jis arba gerėja, arba blogėja, nuolat keičiasi. Norėtųsi, kad šio krašto lietuvių neištiktų jotvingių likimas, kad po pusės šimtmečio būtų išleista knyga “Punsko Kovo 11-osios licėjui 100”. Kai didžioji Lietuva sparčiai nyksta, tuštėja, gal bent etnografinėje Lietuvoje bus galima sutikti lietuvių, tokių, kaip Punsko pedagogai, kaip Petras Lukoševičius…

Vytauto Visocko nuotr.

Daugiau Vytauto Visocko nuotraukų šia tema ieškokite skyrelyje „FOTOGALERIJA“.

2010.08.21


Prisijunkite prie diskusijos