Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Tai veikiau tendencija susidoroti su kitaminčiais“


Print

Tai – dar vienas visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt interviu su rašytoja, filosofe Daiva Tamošaityte. Šį kartą apie politiką – nė žodžio.

Šiandien mūsų dėmesio centre – vis įkyriau, vis atkakliau demonstruojami seksualiniai  reikalai.

Kodėl ši tema pastaruoju metu tapo tokia aktuali? Ar šis aktualumas – natūralus? Ko siekia šią temą eskaluojančios jėgos?

Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Norėčiau prisiminti vieną, man regis, iškalbingą atvejį. Beje, bylojantį, ar įmanoma mums visiems taikiai sugyventi.

Atgimimo metais, kai jau buvo aišku, jog sovietų imperija greičiausiai nebeišsilaikys, dirbau viename literatūriniame savaitraštyje. Ten ir susipažinau su  intelektualu, rašančiu prasmingas recenzijas apie vienos svarbios meno šakos kūrinius. Mat jis kiekvieną savaitę į redakciją atnešdavo savo recenzijas. Be to, dažnai dalyvaudavo redakcijos gamybiniuose pasitarimuose, nepraleisdavo ir redakcijoje rengiamų triukšmingų ir tuo pačiu intelektualių kavos gėrimo pertraukėlių.

Taigi  šnekučiuodavomės  apie viską – literatūrą, kiną, Lietuvą, jaunimą, prancūzišką vyną… Nesiginčydavome tik dėl … seksualinių orientacijų.

Kad tas išsilavinęs eruditas yra kitokios seksualinės pakraipos, pajutau greitai, nors apie tai, privalau pabrėžti, niekas niekad redakcijoje neužsiminė nei žodeliu, nei gestu. O jis niekam nerodė jokių užuominų. Tiesiog mes visi žinojome tą paslaptį, bet niekad nei garsiai, nei pusbalsiu apie tai neužsimindavome.

Net tada, kai gausi redakcijos darbuotojų grupė išvyko į kelių dienų eksursiją Lenkijon, taip nutiko, kad man su tuo intelektualu teko gyventi viename viešbučio kambaryje. Bet tiek jis, tiek aš, tiek ir visi kiti literatūrinio savaitraščio darbuotojai vieni kitų atžvilgiu elgėmės itin korektiškai. Jokių šyptelėjimų, jokių kryptelėjimų.

Todėl ir išlikome kolegomis. Jis nepiršo man savo seksualinių tiesų, aš nebrukau jam savo požiūrio į meilės reikalus. O juk galėjome labai greit ir mirtinai susipykti, jei tik jis būtų pabandęs man primesti savo elgseną arba aš būčiau bandęs "atvesti jį į doros kelią". Taigi mes puikiai suvokėme, kad šiuo atveju tyla – pats išmintingiausias pasirinkimas.

Ką norėjau pasakyti, prisimindamas šią istoriją? Ogi man sunku suprasti tuos, kurie veržiasi viešai demonstruoti savo seksualinius nusiteikimus. Kuo jie garsiau demonstruos savąją filosofiją, kuo labiau veršis į gatves, tuo dažniau sulauks atmetimo reakcijos. Tikroji pagarba agresyviomis, įkyriomis, triukšmingomis akcijomis nepasiekiama.

Niekada nemaniau, kad šis opus klausimas taps toks aktualus, kad visi bus priversti apmąstyti šią problemą ir susidaryti savo nuomonę. Dargi privalomą ir tik tokią, kokia skelbiama oficialiai.

Šitą pakraipą į Lietuvą kaip dovanėlę prie išsilavinimo dažniausiai parsiveždavo Prancūzijose studijuojantys pavieniai menininkai, vienas kitas nomenklatūrininkas. Juos stebėjo saugumo struktūros ir tik tada, kai pradėdavo plisti venerinės ligos (tuomet rykštė buvo sifilis), imdavosi priemonių. Kontrolė buvo įmanoma, nes ir gėjų buvo nedaug. Kai situacija tampa nebekontroliuojama, kaip dabar, tenka keisti pažiūras…

Aš taip pat pažįstu homoseksualių asmenų, yra jų ir kolegų tarpe, ir šiaip žinomų žmonių. Niekada neturėjau su jais jokių problemų, nes visada diskretiškai apeidavome šį klausimą, o bendraujame tik dalykiškai. Apie visus juos galiu pasakyti tik gerus žodžius. Dažnai jų intelektas gerokai lenkia vidutinį. Jie gali būti labai geri draugai. Konkrečių asmenų atžvilgiu esu labai tolerantiška.

Ne man žinoti, kodėl ir kaip jie pasirinko tokį gyvenimo būdą. Tai labai asmeniška. O asmens erdvę visada gerbiu.

Štai viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, kad 72-ejų metų pensininkė iš Panevėžio mūsų teismų buvo nubausta beveik 400 litų bauda už interneto komentaruose išsakytą kritišką nuomonę apie homoseksualus, "siūlydama juos  sodinti į dilgėlyną". Jei homoseksualai nebūtų ruošęsi eitynėms, senolė, manau,  greičiausiai nieko nebūtų parašiusi komentarų skiltyje.

Šios istorijos pabaiga – liūdna.  Panevėžyje senolei iškelta baudžiamoji byla. Teismas konstatavo, neva pensininkė viešai skatino neapykantą ir kurstė diskriminuoti homoseksualios orientacijos žmones, tyčiojosi iš jų.

Kas tai? Tikrosios tolerancijos, demokratijos, žodžio laisvės paieškos? Nesugebėjimas susigaudyti, kas iš tiesų yra reali diskriminacija, realus kurstymas ir realios patyčios? Nejaugi nuoširdžiai tikima, jog baudžiamosiomis priemonėmis įmanoma ką nors priversti gerbti ir mylėti? Nejaugi nuoširdžiai manoma, jog pagarba ir supratimas pasiekiamas baudžiamųjų bylų ir baudų pagalba?

Iš tiesų tai negali priversti gerbti ar mylėti jokiais įstatymais. Kalbame ne apie meilę ir pagarbą, o įsitikinimų skirtumus. Tie skirtumai turėtų būti išlaikyti ir teisėje. Žmogus gali turėti savo įsitikinimus. Manau, kad tai  – gėjų  paradai ir noras įtikinti visus dėl savo gyvenimo būdo – laikinas reiškinys. Juk negali homofobijos prilyginti nacizmui, stalinizmui ar antisemitizmui. Tai visai kito svorio kategorijos.

Prancūzijos Baskų krašto miestelio meras atsisakė „sutuokti“ du vyrus, gyvenančius jo savivaldybės teritorijoje, tapdamas oficialiu pareigūnu, nepaklususiu naujajam šalies įstatymui, numatančiam galimybę „tuoktis“ tos paties lyties asmenims. Taip rašo lifesitenews.com. Minėtam merui gresia laisvės atėmimas iki penkerių metų arba bauda iki 75 tūkst. eurų (259 tūkst. litų). Tačiau meras sako, kad „eis visą kelią iki kartuvių“, priešindamasis tokiam įstatymui.

Įdomu, kuo visa tai baigsis? Bijau, kad meras bus nubaustas. Nors, mano supratimu, civilizuota, demokratinė visuomenė turėtų pasielgti priešingai. Jei meras turi pažiūras, kurios jam neleidžia laiminti vienos lyties asmenų santuokų, homoseksualai turėtų tiesiog susirasti būtent tokį merą, kuris savo noru, niekieno neverčiamas, sutuoktų du vyrus arba dvi moteris. Ir jokiu būdu nebaustų to, kuris nepritaria homoseksualų vestuvėms. Juolab – neverstų mero elgtis nusižengiant savo įsitikinimams ir jausmams.

Na, tikrai stebime visą laviną tokių procesų. Istorija parodys, ar tokie baudimai yra pagrįsti. Piniginių baudų dydis rodo, kad tai veikiau tendencija susidoroti su kitaminčiais.

Gegužės 21 dieną Paryžiaus Dievo Motinos katedroje nusižudė vienas iš Prancūzijos dešiniųjų radikalų ideologų Dominykas Veneris (Dominque Venner). "Kad išvengtų smurto eskalavimo, judėjimo prieš tos pačios lyties santuokas lyderiai turėjo tuo pasinaudoti, idant nutrauktų skatinimą", – mano "Le Nouvel Observateur" žurnalistas Tjeri de Kabariu (Thierry de Cabarrus).

Publikacijos autoriaus nuomone, „radikalusis intelektualas“ D.Veneris netaps pirmuoju „Visų manifestacijos“ (Manif pour tous) kankiniu. Maža to, jo poelgis suteikia jau nebeįstengiantiems kontroliuoti judėjimo organizatoriams dingstį atsisakyti kovos, mano apžvalgininkas. Girdi, D.Venerio gerbėjai turėtų susimąstyti.

O mano nuomonė būtų tokia: susimąstyti turėtų abi pusės.

Galvoju, kad D.Venerio poelgis nėra be pagrindo. Juk žmogus paaukojo savo gyvybę. Vadinasi, jis norėjo kažką pranešti. Paskelbti kažkokią žinią, jo nuomone, svarbią. Reikėtų susimąstyti: kas tokį garbų žmogų privedė prie tokio kraštutinio veiksmo?

Gydytojas psichoterapeutas Gintautas Vaitoška dienraštyje "Respublika" (publikacijos autorė – Krisitina Daugelytė) yra pastebėjęs, kad šiandienėje Europoje ir pasaulyje mokslui tenka grumtis su genderizmo ideologija, kuri paremta filosofinėmis manipuliacijomis, bet ne įrodymais. Mokslininkas kritikavo Stambulo konvencijoje siūlomas „socialinės lyties“ ir „socialinės tapatybės“ sąvokas.

„Lietuva verčiama pasirašyti Stambulo konvenciją, nukreiptą prieš smurtą prieš moteris. Tarp 11 tūkst. žodžių yra 3, kurie apverčia visą tvarką. Pasakoma, kad negalima diskriminuoti dėl lyties tapatybės. Skamba gerai, kodėl gi diskriminuoti? Tačiau atidžiau paskaitę, kas yra lyties tapatybė, kitus ES dokumentus, matome, kad tai tokia lytis, kokią gali laisvai pasirinkti. Vyras gali nuspręsti būti moterimi, vyru, lytiškai plaukiojančiu, visalyčiu, translyčiu, transseksualiu, androgenu, belyčiu… Australijos žmogaus teisių komisija pateikia net 23 lyčių variantus“, – apie Europos ir pasaulio modernybes dienraščiui "Respublika" pasakojo G.Vaitoška.

Ką byloja bandymai paneigti arba ignoruoti motulės Gamtos dėsnius? Norima sumažinti žmonių skaičių? Bet jei ši versija – teisinga, tai reikštų, kad mažės tik europiečių. Indija, Kinija, musulmoniški kraštai tikrai nebando neigti Gamtos dėsnių.

Visada tolerantiškas atsakymas į šią problemą buvo ne moralinis, o būtent tas, kad gėjai negali gimdyti vaikų. Dabar bandoma išspręsti ir šį klausimą. Įvaikinti pamestinukus arba dirbtinio apvaisinimo būdu (surogatinė motina). Bet aš niekaip nesuprantu tokio lyčių daugialypumo. Iš kur visa tai? Reikės pastudijuoti… Man tokia klasifikacija nukrito kaip iš dangaus. Gyvenime tokio poreikio nepastebėjau. 

Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka Facebooko erdvėje yra viešai paklausęs: "kodėl jei vyras nusprendžia, kad jis – Napoleonas Bonapartas, jis yra gydomas vaistais ir stacionare, o jei nusprendžia, kad jis yra moteris, jį pradeda ginti Stambulo konvencija?“

Todėl, kad tokia dabar yra teisinė padėtis. Bet visas šis sambrūzdis man atrodo lėkštas. Man labai įdomus vyrų sankirtis. Vieni prieš, kiti – už. Kadangi nesu vyras, bet stebiu pasaulį,  pamėginsiu atsakyti jų akimis.

Vienas draugų šioje diskusijoje pasakė vienareikšmiškai: nežinau kaip dėl tų penkių procentų „iš prigimties“, bet likusieji yra pedofilijos aukos. Buvo išprievartauti ankstyvoje vaikystėje ar paauglystėje ir „padaryti“. Tai suvokiu. Tai – faktas. Yra toks reiškinys. Ir psichologų išvados, kad tas, kas buvo išprievartautas vaikystėje, bus pažeidžiamas ir visada nusileis bet kokiam diktatui. Aukos paprastai tyli. Tai patogu.

Paliekant nuošaly etinį aspektą, keista kas kita. Nutylima kita šio reiškinio pusė. Štai Niujorke 1993 metais, kai vaivorykštinė revoliucija buvo įsibėgėjanti, o Lietuvoje tebebuvo ramu, Manhatene ir ypač Grinvič Vilidže kiekvienoje gėjų kavinėje languose mačiau plakatus, kurie skelbė: „Gay men crisis!“ ir „AIDS walks New York“. Tai šiurpino.

Dabar manau, kad taip bandyta įspėti apie pasekmes, laikytis atsargumo. Kodėl to nėra Lietuvoje, kurią jau pasiekė ši banga? Kodėl mūsų vaikai viliojami „saugiu pasirinkimu“, nors taip nėra? Yra statistika, kad tarp gėjų liga plinta žaibiškai, ir kas trečias miršta nuo jos nesulaukęs nė penkiasdešimties metų. Prezervatyvai apsaugos neužtikrina. Moksliškai pasidomėjus tokiu gyvenimo būdu, fiziologiniais ir psichologiniais procesais, bendravimo ypatybėmis, niuansais, simpatijų randu nedaug.

Tai, kas dabar vyksta, yra tiesioginis tokio gyvenimo būdo propagavimas. Kito tikslo ar prasmės demonstruoti, nuolat į save atkreipti dėmesį juk nėra. Jo rezultatą apibūdina italų filosofo ir intelektualo Gianni Vattimo žodžiai, kad Italijos mokyklose tarp vienuoliktokų pusė berniukų – gėjai. Tokio amžiaus?

To siekiama ir Lietuvoje. Ir pamąstykime, kas laukia lietuvių moterų? Visavertis vyras, su kuriuo būtų galima kurti saugią šeimą, taps retenybe. Nuolat didės rizika užsikrėsti mirtinomis lytinėmis ligomis ir pan. Motinoms kyla teisėtas klausimas, kam jos augins sūnus, kas pratęs giminę? Tai ne nuogąstavimas ar emocijomis grįstas priešiškumas, bet statistika ir gana tikslios prognozės.Todėl šeima natūraliai tampa kliūtimi ir skelbiama „atgyvena“.

Genderizmo ideologiją aptariau straipsnyje „Moteriškasis principas: filosofinis konstruktas ar realija?“, kuris buvo skelbtas "Naujosios Romuvos" žurnalo trečiame pereitų metų numeryje (2012 Nr. 3). Man buvo įdomus kitas, ontologinis to reiškinio aspektas, kurį tyrinėjau krikščionybės ir indų metafizikos šviesoje. Trumpai pasakysiu, kad padariau išvadą, jog ši ideologija yra to paties patriarchalinio mąstymo ir vyriškojo galios diskurso tąsa. Tai patvirtina ir faktas, kad moterų vadovaujamos institucijos tapo šios ideologijos įrankiais, nors atrodytų, kad moterys turėtų mąstyti kitaip. Ne visos yra feministės, bet yra priverstos vykdyti svetimą valią. Jei norite sužinoti mano požiūrį, siūlau straipsnį, argumentuotą moksliniais teiginiais, paskaityti. Dar kitas požiūrio kampas būtų religinis ir dvasinis, tačiau tai – atskiro pokalbio tema. 

Nuotraukoje: rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio interviu autorė.

2013.06.19


Prisijunkite prie diskusijos