„Raudonoji linija“, kurią Vladimiras Putinas būtinai peržengs…


Print

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, jog Donbase ir Luhanske prieš Ukrainą kariaujantys rusų kariai nedrįsta viešai iškelti Rusijos valstybės vėliavų, slepia skiriamuosius Rusijos ginkluotųjų pajėgų ženklus.

Suprask, toks slapukavimas Rusijai garbės nedaro, šitaip elgdamasi Rusija demonstruoja savo menkystę.

Taikliai pasakyta. Taikliau pasakyti neįmanoma. Garbingi, išdidūs, savo teisumu neabejojantys kariai niekad neslėptų skiriamųjų ženklų. Savąją priklausomybę dangsto tik nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamos teroristinės valstybės, suvokiančios, kad elgiasi ir neteisingai, ir neteisėtai.

Iki šiol niekas iš Europos Sąjungos lyderių taip skaudžiai nekritikavo Rusijos agresijos. Ar reikėjo atvirai žerti aštrius epitetus ir palyginimus?

Teisybės sakymo niekad nedera laikyti blogu elgesiu. Teisybės sakymas – sveikintinas žingsnis tiek kasdieninėje buityje, tiek didžiojoje politikoje. Daugiau skaudžių bėdų atneša būtent nenoras kalbėti sąžiningai, be užuolankų.

Juk požymių, jog Rusijos prezidentas ruošiasi ne taikiam pasivaikščiojimui, ne iškilmingiems paradams, o rimtam karui, buvo žymiai anksčiau. Tuos požymius visi matėme. Tik apsimetėme, jog nematome. Noras dar bent kiek pagyventi ramiai bei sočiai, o paskui – galbūt pavyks išsisukti, – nustelbdavo savisaugos instinktą.

Dabar nieko kito nebelieka, kaip apgailestauti, skėsčioti rankomis, gūžčioti pečiais. Jei anuomet Europos Sąjunga nebūtų vadovavusi rožinėmis iliuzijomis, Rusijos imperiniams planams atkirtį galėjome suduoti kur kas anksčiau, nei „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į Krymą. Pasielgusi drąsiai ir ryžtingai Europos Sąjunga būtų išvengusi šiandieninių bėdų, kurios ir rimtos, ir didelės.

Ir dar nežinia, kuo visai tai baigsis. Vargu ar Vladimirui Putinui užteks Ukrainos. Tik kvaili, primityvūs politikos apžvalgininkai gali manyti, esą Kremliaus diktatorius nenorėtų susigrąžinti į savo glėbį ir Baltijos valstybių.

Nuskambėjus Prezidentės D.Grybauskaitės pastebėjimams, jog Rusija vengia atvirai kariauti, Kremliaus ideologai išsidavė: jiems skaudu girdėti tokius priekaištus. Rusijos URM atstovo Aleksandro Lukaševičiaus komanda bandė įkąsti Lietuvos vadovei. Nepataikė. Prašovė pro šalį. Manė, jog pareiškimai, esą D.Grybauskaitė nebepajėgia „suvaldyti savo komjaunuoliško įkarščio“, padarys įspūdį komjaunuolių ir komunistų nemėgstantiems lietuviams.

Bet rusiškus priekaištus dėl komjaunuoliškos praeities Lietuvos visuomenė suvokė teisingai: „kuo daugiau Lietuvos valdžioje turėsime tokių „komjaunuolių“, tuo mūsų valstybė bus saugesnė, tvirtesnė ir solidesnė“.

Atmestini ir priekaištai, esą per daug aštriais pareiškimais Lietuvos valdžia provokuoja Kremlių imtis ekonominio keršto. Štai lietuviškoje viešojoje erdvėje kilo rimti svarstymai, kodėl Rusija staiga apsunkino galimybę mūsų vežėjams patekti į Karaliaučiaus sritį. Pasiaiškinti į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją iškviestas Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas melavo, esą čia „negali būti jokios politinės potekstės“.

Politinė potekstė čia akivaizdi. Bet ar šis incidentas reiškia, jog Prezidentei D.Grybauskaitei nederėjo kritikuoti Rusijos? Šiandieninei Rusijai įtikti neįmanoma. Dabartinių Kremliaus vadovų malonės sulauskime nebent … pritardami Krymo okupacijai ir išstodami iš NATO bei ES. Teisus politikos apžvalgininkas Vytautas Dumbliauskas, tvirtindamas, jog „jeigu teisybės Rusijai nesakysi, vis tiek geriau nebus“. Be to, „tiesą kažkas vis tiek turi sakyti“.

Prasmingi, vertingi, sveikintini ir Lietuvos vadovės vizito į Kijevą metu pasakyti žodžiai, jog Lietuva suteiks į didelę nelaimę patekusiai Ukrainai „karinės paramos elementų“. Seniai reikėjo taip pasielgti. Žinoma, skeptikai piktinsis, jog šitaip atvirai remdami ukrainiečius tik dar labiau erzinsime Kremlių, kuris svaidysis dar didesnėmis „ekonominėmis kiaulystėmis“. Bet neištiesdami pagalbos rankos į bėdą patekusiai draugiškai valstybei mes rizikuojame „likti be draugų, patys pakliuvę į nelaimę“. Skaičiavimas labai paprastas: jei dabar nepadėsime Ukrainai, neturėsime moralinės teisės tikėtis Ukrainos pagalbos.

Beje, politikų, visuomenininkų, filosofų, nematančių Rusijos keliamų pavojų, – daugoka. Jei rusiškų pavojų Lietuvoje nematytų tik Socialistinis frontas – būtų džiugu. Bet tokių esama kur kas daugiau. Net politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius yra tvirtinęs, girdi, V.Putinas – racionalus, todėl nepuls daug sykių galingesnio NATO. Net ES ambasadorius Rusijoje ponas Vygaudas Ušackas prasitarė, esą Vakarams nederėtų Rusijoje matyti vien blogų, juodų, negražių dalykų…

O apie signataro Rolando Paulausko antiamerikietiškus nusiteikimus, apie Valdemaro Tomaševskio Georgijaus juostelę, Rolando Pakso pareiškimus, girdi, atėjo metas baigt karo kurstymą, – nėra ko ir bekalbėti. Beprasmiška ginčytis su tais, kurie mano, jog „Lietuvoje dirbtinai keliamas ažiotažas dėl Rusijos grėsmės“.

Verčiau pasidžiaukime JAV sausumos pajėgų vado generolo leitenanto Beno Hodgeso patikinimu, jog „amerikiečių kariai Lietuvoje liks taip ilgai, kiek tik norės Lietuva“. Šiuos amerikiečių generolo žodžius derėtų suprasti kaip rimtą paramą: „amerikiečių kariai bus dislokuoti Baltijos valstybėse tol, kol Rusija kels pavojų“.

Pasidžiaukime ir Vilniuje surengta konferencija „Pilietinė gynyba hibridiniame kare“. Konferencijoje kalbėjęs „The Economist“ apžvalgininkas, knygų „Naujasis šaltasis karas“ ir „Apgaulė“ autorius Edvardas Lukasas išvardino lemtingas Vakarų klaidas bendraujant su Rusija ir Rytų Europa. Šio eskperto manymu, Vakarai per daug palankiai vertino savosios sistemos pranašumus, lyginant su Rusijos „žaidimo taisyklėmis“, per daug arogantiškai žvelgė į Rytų europiečius, nuvertino ukrainiečių svarbą, klaidingai manė, esą Rusija išsižada savo imperijos… O juk į Rytų Europą vakariečiams derėjo žiūrėti kaip į lygiaverčius brolius, nenorinčius tik vieno – tapti lengvu agresoriaus grobiu. Taip pat Vakarai prašovė pro šalį, manydami, esą Rusija, išsižadėdama imperijos, išsižada ir imperinės mąstysenos.

Ypač vertinga Ukrainos saugumo eksperto Valentino Badrako analizė, kada ir kaip Rusija pradėjo ruoštis karui. Kremliaus vadovas Vakarams senų seniausiai siuntė dešimtis ženklų, bylojančių apie tikruosius savo ketinimus. Bet Vakarų, taip pat – ir Ukrainos, politikai manė, jog V.Putino ryžtas ginti net ir etinius rusus, esančius už Rusijos Federacijos sienų, – tušti žodžiai. Vakarai naiviai manė, jog Kremliaus ketinimas nuo kojų iki galvos modernizuoti savo armiją – skirtas vien paradams, vien žodiniams pagrūmojimams. Vakarai nematė, kaip V.Putinas rengia testus, kokiuose regionuose ir šalyse gali prigyti prorusiškos nuotaikos, kur galima rengti riaušes, neramumus.

Ukrainos ekspertas V.Badrakas ragino neapsigauti, esą Pskovo ir Narvos rusai – ne tokie pat. Kad ir kas beatsitiktų, Narvos rusas vis tiek labiau norės gyventi vakarietiškoje, o ne V.Putino valdomoje Estijoje? Buvusio profesionalaus kariškio V.Badrako įsitikinimu, V.Putinui – nusispjauti į tokius skirtumus. Jam reikia tik preteksto karui. Jam užteks ir vieno susijungti su Rusija norinčio rusakalbio pareiškimo. O jei nebus net tokio, atsiųs keletą „rusų turistų, kuriuos neva skriaudžia Lietuvos, Latvijos ar Estijos fašistai“.

V.Putinas taip pat viliasi, jog NATO negins užpultų Baltijos valstybių. Ir ši jo viltis nėra labai absurdiška. Vos tik atėjęs į valdžią V.Putinas ėmė skaldyti Europos ir Amerikos vienybę, mainais už lojalumą dalindamas pigią naftą, dujas ir kreditus. O naivūs Vakarai manė, jog pigesnės žaliavos ir mažiau palūkanų reikalaujantys kreditai iš Rusijos atkeliauja šiaip sau, vien “dėl gražių akių“.

Įsiminė ir konferencijoje kalbėjusiųjų paaiškinimai, kodėl V.Putinui negalima nubrėžti „raudonosios linijos“, kurios nevalia peržengti. Jei tokia linija bus aiškiai nubrėžta, V.Putinas būtinai ją peržengs.

Štai toks tas V.Putinas. Ką sako padarysiąs – tą ir padaro. O Vakarų duotu žodžiu ne visuomet galima pasitikėti.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.11.26; 01:15


Prisijunkite prie diskusijos