Rekomenduoju aktualią Arvydo Juozaičio knygą “Laikraštis/I”


Print

Dar 2003 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Arvydo Juozaičio parašytą 302 puslapių knygą “Laikraštis/I” (ISBN kodas: ISBN 9986-39-264-0). Prekyboje jos dabar niekur nemačiau. Bet…

Knyga, man atrodo, aktuali kaip niekada.

Ji aktuali visų pirma todėl, kad tai iš emės yra filosofo, bendravusio ir bendradarbiavusio su žiniasklaida, kūrybiškas požiūris į laikmetį, kuomet Lietuvoje kūrėsi nepriklausoma spauda. Jei kas neskaitė, bet nori paskaityti romaną apie Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje kuriamą naują laikraštį ir jo gyvenimo užkulisius, gali patirti įdomių pojūčių ir įvairių aliuzijų.

Kiek suprantu, visi galimi vardų ar pavardžių ir kitų aplinkybių sutapimai ar panašumai – tikrai atsitikiniai, autorius nepretenduoja į tiesą.

O štai ir romano trumpas siužetas:

Ambicingas žurnalistas Tomas Vitinas, pagarsėjęs dar prieš Atgimimą, pakviečia studijų draugą Justiną Diržę steigti naują laikraštį. Elgdamiesi drąsiai, o kai kada ir įžūliai, jie įsikuria buvusiuose Kurijos rūmuose, paima stambią paskolą iš banko ir pradeda audringą veiklą. Intriga pinama iš Justino Diržės darbo, šeimos rūpesčių, jo meilės nuotykių. Tekstą persmelkia gausūs svarstymai ir ginčai apie Laikraščio (jame netrūksta purvo, detaliai aprašomos smurto scenos) kryptį, populiarumo siekimą, kitus svarbius žurnalistinės veiklos aspektus, apskritai darbo, meilės ir gyvenimo prasmę.

Jei kas tingėtų skaityti knygą, gal bus įdomus štai toks knygos vertinimas Nerijaus Brazausko (Šiaulių universitetas) moksliniame straipsnyje “Šiuolaikinių lietuvių filosofų romanai: (iš)šūkis?“. Štai citata iš to straipsnio:

“Filosofas ar žurnalistas?
2003 m. išleistas debiutinis prozininko, publicisto, dramaturgo, filosofo Arvydo Juozaičio Laikraštis/1. „Parašiau jį apie 1990-ųjų visuomenę, būties jausmą. Žurnalistika tuo metu buvo egzistencijos vieta. Žurnalistas leido sau labai daug, o visuomenė leido jam“, – prisipažįsta autorius.

Iš tiesų, tai publicistiniu stiliumi užrašytas pasakojimas apie naujųjų laikraščių (Lietuvos ryto, Respublikos) virtuvę. Pagrindinis romano personažas – Justas Diržė – primena schematizuotą veikėją, kuriam išlikimo savimi dilema, apie kurią kalbama pratarmėje, yra visiškai neaktuali. Lengvai atpažįstama tikrovė, personalijos (Raimondas Pilotka), istorinės ir politinės nuorodos, stereotipinės personažų kūrimo priemonės, literatūriniai intertekstai nesukuria netgi realistiniam kūriniui būdingos meninės tikrovės.

„Krepšinis – tautos bažnyčia, tautos šerdis – įsitaisė „Ryto“ puslapiuose. Buvusių komjaunuolių redakcija be konkurso įsigijo didžiausią krepšinio areną. Kaip tai įvyko? Valdžia aukciono sąlygose įrašė: „Gelbstint nacionalinį turtą nuo sunykimo“. Vadinasi, „Rytas“ stebuklingai tapo didžiausiu nacionaliniu, dienraščiu ėmęsis tautinio sporto gelbėtojo vaidmens“ (L 240–241).

Gal tokioje meninėje tikrovėje yra vietos filiozofijai, vieno personažo žodžiais tariant? Ne, nors veikėjai retkarčiais pacituoja Marksą, Sartrą, mini Hėgelį, Husserlį, nors vienas personažas – Alfonsas Šilas – filosofijos profesorius, kuriam sovietmečiu neleista ginti disertacijos „Būtis kaip kančia“.

Skaitydami romaną ir nežinodami, kad jo autorius ir filosofas, lengvai galėtume pasakyti, kad jį parašė žurnalistas. Neatsitiktinai Jūratė Sprindytė šį romaną laiko žurnalistiniu romanu. Visa, kas autoriui pavyksta (asmeninės patirties dėka), – tai fragmentai, bylojantys lietuvių mentalitetą, suformuotą sovietmečiu.

„Savižudybė – paskutinis mūsų kūrybinis darbas. Lietuvių civilizacijos pasiekimas“, – pastebi vienas romano veikėjas (L 116). Tai, kas išdėstyta kūrinyje, galėjo būti išsakyta „Laiko ženkluose“, kurie, beje, funkcionuoja ir romane. Juozaitis tikriausiai norėjo pasakyti savo nuomonę apie konkretų istorinį laikmetį, ir tam pasirinko romano žanrą.

Turbūt todėl pasaulio šviesos neišvydo ir antroji romano dalis, kurią, autoriaus tikinimu, jis parašęs, bet leidykla nedrįsusi leisti, nes „išėjo silpniau“.

“Laikraštyje I” nerasime nei sisteminio loginio mąstymo, nei kūrybinės liepsnos. Nei kasdienybės, apie kurią norėta kalbėti romane. Kasdienybės, kurią XX a. viduryje savo romanuose apmąstė prancūzų egzistencialistai, pademonstravę literatūrinės ir filosofinės minties sintezę (A. Camus, J. P. Sartre’as). Todėl lieka reziumuoti, kad Juozaičio romanas – tai publicistika, kurią perskaičius sunku pasakyti, kad jos autorius ir filosofas. Tai žurnalisto, publicisto plunksnai ir minčiai priskirtinas kūrinys.”

Man tik įdomi viena detalė – o gal būtų galima (vardan didesnio praėjusio laikmečio pažinimo) įkalbėti Arvydą Juozaitį tą jau parašytą romano “Laikraštis” antrą dalį išleisti bent elektroniniu formatu?

Nuotraukoje: filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis.

2012.07.30


Prisijunkite prie diskusijos