Remigijus Misiūnas: „Nerimstanti lietuvių išeivija visą laiką kėlė susierzinimą sovietams“


Print

Palyginti nesena Lietuvos istorija pažymėta skaudžių tarpsnių: pirmoji sovietų okupacija, Antrasis pasaulinis karas, vėl sovietų okupacija, partizanų kovos Lietuvos miškuose.

Tačiau tuo pat metu vyko ir kitas karas – informacinis. Apie sovietus erzinusią emigrantų veiklą, užslėpto turinio laiškus ir prokomunistinės išeivijos naivumą LRT laidos „Įžvalgos“ vedėjas Virginijus Savukynas kalbėjosi su Vilniaus universiteto profesoriumi Remigijumi Misiūnu, išleidusiu knygą „Lietuva prieš LTSR“.

Kodėl taip pavadinote knygą – „Lietuva prieš LTSR“?

Šiuo atveju galima pasiremti teisine praktika. Lietuva buvo traktuojama kaip egzistuojanti valstybė su tam tikromis liekanomis. Pavyzdžiu galima laikyti likusius diplomatus. Kitaip sakant, valstybė nelaisva, tačiau esanti pasaulyje.

Turite galvoje žmones, kurie emigravo  ir jautė pareigą ginti Lietuvos valstybę būtent prieš LTSR?

Taip, turiu galvoje asmenis – Lietuvos piliečius, šioje knygoje vadinamus DP.

Paaiškinkite, kas tai yra.

„Displaced persons“. Lietuviškai – „perkeltieji asmenys“.

Arba „dipukai“, kaip jie patys save vadindavo. (Šypsosi – red. past.)

Dar geresnis pavadinimas – „Dievo paukšteliai“. (Šypsosi – red. past.) Pirmoje šios knygos dalyje, skirtoje 1940-1945 metams, buvo minimi keli šimtai ar net keli tūkstančiai žmonių, sugebėjusių pabėgti 1940 metais. Dalis jų buvo Vokietijoje, dalis – JAV. Kita dalis buvo jau minėti diplomatai. Galima pasakyti, kad jie liko Lietuvos piliečiais, tarnautojais. Šie žmonės juridiškai lyg ir neturėjo Lietuvos pilietybės, bet emigracijoje vis tiek išsaugojo meilę tėvynei ir darė viską, kad jai padėtų.

Jūs rašote, kad buvo tam tikras informacinis karas iš vienos ir kitos pusės. Sovietai norėjo įtikinti, kad su LTSR yra viskas gerai ir atvirkščiai.

Taip. Jei konkrečiai kalbame apie karo metus, vyko kryptinga propaganda, kad Lietuva yra viena iš penkiolikos kovojančių tautų. Tai buvo skiriama tarptautinei rinkai. Tuo tarpu šalia ėjo didžiulis informacijos srautas būtent apie lietuvių kovas, ypač akcentuojant 16-ąją diviziją. Ši informacija, galima sakyti, buvo skirta vidaus vartojimui. Tuo tarpu pokario metais vyravo informacija, kad Lietuva yra valstybė, kuri savanoriškai nusprendė atsisakyti nepriklausomybės ir savo laimę mato būdama tik Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Aprašote įvairias cenzūros rūšis. Viena iš jų reiškėsi per laiškus, t. y. siekiant, kad iš Lietuvos į Vakarus nepatektų neigiama informacija. Žmonės žinojo, kad yra cenzūruojami ir ištobulino Ezopo kalbą. Pacituosiu vieną laišką: „Nebėra pas mus trečio brolio ant balto žirgo, kuris išjojo prieš šešerius metus ir kažkur prapuolė. Kartu su juo išvyko mūsų mylima sesuo Laisvė, apie kurią taip pat nieko nežinome. Abu juos žinojo visi lietuviai, todėl sklinda įvairūs gandai. Sako, kad jie kažkur prapuolė, kiti – kad jie kažkur Anglijoje ar Amerikoje, bet mes tikim Dievu, kad jie gyvi ir laukia sugrįžtant. Kiekvienų naujų metų laukiam su viltimi, kad jie grąžins“. Kaip būtų galima išversti, traktuoti šio laiško turinį?

Traktavimas gali būti labai įvairus. Šiuo atveju traktavimas susijęs su netikėjimu apie Antano Smetonos mirtį. Dalis visuomenės tuo niekaip nenorėjo patikėti. Kitas dalykas, kalbama apie nepriklausomybės netekimą ir tikėjimą, kad ji sugrįš. Tačiau kaip minėjau, nuolat ėjo informacijos srautas apie tai, kad niekas nebelaukia tos nepriklausomybės, kad už tą fašistinę buržuazinę Lietuvą kovoja tik kažkokia saujelė atplaišų miške ir pan.

Ta informacija kasdien būdavo pirmuose Amerikos lietuvių leidžiamuose komunistinių dienraščių puslapiuose. Jų tiražas buvo pakankamai didelis, jei neklystu, apie dešimt tūkstančių. Tai pakankamai įspūdingas skaičius. Tokie laiškai iš dalies siekė paneigti skleidžiamą informaciją.

Ar šie laiškai prasmukdavo pro cenzūrą?

Kartais prasmukdavo, tačiau gana nemaža laiškų dalis nepraeidavo. Kai KGB archyvuose nagrinėji ataskaitas, rašytas būtent laiškų liustraciją kontroliavusio skyriaus, matyti, kad ten panašius laiškus „išgliaudydavo“. Kitas variantas būdavo norimą informaciją perduoti užrašant ją ant kitos pašto ženklo pusės. Tačiau KGB turėjo dvidešimties metų patirtį, jau buvo turėjusi reikalų su rusų emigrantais. Taigi visas mechanizmas buvo perkeltas į Lietuvą.

Minite įspūdingus skaičius. Vienu metu saugumas sugebėdavo perskaityti daugiau nei milijoną laiškų. Kiek resursų turėjo būti skiriama tokiai kontrolei?

Laiškų skaitymas buvo dvipusis. Viena vertus, jie skaitė laiškus, keliaujančius iš Lietuvos. Tačiau lygiai taip pat skaitė ir laiškus, keliaujančius į Lietuvą. Pavyzdžiui, būdavo parengiama ataskaita apie JAV vidaus padėtį remiantis laiškais. Apie išeivijos nusiteikimą taip pat buvo žinoma būtent iš tų laiškų.

Žinomas faktas, kad pirmoji išeivių banga Amerikoje buvo nusiteikusi gana prokomunistiškai. Vytautas Kavolis yra pastebėjęs, kad tarp JAV komunistų antra didžiausia etninė grupė po rusų buvo lietuviai. Sovietų Sąjunga tikriausiai jais sumaniai naudojosi?

Taip, be abejo. Ryšiai tarp LKP ir šalininkų Amerikoje buvo jau seniai. Jeigu pažvelgtume į emigracijos istoriją, kiekvienas politinis judėjimas emigracijoje turėjo atsvarą. Iškilus kokioms nors problemoms, pasitraukus iš Lietuvos, bazė jau yra parengta ir ten galima prisiglausti. Tas pats buvo ir su LKP. Iki 1940 metų buvo partneriniai ryšiai, bet reikia turėti galvoje, kad kairysis judėjimas buvo labai stiprus. Vis dėlto LKP pavyko išprovokuoti skilimą ir dalis emigrantų nuėjo į komunistų partiją, o kita dalis liko socialistais. Pastarieji buvo antisovietinėje pusėje. O prijaučiantys LKP buvo aklai išdresiruoti paklusti viskam, kas ateina iš LKP pusės. Ir tas tikėjimas buvo didžiulis.

Kodėl taip buvo? Juk emigrantai gyveno laisvoje šalyje.

Šioje knygoje yra epizodas, kaip žmogus DP, pergyvenęs okupaciją, bando išaiškinti emigrantams, kas iš tiesų dėjosi Lietuvoje, t. y. apie masinius trėmimus ir pan. Ne vienas išeivis yra pasakojęs, kad kalbant apie tokius dalykus neretai būdavo galima išgirsti klausimą: o kodėl tu neiškvietei policijos?.. (Šypsosi – red. past.) Galiausiai emigravęs žmogus juk lieka su prisiminimais tos Lietuvos, kurią paliko. Tarkime, žmogus, kuris emigravo valdant carinei Rusijai, neįsivaizdavo, kaip galima išvežti į Sibirą be teismo sprendimo. Tai – nepalyginamos represijos, kurias suvokti to pačiam nemačius nėra lengva.

Plačiai aprašote atvejus, kai sovietų propaganda prokomunistiškai nusiteikusius lietuvius tiesiog išnaudodavo. Pavyzdžiui, minite Bimbos kelionę į Lietuvą. Ar jis iš tiesų nesuprato, kad Lietuvoje ne viskas yra taip gerai, kaip kad piešia sovietai?

Manau, suveikė noras tikėti savo idealais. Tikėta, kad tos negerovės yra laikinos, viskas gali pasikeisti ir pan. Galiausiai iš sovietinės Lietuvos pusės buvo sudarytos šiltnamio sąlygos sovietų veikėjams. Jų giminės buvo įtrauktos į neliečiamųjų sąrašus. Arba ištraukiami iš kalėjimo, pavyzdžiui, Bimbos giminių atveju. Taigi labai sunku paaiškinti, kodėl buvo tas tikėjimas. Tačiau ir patys išeiviai per neoficialius pokalbius bandydavo sužinoti ką nors daugiau. Tarsi ir buvo jaučiama, kad kažkas ne taip, tačiau tikėtasi, kad tai yra laikina. Juk sakoma, kad didelis tikslas reikalauja aukų. Šiuo atveju aukos buvo fašistai, kenkėjai, buožės. Taigi neva galima susitaikyti, kad juos naikina.

Kodėl Sovietų Sąjungai ir represinėms struktūroms tokia svarbi buvo išeivija? Atrodytų, ką gali padaryti tie pusė milijono išvažiavusių žmonių…

Sovietams nepatiko, kad žmonės netyli, kalba.

Kariauja informacinį karą prieš LTSR?

Taip. Paimkime, pavyzdžiui, Vasario 16-osios šventimą. Amerikos miestuose keliamos vėliavos. Niujorke, Los Andžele, Čikagoje skelbiama Lietuvos diena, vyksta renginiai, atvažiuoja amerikiečių politikai. Vienas iš tokių aktyvių kalbėtojų buvo ir būsimasis prezidentas Johnas Kennedy. Taigi visą laiką buvo keliamas triukšmas. Sovietus erzino bandymas įstumti neegzistuojančią Lietuvą į JTO. Žinoma, tie bandymai nebuvo sėkmingai, bet jau pats faktas kėlė susierzinimą. Be to, dėl tų kelių šimtų tūkstančių emigrantų veiklos JAV nepripažino savanoriško Lietuvos prisijungimo prie SSRS.

Ar galima daryti išvadą, kad išeiviai puikiai organizavo informacinį karą prieš LTSR?

Jau buvo tam tikra patirtis. Ieškant tos patirties šaknų, galime nusikelti į XX amžiaus pradžią ar net šiek tiek anksčiau. Pirmoji kampanija, atkreipusi pasaulio dėmesį į įvykius Lietuvoje, buvo Kražių skerdynės XIX amžiaus pabaigoje. Atrodo, visa išeivija tamsi, neraštinga, mažai išsilavinusių žmonių, bet mitingai Pensilvanijoje ir kitose vietose, straipsniai amerikiečių spaudoje rodo visai ką kita.

Taigi jau buvo išmoktas tam tikras mechanizmas, kaip reikia atkreipti į save dėmesį. Tas mechanizmas paskui veikė per Pirmąjį pasaulinį karą, 1919 metais, siekiant Lietuvos pripažinimo. 1940 metais dar buvo gyvi tie žmonės, likę įgūdžiai. Jie vėl naudojo tą pačią schemą, o dar įsijungė atvažiavę „dipukai“. Jie buvo dar triukšmingesni: piketai, langų daužymai, bandymas pasitikti laivais atplaukiančius sovietų diplomatus, pagauti A. Gromyką…

Kaip tai?…

Gromyka Amerikoje važiavo traukiniu. Lietuviai žinojo, kad jis turi sustoti vienoje stotelėje Oklahomoje. Ten atvyko keli šimtai žmonių su plakatais. Tačiau amerikiečiai Gromyką saugojo ir lietuvių neprileido. Pastarieji susirinko ant tilto virš bėgių, mojavo, rėkavo, šūkavo. Beje, į šią knygą nepateko dar vienas nuotykis.

Apie 1960-uosius metus į Australiją atvyko SSRS delegacija, kuriai vadovavo J. Paleckis. Lietuvaitė mergina jį užkalbino lietuviškai, papasakojo, kaip myli Lietuvą, paprašė autografo. Paleckis, žinoma, pasirašė, tačiau nepamatė ant ko… Tai buvo prašymas grąžinti Lietuvai laisvę… Paskui tai buvo labai plačiai panaudota, kaip Paleckis „kovoja už Lietuvos nepriklausomybę“. (Juokiasi – red. past.)  Visi žinomi sovietinės Lietuvos veikėjai turėjo giminaičių užsienyje. Tai buvo tarsi vadelės juos kontroliuojant. Per vadinamą šnipų medžioklę į tokį sąrašą pateko daug LKP veikėjų, turėjusių giminių Vakaruose.

Ką būtų galima pasakyti apibendrinant mūsų pokalbį – informacinį karą laimėjo LTSR ar Lietuva?

Jeigu iki 1990 metų Lietuvos okupacija nebuvo pripažinta, galima sakyti, kad vis dėlto laimėjo Lietuva. Lietuviai tikrai žino, kas yra informacinis karas. Tik klausimas, ar mes visada tuo sugebame pasinaudoti ir kūrybingai išnaudojame visas galimybes. Fantazija šioje vietoje gali būti pritaikyta labai plačiai, tačiau čia jau kita tema.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukoje: Vilniaus universiteto profesorius Remigijus Misiūnas, išleidęs knygą „Lietuva prieš LTSR“. 

2012.01.31


Prisijunkite prie diskusijos