Remigijus Šimašius iš Artūro Zuoko paveldėjo milžinišką krūvą potencialo


Print

Tikriausiai toks pavadinimas geriausiai atspindi dabartinę situaciją. Nes juk niekas nesiginčija, kad Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, turi patį didžiausią ekonominį potencialą. Tačiau kai tampi jo vadovu ir iš karto sužinai, kad miesto finansuotos oro linijos susinaikino ir paliko miestui neapmokėtas sąskaitas, kad vaikų darželiai ir toliau piktybiškai nemėgsta vaikų, o skolomis miestas pirmauja ne tik Lietuvoje, bet ir regione, reikia pripažinti, kad potencialas „užlūžti“ mėginant išspręsti visas šias problemas taip pat gali būti labai didelis.

Tačiau tai – ateitis, todėl kalbėdami su naujuoju Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi labiausiai norėjome išgirsti, ką jis ketina daryti, kad sostinė maksimaliai realizuotų savo potencialą.

Su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi kalbasi žurnalo "Valstybė" redaktorius Eduardas Eigirdas.

Kaip apibrėžtumėte dabartinę Vilniaus situaciją?

Galiu pasakyti, kad šiandien Vilnius tebėra miegančioji gražuolė. Nors daugelyje sričių matyti proveržis ir kuriamos naujos darbo vietos, manau, kad ekonominis augimas gali vykti sparčiau ir ne tik auginant skolas. O jos šiandien yra labai didelė problema. 63 mln. eurų papildomų skolų per metus – tai iš tiesų įspūdingi skaičiai. Todėl visų pirma turime suvaldyti finansinę situaciją ir sudaryti sąlygas kurtis verslui. Vilnius turi puikias galimybes (vertinant geografinę padėtį, žmones ir esamą potencialą) tapti verslo traukos centru. Ir ne tik užsienio bendrovių, bet ir lietuvių iš rajonų, kurie šiandien negali apsispręsti, į kurį miestą jiems emigruoti: į Dubliną ar į Londoną. Turime siekti, kad jų sąraše pirmasis būtų Vilnius ir net paskatintų grįžti dalį jau emigravusiųjų. Tačiau siekdami šio tikslo turime spręsti ir jau įsisenėjusias problemas.

Kokias problemas – šilumos ūkio, finansines ar socialines – ketinate spręsti pirmas? Gal kreipsitės dėl didesnės dalies lėšų palikimo Vilniui, nors to nepavyko pasiekti Artūrui Zuokui?

Nesinori pradėti nuo finansavimo, nes finansai visą laiką yra priemonė, padedanti siekti tikslų. Be abejo, Vilnius negauna pakankamai finansavimo ir tikiuosi, jog Seime ta iniciatyva, kad bent 55 proc. Vilniuje surenkamo gyventojų pajamų mokesčio liktų mieste, bus patvirtinta. Bet turime neužmiršti ir kitų problemų, nes ir jos nemažos. Pavyzdžiui, viena sričių, nuo kurių pradėjau savo darbus, yra vaikų darželiai. Tai labai svarbu, jei norime į Vilnių privilioti žmonių, kad jie čia dirbtų ir gyventų. Nes jei į Vilnių atvažiuoja jauna šeima su vaikais, tačiau negauna vietos valstybiniame darželyje, o privatiems darželiams dar neturi pinigų, ji važiuoja toliau, tarkim, iš Jonavos ar Tauragės per Vilnių į Dubliną.

Taigi šios problemos sprendimas aktualus ne tik tuo atveju, kai kalbama apie elementarų rūpinimąsi miesto gyventojais, bet ir tada, kai kalbama apie miesto konkurencingumą. Deja, ši problema gerokai didesnė, negu buvo skelbiama. Anksčiau buvo teigiama, kad darželiuose trūksta 1 500 vietų, vėliau – kad jau tik 700, o paaiškėjo, kad trūksta 7 tūkst. vietų. Būtent tiek yra vaikų, kuriems reikia vietos darželiuose, tačiau jos nėra. Tikimės artimiausią rudenį vietų skaičių darželiuose padidinti bent 1 tūkst., o vėliau šią problemą apskritai išspręsti.

Kita problema, kurią pradėjau spręsti labai skubiai, yra įmonių valdymas. Tai ir vėl susiję tiek su finansais, tiek su paslaugų kokybe. Šioje srityje yra didžiulė galimybė gerinti situaciją. Pagal Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos standartus ir Šiaurės šalių praktiką jau patvirtinome naują įmonių valdymo modelį – jų taikant bus užtikrintas atsakingas valdymas, eliminuota politikų įtaka ir pasitelkiami geriausi ekspertai. Reikia įtvirtinti, kad bent 60 proc. valdybos narių būtų nepriklausomi ekspertai. Tikimės, kad per pusmetį šios permainos pradės duoti vaisių.

Be jokios abejonės, gyventojams labai aktualus šilumos sektorius. Todėl ir jame bus keliami didžiausio skaidrumo reikalavimai. Tikimės, kad per artimiausius ketverius metus centralizuotai tiekiamos šilumos kaina vartotojams mažės dar bent 20 procentų.

Šiame žurnalo numeryje rašome apie Airijos sostinės Dublino pavyzdį, kai miestas dėl savo lyderių ir šalies vyriausybės vieningai priimtų sprendimų tapo technologijų, finansų ir mokslo centru. Ar matote galimybę, kad, koordinuojant veiksmus su Vyriausybe ir nusistačius akivaizdžius prioritetus, panašių tikslų būtų galima pasiekti ir Vilniuje?

Aš iš tiesų matau labai daug neišnaudoto potencialo. Sutinku, kad reikia nusistatyti prioritetus, tas tris sritis, kuriose galime sukurti didžiausią ekonominį potencialą ir gerai mokamų darbo vietų. Viena jų – paslaugų arba kompetencijos centrai, kuriuose per pastaruosius keletą metų Lietuvoje buvo sukurta beveik 10 tūkst. naujų darbo vietų. Tačiau nereikia net lygintis su Dublinu, Vroclavu ir Krokuva. Miestuose, kuriuose anksčiau pradėti plėtoti šie centrai ir kurie yra panašūs pagal gyventojų skaičių, šioje srityje dirba maždaug tris kartus daugiau darbuotojų. Taigi, vien plėtodami šią sritį galime tikėtis dar 1 tūkst. naujų darbo vietų. Kad mes galime šį tikslą pasiekti, rodo ir faktas, kad pastaruoju metu beveik kas savaitę bendrovės praneša apie savo plėtrą ar žengimą į Vilnių.

Geriausias pavyzdys šioje situacijoje – „Western Union“, kuris su „Barclays“ įžengė į Lietuvą tuo metu, kai buvau tuometėje Vyriausybėje. Tuo metu mano, kaip teisingumo ministro, balsas buvo vienas lemiamų veiksnių sunkioje diskusijoje dėl nežymaus finansinio Vyriausybės prisidėjimo, kuris veikiau reiškė moralinį gestą. Tada „Western Union“ planavo sukurti 250 darbo vietų. O skeptikai garsiai įrodinėjo, kad šios darbo vietos niekam tikusios, nes jos vieną dieną gali būti vienoje valstybėje, o kitą emigruoti. Tačiau šiandien „Western Union“ Lietuvos padalinyje dirba 1 330 žmonių ir planuojama iki šių metų pabaigos įdarbinti dar beveik 200 žmonių. Beje, šios bendrovės padalinys Lietuvoje jau dabar yra didžiausias pasaulyje ir tai turi būti žinia visoms pasaulinėms bendrovėms, kad Vilniuje dirbti naudinga.

Kalbėdamas apie Vilniaus potencialą taip pat pabrėžčiau būtinybę aktyviai dirbti su pradedančiuoju verslu ir startuoliais, tiek mažais, tiek didesniais, tokiais kaip „Vinted“, kad jie Lietuvoje jaustųsi gerai ir čia plėtotų savo verslą. Reikia maksimaliai mažinti visus biurokratinius trukdžius. Be jokios abejonės, reikia kalbėti ir apie gamybos plėtrą. Visuomenė dažnai jos baidosi, nes įsivaizduoja nuodingų dujų kamuolius, tačiau mes kalbame apie modernią gamybą ir aukštąsias technologijas. Jų plėtrai, kaip, beje, ir startuolių potencialo augimui būtinas bendradarbiavimas su švietimo srities atstovais.

Štai tos trys sritys, kuriose turime telkti savo pastangas. Manau, kad jos gana apleistos. Asmeniškai organizuoju susitikimus su paslaugų centrų, startuolių atstovais, susitikau ir su aukštųjų mokyklų vadovais. Kaip paaiškėjo, dalis jų niekada nebuvo pakviesti į savivaldybę pasitarti, kaip, pavyzdžiui, galima išnaudoti universitetų potencialą ir sujungti verslo, švietimo bei savivaldos jėgas. Manau, kad savivaldybė ir meras turi būti telkianti jėga, kuri leistų siekti bendrų rezultatų. Net jei tai neįeina į oficialias funkcijas.

Kai kalbama apie investicijų, ypač stambesnių, pritraukimą, labai svarbus ir asmeninės aukščiausio pareigūno pastangos. Ar jūs asmeniškai vyksite į verslo banginių medžioklę?

Neseniai manęs paklausė, kokie yra mano pomėgiai. Sakiau, kad mėgstu bėgioti ir šaudyti. Kol kas investicijų medžioklės kaip pomėgio neminėjau. Tačiau iš tikrųjų esu nusiteikęs tai daryti. Bet manau, kad šiandien svarbiausia ne važinėti į vojažus, o atlikti namų darbus čia. Nes jau šiandien yra nemažai investuotojų, kurie dirba Lietuvoje ir Vilniuje ir yra mūsų ambasadoriai – geros arba blogos žinios skleidėjai. Jei jie Lietuvoje jausis gerai ir visiems sakys, kad čia puiku, tiesiog nuostabu, tai atliks tą darbą geriau nei bet kokie pareigūnų įtikinėjimai ar nupirktos reklamos. Kvietimo ir teigiamo pavyzdžio ambasadorystė yra tai, ko turime siekti.

O jei kalbame apie mano keliones, tai galiu garantuoti, kad jos bus suderintos su investicijų paieška. Sieksiu išnaudoti visas galimybes.

Akivaizdu, kad viena iš Dublino stulbinančios sėkmės priežasčių buvo tai, kad miestas sugebėjo išnaudoti centre esančios teritorijos potencialą – ten sukūrė stambiausių pasaulio bendrovių veiklai patrauklią erdvę. Mūsų redakcijos nuomone, Vilniuje taip pat buvo tokia visuomeninės paskirties teritorija – „Žalgirio“ stadionas. Ją išnaudojant buvo galima sukurti Lietuvai ir Vilniui labai naudingą investicijų pritraukimo placdarmą. Tačiau šiandien ši teritorija buvusios savivaldybės tarybos leidimu atiduota verslininkams, net panaikinta jos visuomeninė paskirtis. Kaip vertinate šį visuomeninės paskirties išgaravimo faktą? Ar nėra taip, kad Vilnius neteko labai didelio potencialo?

Manau, kad prarasto vystytino potencialo tikrai nėra, nes ten yra teritorija, kuri bus plėtojama ir vienoje gatvės pusėje, ir kitoje. Bet kad netekome turto, tai yra stadiono, man visiškai akivaizdu. Manau, kad tai buvo klaida, o gal net viešojo intereso pažeidimas, bet šiuo atveju prokuratūros reikalas išsiaiškinti, ar ten nebuvo pažeistas viešasis interesas. Jeigu kalbame apie Vilniui tinkamą stadioną, tai manau, kad būtų užtekę rekonstruoti „Žalgirio“ stadioną ir galbūt net nebūtų reikėję svarstyti kitų variantų.

Jei kalbame apie ateitį, o aš į tai ir koncentruojuosi, tai turiu pasakyti, kad buvau susitikęs su to sklypo savininkais ir labai aiškiai pasakiau kelis dalykus, kuriuos reikia padaryti. Vienas jų – kadangi teritorija yra didelė ir svarbioje miesto vietoje, prieš ką nors ten darant turi būti paskelbtas labai aiškus urbanistinis konkursas, kad padėtų nuspręsti, kas ten turi būti ir kaip tvarkytis su eismu. Ir tame urbanistiniame konkurse svarbus vaidmuo turėtų tekti savivaldybei, Architektų sąjungai, gal net mokslininkams.

Atrodo, kad savininkai tai supranta. Bent jau žodžiais. Tikiuosi, kad taip ir įvyks. Be to, labai svarbu, kad būtų išspręsti ir kiti dalykai. Dalis sporto rūmų teritorijos – buvusios žydų kapinės, todėl tai turi būti sutvarkyta ir labai aiškiai įforminta, kad nebūtų pretenduojama užstatyti ir pan. Trečias dalykas – labai svarbu, kad šalia esančių objektų būtų išspręsti automobilių statymo ir kiti viešųjų erdvių klausimai, nes teritorijos aplink sporto rūmus, kurią matome šiandien, naudojimas labai apribotas. Ir akivaizdu, kad dalis viešos infrastruktūros turės būti perkelta į privatų sklypą. Akivaizdžiausia, apie ką kalbame, tai automobilių stovėjimo aikštelė, skirta kongresų rūmų reikmėms, bet gali būti ir kitų reikmių.

Jei teisingai suprantu, tai jūsų, kaip mero, pozicija šiandien – ne inicijuoti ilgą procesą, siekiant grąžinti prarastą visuomeninės paskirties turtą, kurio paaukojimas leido bankui ir leis nekilnojamojo turto projektų vykdytojams uždirbti milijoninius pelnus, o išsireikalauti, kad iš šios teritorijos visuomenė gautų bent kokios visuomeninės paskirties infrastruktūros?

Taip, kad ši teritorija miestui būtų ne baltas dramblys, kuris sukelia infrastruktūros problemų, bet atvirkščiai, kad tai būtu visiškai į miestą integruotas dalykas, nekeliantis nei eismo, nei kitų neadekvačių problemų. Ir būtent dėl to sakau, kad nors tokioms teritorijoms niekada nebuvo skelbiami urbanistiniai konkursai, kurie leistų atsakyti, kaip bus su eismo srautais, bei į kitus klausimus, šiuo atveju sieksiu, kad tai būtų padaryta. Mano tikslas – kad teritorija būtų iš tiesų miestietiška, gyva, kad nebūtų į 1 kv. m suspausta kuo daugiau biurų.

Yra dar viena su šia teritorija susijusi problema. Arvydas Avulis, kurio bendrovės valdoma įmonė iš Šiaulių banko įsigijo šį sklypą, minėjo, kad ketina jį „įsisavinti“ per 10 metų. Mūsų žurnalo redakcija supranta tokį tempą, nes esant dabartinėms palūkanų normoms toks sprendimas leidžia tikėtis papildomo uždarbio dėl išskirtinėje teritorijoje esančio turto brangimo. Tačiau ar Vilniui toks terminas, kai dešimtmetį šioje teritorijoje vyks statybos darbai, gali tenkinti? Susidaro įspūdis, kad ir vėl dėl didesnio pelno verslininkams teritorijos potencialas bus kuriamas sulėtintu režimu?

Teritorija tikrai nemaža. Man atrodo, 7 ha ten, kur buvo stadionas, ir dar apie 1 ha teritorijos šalia, iš viso 8 hektarai. Todėl nemanau, kad šioje vietoje greitis yra lemiamas veiksnys. Manau, kad šiandien jautriose vietose svarbiau daryti gerai, o ne greitai. Kad nebūtų taip, jog pastatome vieną dangoraižį, šalia jo – kitą, o vėliau stebime nuolatines automobilių spūstis. Svarbu, kad iš anksto būtų atsakyta į kompleksinius klausimus ir kad teritorija būtų išnaudojama sistemingai.

Tikiuosi, jog pavyks šią teritoriją išnaudoti taip, kad atsiradę modernios architektūros pastatai taptų vizitine miesto kortele, panašiai kaip Vilniaus universiteto biblioteka ar „Swedbank“ pastatas. Sieksiu, kad būtų įgyvendinami ne „taupyk“ variantai, o įdomūs sprendimai, kad einant pro šalį jie teiktų estetinio džiaugsmo, nekontrastuotų su šalia veiksiančiais kongresų rūmais ir atitiktų šios išskirtinės vietos lygį. Nes iš šių pastatų juk bus matyti Gedimino pilis. Norėčiau, kad ši teritorija taptų išskirtine vieta tiek estetiniu, tiek investicijų, tiek turizmo traukos atžvilgiu.

Paskutinis klausimas yra veikiau retorinis. Neseniai dalyvavau radijo laidoje, kurioje kolegos žurnalistai išreiškė mintį, kad susikaupus tiek daug problemų Vilniuje jūs turite daugiau potencialo paskęsti skolose, nekilnojamojo turto sektoriaus atstovų interesuose ir darželių bei šilumos ūkio problemose, o ne išsiskirti kaip puikus lyderis. Kaip manote, ar Vilniaus miesto mero postas jums ir jūsų partijai netaps spąstais prieš artėjančius 2016 m. Seimo rinkimus?

Manau, kad tai yra ir labai didelė galimybė, ir labai didelė grėsmė. Tai reikia labai aiškiai suvokti. Suprantu, kad žmonių lūkesčiai dideli, kartais galbūt per dideli ir tų lūkesčių nepatenkinimas gali grėsti dideliu nusivylimu. Kita vertus, natūralu, jog žmonės jau suvokia, kad problemų Vilniuje yra, tad jeigu matys pagerėjimą, tikiuosi, tai įvertins. O dėl savęs… Tiesą sakant, nelabai mėgstu daug politiškai strateguoti. Sau asmeniškai į šį klausimą esu atsakęs taip: jei su Vilniaus valdymu tikrai viskas būtų labai gerai, man nebūtų buvę reikalo siekti jam vadovauti, o laimėti būtų buvę labai sunku. Taigi pastangas siekti teigiamų permainų priimu kaip asmeninį iššūkį. Ir jei pavyks maksimaliai sumažinti miestą kamuojančių problemų skaičių, būsiu patenkintas, jei nepavyks, bus blogai. Manau, kad taip pat reaguos ir vilniečiai. Labai tikiuosi, kad jų nenuvilsiu.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Eduardas EIGIRDAS

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“.

Nuotraukoje – Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius: „Jei su Vilniaus valdymu tikrai viskas būtų labai gerai, man nebūtų buvę reikalo siekti jam vadovauti, o laimėti būtų buvę labai sunku. Taigi pastangas siekti teigiamų permainų priimu kaip asmeninį iššūkį. Ir jei pavyks maksimaliai sumažinti miestą kamuojančių problemų skaičių, būsiu patenkintas, jei nepavyks, bus blogai. Manau, kad taip pat reaguos ir vilniečiai. Labai tikiuosi, kad jų nenuvilsiu.“

2015.08.10; 17:44


Prisijunkite prie diskusijos