Remigijus Žemaitaitis: esu už sveiką nacionalizmą


Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo vicepirmininkas partijos Tvarka ir teisingumas lyderis Remigijus Žemaitaitis neatmeta galimybės, kad „tvarkiečiai“ gali papildyti valdančiosios koalicijos gretas, tačiau tolesnis politinių įvykių scenarijus paaiškės tik po Prezidento rinkimų.
 
„Visa tai spręsis po rinkimų ir priklausys, kas bus prezidentas. Visas kamuoliukas nuo sekmadienio pereis į prezidento rankas“,- interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė R. Žemaitaitis.
 
Politiko nuomone, premjeras Saulius Skvernelis turėtų tęsti darbą, tačiau Vyriausybėje reikėtų keisti 4-5 ministrus.
 
R. Žemaitaitis norėtų glaudesnio naujojo prezidento bendradarbiavimo su Seimu. „Labai keista, kai prezidentas su Seimo nariais susitinka tik kartą per metus teikdamas savo ataskaitą arba bendraujama per patarėjus. Manau, kad normalioje civilizuotoje valstybėje sunku būtų suvokti tokį bendravimą“, – sako R. Žemaitaitis.
 
Po savaitgalį Lietuvoje vyksiančių rinkimų galimi pokyčiai valdančiojoje koalicijoje. Jei valstiečių pozicija nesikeis ir jie nesitrauks iškoalicijos, tikriausiai bus realizuojamas kitas planas – koaliciją stiprinti. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis RamūnasKarbauskis yra viešai pasakęs, kad kvies prisijungti Tvarką ir teisingumą bei Lietuvos lenkų rinkimą akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS). Išgirdęs tai iš žiniasklaidos, pareiškėte, kad atsisakote derėtis. Gal jau gavote oficialų kvietimą pradėti derybas?
 
Signalų yra, bet oficialaus kvietimo negavome. Pirmiausia politikoje nereikia skubėti su pareiškimais, kad pasitrauksiu iš valdžios, kad atsistatydinsiu iš premjero posto. Ko gero, tai ir sąlygojo, kad politinės partijos , kurios galvoja apie atsakomybę, pamačiusios tokį pareiškimą spaudoje, iš tikrųjų sunerimo, kas čia bus. Aš, kaip partijos pirmininkas, supratau, kad gal tektų formuoti naują daugumą, jeigu „valstiečiai“ pasitrauktų.
 
Visa tai spręsis po rinkimų ir priklausys, kas bus prezidentas, ar prezidentas pasakys, kas gali būti premjeru. Gal prezidentas pasakys, kad jis gali dirbti su premjeru, kuris vadovauja mažumos Vyriausybei, gal prezidentas norės turėti plačią Vyriausybę su plačia koalicija, kuri padės jam realizuoti savo idėjas, projektus. Jeigu prezidentas neturės palaikymo Seime per premjerą, tai nė vienas jo projektas per ateinančius 1,5 metų nebus įgyvendintas. Visas kamuoliukas nuo sekmadienio pereis į prezidento rankas ir priklausys nuo to, kokią Vyriausybę jis nori matyti.
 
Ar matote kokių nors požymių, kad dabartinės valdančiosios koalicijos gali nebelikti, ji išsivaikščios, susiformuos nauja koalicija?
 
Toks scenarijus galimas, koalicija gali griūti, jei politikai nesugebės peržengti per savo asmenines ambicijas. Šiomis dienomis matau, kad kai kurie žmonės padeda savo asmenines ambicijas kažkur į stalčių. Matyt, jie suvokia, kad atsakomybė yra jų rankose ir nuo jos negalima pabėgti. Aš linkęs manyti, kad koalicija sugebės surasti vidinių jėgų, atsitiesti ir toliau tęsti tuos darbus, kuriuos suplanavo 2016 metų rudenį.
 
Kažkodėl jaučiu, kad niekas nepasikeis, valdančioji koalicija, kurioje yra valstiečiai ir socialdarbiečiai, iš tikrųjų išliks. Tačiau faktas yra tas, kad šiandien valdančioji koalicija nėra stabili, nėra stipri ir jai reikia palaikymo.
 
Ar jūsų vadovaujama partija Tvarka ir teisingumas yra pasirengusi papildyti valdančiąją koaliciją?
 
Manau, kad galime, bet su viena sąlyga: turime susidėlioti prioritetus, tai negali būti vien tik „valstiečių“ kažkokie reikalavimai. Manau, kad tektų tartis, parengti naują sutartį, kalbėtis apie Vyriausybės programą. Greičiausiai tai bus po rinkimų.
 
Seime dažnai remiate valstiečius, nors oficialiais saitais nesate su jais susiję. Tvarkiečių oficialus statusas – bendradarbiavimo sutartis su valdančiaisiais. Jeigu taptumėte oficialia valdančiosios koalicijos dalimi, kokios būtų jūsų sąlygos, ar siektumėte, pavyzdžiui, ministrų portfelių?
 
Mes aiškiai esame pasakę, kad mums postų šiandien tikrai nereikia, nes ne postai formuoja politiką, politiką formuoja įgyvendinamos nuostatos. Jeigu jau taip atsitiktų, kad reikėtų plėsti valdančiąją daugumą, matyt, reikėtų mūsų partijos bičiulių atsiklausti.
 
Jeigu nekalbate apie ministerijas, norėčiau paklausti kitaip: kokias sritis norėtume kuruoti Vyriausybėje?
 
Pavyzdžiui, Finansų ministerija yra, ko gero, viena įdomiausių. Šiandien Finansų ministerijoje matau tam tikrą postūmį, bet nematau ten proveržio, nematau ten tokių darbų, kurie šiandien gyvybiškai reikalingi ir juos reikia įgyvendinti, jeigu kalbame apie gėrio valstybę.
 
Be abejo, įdomi sritis yra užsienio politika, bet yra įprasta, kad užsienio politika atitenka didžiajai frakcijai. Aišku, ne paslaptis, kad teisingumas, vidaus reikalų sistema – mums artimos sritis.
 
Politikai, eidami į valdžią, tradiciškai kalba apie galimybes realizuoti savo partijų programines nuostatas. Ar yra tokių esminių principinių nuostatų, kurias žūtbūt reikalausite įgyvendinti?
 
Daugiabučių namų modernizacija. Kasmet turi būti modernizuojama mažiausiai 2 tūkst. daugiabučių. Reikalausime padidinti vaiko pinigus, taip pat siūlysime padidinti ir į 2007 metų lygį grąžinti sumas, mokamas mamoms, išėjusioms vaiko priežiūros atostogų. Taip pat manome, kad turėtų padidėti neapmokestinamasis pajamų dydis, reikėtų grąžinti krizės metu nurėžtas statutinių pareigūnų pensijas.
 
Gana svarbu yra investicijos į šeimos ūkį arba į šeimos įmones rajonuose. Mums rūpi valstybės tarnybos pertvarka, o ne tas chaosas, kurį padarėme nuo sausio 1-osios. Šiandien rajonuose žmonės neina dirbti, nes neturi arba tokio išsilavinimo, arba egzaminų neišsilaiko. Pavyzdžiui, Mažeikiuose trūksta keturių mokyklų direktorių, nes keliamos sąlygos, kurios protu nesuvokiamos. Šilalėje trūksta dviejų seniūnų, nes tai paprasčiausia kaimiška seniūnija, bet reikalavimai – anglų kalba ir vadybiniai gebėjimai. Šilalėje trūksta ir 11 auklėtojų, bet reikalavimai, ironizuojant pasakysiu, tai mažų mažiausiai turi būti habilituotas mokslų daktaras. Šilalėje trūksta vyr. architekto, o koks architektas eis dirbti už 800 eurų? Todėl sakau, kad valstybės tarnybos pertvarka būtina, ypač jos segmentavimas į rajonus.
Mes kategoriškai esame prieš ligoninių pertvarką, visą laiką balsavome prieš ir nepalaikėme jos.
 
Tvarkiečiai yra pareiškę, kad nerems nė vieno kandidato, siekiančio prezidento posto. Todėl paklausčiau, kuris iš kandidatų, jūsų nuomone, –Gitanas Nausėda ar Ingrida Šimonytė – būtų jums palankesnis, pavyzdžiui, tvirtinant jūsų pasiūlytus kandidatus į ministrus?
 
Esu aiškiai pasakęs, kad abu kandidatai turi ir gerų, ir blogų savybių. Abu, manau, galėtų užimti prezidento postą, bet klausimas, ar veiks formulė, kad bus egzaminuojami žmonės, ministrai, ar prezidentas kišis į vidaus politiką, pavyzdžiui, vaikų darželių, globos namų uždarymas, kas yra visiškai ne prezidento funkcija.
 
Esate kalbėjęs apie būtinybę de jure sustiprinti prezidento galias. Ar tai reiškia, kad siūlysite Konstitucijos pataisas, kurias, kaip rodo patirtis, nėra lengva priimti?
 
Lietuvoje klaidingai įsivaizduojama, kad prezidentas yra kažkoks ūkvedys, kuris kelia atlyginimus, pensijas ir sprendžia, kas ir kaip turi gyventi. Prezidentas yra šalies vadovas, ginkluotojų pajėgų vadas ir užsienio politikos formuotojas. Manau, kad viena iš mūsų diskusijų temų turėtų būti prezidento statusas, jo galios. Mums reikės spręsti, kokį mes prezidentinį modelį įsivaizduojame ? Gal Lietuva eis Vokietijos keliu ir prezidentą rinks pats parlamentas?
 
Manyčiau, kad einant 2020 metų link Seimo rinkimų diskusijų tema numeris vienas bus arba prezidento galių sustiprinimas, arba jų sumažinimas. Pavyzdžiui, kalbant apie teisėjų ir kitų pareigūnų paskyrimą, prezidentas teikia Seimui vieną pavardę x, o jis turėtų pateikti, mano nuomone, tris kandidatūras.
 
Manau, galima kalbėti ir apie Konstitucijos pataisas, kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Tai bus iššūkis, kokį modelį Lietuva pasirinks.
 
 Ar po naujojo prezidento inauguracijos ir toliau norėtumėte matyti Saulių Skvernelį premjeru? Kas būtų valstybei geriau – tęstinumas ar nauji vėjai Vyriausybėje?
 
Manyčiau, kad naujų vėjų nebereikia, nebegąsdinkime žmonių nuolatinėmis reformomis, pertvarkomis. Nuo 2009 metų girdžiu kiekvieną savaitę: reforma, pertvarka. Jeigu aš taip savo žmonai, vaikams grasinčiau šeimoje, kad bus reforma, pertvarka, tai manau, kad jau seniai būčiau skyrybų paduotas. Negalime žmonėms grasinti, bauginti su tomis pertvarkomis. Manau, kad ta Vyriausybė arba premjeras ,kuris pradėjo darbą, jį turi tęsti. Tačiau turi būti keičiami ministrai. Esu pasakęs, kad galėsime premjerui suteikti paramą, jeigu 4-5 ministrai bus pakeisti.
 
Kokius ministrus Vyriausybėje, jūsų nuomone, reikėtų pakeisti?
 
Tikrai nenorėčiau asmeniškai jų vardinti. Esu premjerui pasakęs, kad yra keturi ministrai, kurie dirba blogiau nei kad galima. Tai ministras, kuris nesugeba suvaldyti savo administracinių gebėjimų, ministras, kuris nesugeba atstovauti savo ministerijai, galų gale ministras, kuris nesugeba apginti savo darbuotojų, o pasiduoda kažkieno spaudimams, interpretacijoms.
 
Gal įvardinsite ministrų pavardes?
 
Manau, kad tie ministrai žino, apie ką kalbu. Pavyzdžiui, Seime kelis kartus yra teikiama reforma, kuri nepraeina, o ministras vėl tą pačią reformą teikia. Kiek galima tyčiotis, tą patį chaosą kelti?
 
Kaip, jūsų nuomone, turėtų atrodyti naujo šalies vadovo bendradarbiavimas su Seimu, ar jis galėtų būti kitoks nei su prezidente Dalia Grybauskaite?
 
Norėčiau, kad jis būtų kitoks. Man teko darbuotis Seime 2001-2002 metais, ir tie santykiai buvo visai kitokie. Pavyzdžiui, prezidentas Valdas Adamkus, mano galva, buvo tikrai geras prezidentas, diplomatas. Labai keista, kai Seimui teikiami teisėjai, prokurorai, yra atliekama parlamentinė kontrolė, o prezidentas su Seimo nariais susitinka tik kartą per metus teikdamas savo ataskaitą arba bendradarbiavimas vyksta per patarėjus.
 
Manau, kad normalioje civilizuotoje valstybėje sunku būtų suvokti tokį bendravimą, lygiai taip pat kaip arkivyskupas bendrautų ne su kunigais, o su savo parapijiečiais arba trimis davatkomis, sėdinčiomis pirmame suole. Manau, kad tai supranta Ingrida Šimonytė, kurį turi didelę politinio darbo Seime patirtį, ir Gitanas Nausėda kaip verslo atstovas. Vis dėlto sprendimo teisė yra Seime, bet jeigu galvojama „žaisti“ su veto, tai tikrai nieko gero valstybėje nebus.
 
Ar matote kokias nors prezidentės Dalios Grybauskaitės klaidas, kurias naujasis prezidentas turėtų ištaisyti nedelsiant?
 
Dabartinė šalies vadovė turėjo savo politikos kryptį, mes kiekvienas kitaip įsivaizduojame savo darbą. Manau, kad kalbant apie naująjį prezidentą turi būti ryšys tarp Vyriausybės, Seimo, teisėsaugos institucijų ir pačios Prezidentūros.
 
Po sekmadienio rinkimų neišvengiamai keisis ir Europos Sąjunga. Ką turėjote galvoje, jūs, žemaitis, kalbėdamas apie sveiką nacionalizmą“?
 
Esu žemaitis iš Žemaitijos. Mus, žemaičius, vienas karalius bandė kelis kartus parduoti, mus, žemaičius, paskutinius pakrikštijo, nepasidavėme, kariavome. Sveikas nacionalizmas yra tada, kai valstybei paliekama teisė pačiai nuspręsti, kaip ji nori savo gyvenimą tvarkyti. Dabar mums Briuselis nori nustatyti, kas yra šeima. Ne Briuselis turi nustatyti, kas yra šeima, bet pati valstybė, nes mes turime gan skirtingus papročius, skirtingas tradicijas, skirtingą kultūrą, skirtingą šeimos suvokimą. Jeigu kažkur priimtina neoficialiai turėti kelias žmonas, tai Lietuvai nebūtų priimtina, tauta neatleistų.
 
Kalbant apie tos pačios lyties asmenų santuokos ir partnerystės įteisinimą, tai, pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Graikija apie tai kalba jau 30-40 metų , o mes pradėjome diskusijas tik prieš kokius 5-6 metus.
Kalbant apie sveiką nacionalizmą ekonomikoje, paminėčiau tai, kad, pavyzdžiui, mūsų apvaliąją medieną išveža, kai Vokietija ir kitos senosios ES šalys žaliavą apdirba, gamina produkciją, nes turi ES išimtis arba išlygas.
 
Kodėl Lietuva neturi teisės nustatyti, pavyzdžiui, ekologinį mokestį, kad apvalusis rąstas neišvažiuotų, o mediena būtų perdirbama čia. Jeigu iškerti medį ir išveži į uostą, tai Lietuva į biudžetą gauna vieną eurą, bet jeigu nukirstą rąstą apdirbi, pjauni lentas, gamini stalus, tai į biudžetą gauni 10 eurų. Trečias dalykas, kalbant apie sveiką nacionalizmą – tai monetarinė politika. Mes turime laikytis fiskalinės drausmės sutarties, bet kažkodėl Ispanija, Graikija, Portugalija, Kipras jos nesilaiko…
 
Žadate siekti, kad visoje Europos Sąjungoje būtų nustatytas vieningas minimalių pajamų vienam asmeniui kriterijus. Kokia tai galėtų būti suma, jūsų manymu? Ar nėra tame pavojaus patekti į mažų pajamų spąstus?
 
Siūlau nustatyti, kiek nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) kiekviena valstybė turi skirti pinigų gerovės valstybei išlaikyti. Jeigu gynybos reikmėms kaip NATO šalis skiriame 2 proc. BVP, tai analogiškai turi būti skirtas kažkoks procentas nuo BVP ir socialinėms reikmėms.
 
Kodėl, jūsų nuomone, pati Lietuva , be ES įsikišimo, negalėtų priimti tokio sprendimo?
 
Lietuva gali sau nusistatyti, bet Latvija gali turėti kitą metodiką, kitą formulę, Lenkija – dar kitą. Pavyzdžiui, vidutiniškai Graikijoje pensija yra 800 eurų, mūsų pensija – 300 eurų. Graikijoje kainos panašios, jie prasiskolinę, naudojasi mūsų gerumu. Jeigu ES būtų nusistačiusi procentą nuo BVP, kiek būtų galima skirti, tarkime, pensijoms, socialiniam būstui, migrantams, to chaoso neturėtume.
 
Kalbant apie Brexit problemą, pabėgėlių krizę, radikalų Europoje suaktyvėjimą, kokio, jūsų nuomone, reikėtų naujo Europos Parlamento?
 
Manau, kad šie rinkimai bus kaip niekad nenuspėjami.
 
Visų pirma į EP turi ateiti jaunoji karta, o ne dinozaurai. Jeigu mes galvojame, kad EP gali dirbti žmonės, kurie nacionaliniuose parlamentuose dirba 20-30 metų ir dėl jų neveiklumo tose valstybėse vyko krizės, chaosas, nesutarimai ir juos dabar kaip pensininkus siunčiame į senelių namus – Europos Parlamentą, man tai yra baisu. Aš netikiu, kad į EP ateis labai daug ultradešiniųjų jėgų, bet kažkiek jų ateis dėl migrantų problemos.
 
Ne paslaptis, kad daug patyrusių politikų keliauja į EP siekdami galbūt pagerinti savo materialinę padėtį, užsidirbti sotesnę pensiją. Bet jūs kaip jaunas, patyręs politikas, ar nesibaiminate, kad išvykus į EP, gali nukentėti jūsų politinė karjerą Lietuvoje, ypač turint galvoje, kad vadovaujate partijai?
 
Tam tikros rizikos yra. Manau, kad ta jaunatviška energija arba ta patirtis, kuri įgyta čia, Lietuvoje, padėtų man, leistų padaryti labai daug, kad būtų apgintas Lietuvos interesas. Turiu patirties ir europinėse institucijose. Aišku, kad gali nukentėti mano politiniai dividendai.
 
Bet jeigu politikai galvoja tik apie savo asmeninį prestižą, tai reikia kuo greičiau trauktis iš politikos. Esu padaręs labai daug nepopuliarių sprendimų savo partijos viduje, dirbdamas Seime. Puikiai suprantu, kad jeigu nesiryši ir nedarysi, tai gali ateiti žmonės, kurie turi tik siaurus savo asmeninius interesus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.24; 09:00
print