Rinkimai ir Estijos pamoka


Print

Lietuvoje vis dar nerimstant spėlionėms, kas iš tikrųjų laimėjo rinkimus ir kas valdys svarbiausias savivaldybes, Estijoje paaiškėjo nacionalinių rinkimų rezultatai.

Palyginimas nėra adekvatus, tačiau vertas dėmesio.

Ypatingai Lietuvos dešiniuosius ir centristus turėtų apimti baltas pavydas. Iš keturių partijų, kurios pateko į parlamentą, abi valdančiosios koalicijos partnerės padidino savo vietų skaičių. Taigi dar didesniu mastu pasikartojo Latvijos variantas. Nemalonius krizės sprendimus priėmę centro dešinieji gali ne tik išlaikyti valdžią, bet ir sustiprinti pozicijas.

Todėl nuolatiniai  teisinimaisi, kad valdantieji politikai šiuo sunkiu metu yra pasmerkti nepopuliarumui, turėtų liautis. Žinoma, jeigu mes dar gebame ko nors pasimokyti iš savo šiaurinių kaimynų.

Bent jau iš estų mokytis tikrai verta. Pradėkime nuo to, kad Estija dar 2005 metais tapo pirmąja pasaulio valstybe įvedusia elektroninį balsavimą. Mes tik daug kalbame apie žinių visuomenę, tačiau bijome imtis ko nors realaus, nors ir šiek tiek rizikingo. Visi elektroninio balsavimo siūlymai atmetami pradėjus šaukti, kad rezultatai bus klastojami. Estai dirba, kad klastočių nebūtų.

Dabar šalis, kuri kartais pavadinama E-stonija, yra viena pirmaujančių pasaulyje kovoje su atakomis interneto erdvėje. Estijoje netgi įsikūrė NATO informacinių technologijų gynybos padalinys. O elektroninis balsavimas vis labiau populiarėja. 2005 metais šia galimybe naudojosi 2 proc. balsavusių, 2007-aisiais – 5 proc., 2009-aisiais – 15 proc., pernai rudenį – 16 proc., o šiuose rinkimuose – jau net 27,4 proc. visų dalyvių!

Tai akivaizdžiai padidino ir apskritai norinčių balsuoti skaičių. Kai Lietuvoje keistokai džiaugiamės rinkimuose dalyvavusiais 44 procentais, Estijoje savo valią pareiškė 63,61 procentai elektorato. Tai suteikia valdžiai didesnį teisėtumo, o žmonėms – dalyvavimo pojūtį.

Politinio skaidrumo ir aiškumo Estijoje taip pat daug daugiau. Rinkimuose dalyvavo tik 7 partijos. Į parlamentą pateko keturios. Taigi politinė sistema ima nusistovėti. Galima sakyti, kad didžiosios parlamentinės partijos atstovauja visam rinkėjų spektrui. Dar daugiau. Kai Lietuvoje vis labiau ryškėja atskirumą propaguojančios „Lenkų rinkimų akcijos“ įtaka, didesnį rinkėjų procentą sudarantys Estijos rusai beveik šimtu procentų remia Edgaro Savisaaro Centro partiją. Nors ir laikoma prorusiška, ji nekelia nacionalistinių tikslų, o yra rusų integracijos šalininkė. 

Beje, Estijos saugumo tarnyba, kitaip nei Lietuvos, nepasidrovėjo OFICIALIAI paskelbti apie E. Savisaaro gautą Rusijos finansavimą ir pokalbius su garsiuoju Vladimiru Jakuninu, aktyviai veikusiu ir Lietuvoje.

Manau, šioje šviesoje bus juokingiausia, kai mūsų premjeras Andrius Kubilius ir jo užkietėjusių kovotojų komanda bandys naudoti Estijos pavyzdį primityvios propagandos tikslais. Toks elgesys jau davė atvirkštinį rezultatą po rinkimų Latvijoje.

Juk akivaizdu, kad abiejų mūsų Baltijos sesių dešinieji lyderiai, darydami neišvengiamus suvaržymus, rodė daug daugiau socialinio jautrumo ir bendravimo su visuomene pastangų. Abu jie yra ryžtingi, tačiau ne arogantiški. Abu ieško kuo platesnio sutarimo tarp politikų ir atsparos visuomenėje. Jie nesiorientuoja tik į amžinai ištikimą elektorato dalį, o mąsto plačiau ir su perspektyva.

Andriaus Kubiliaus bendravardis laimėtojas Andrusas Ansipas prieš rinkimus netgi pareiškė, kad siekdama platesnės visuomenės santarvės, jo Reformų partija norėtų naują koaliciją burti su opozicijoje buvusiais socialdemokratais, o ne su ankstesniais partneriais konservatoriais. Taip krizės kamuojamai visuomenei rodoma nacionalinių susitarimų svarba.      

Lietuvoje to labiausiai ir stinga. Tai dabar matome net ir didžiųjų miestų lygmenyje. Todėl Tėvynės Sąjunga (TS), atrodo, bus nustumta nuo valdžios net ir Kaune, kur pasirodė santykinai gerai. Dar liūdnesnis vaizdas Vilniuje, kur dėl premjero ir kai kurių kitų lyderių asmeninių ambicijų gali būti ignoruota rinkėjų valia. Piktintis, kad daugiausiai rinkėjų paramos sulaukusi TS Kaune neteks mero posto ir kartu priešintis tokiai pačiai demokratijos logikai Vilniuje yra labai nesolidu.

Deja, kol kas nepaisoma net ir TS garbės pirmininko Vytauto Landsbergio logiškų patarimų geriau rinktis Artūrą Zuoką nei  lenkus su rusais. Tikrų tikriausias skandalas būtų pasitvirtinus gandams, kad premjeras mainais už koaliciją Vilniuje Lenkų rinkimų akcijai siūlo nuolaidas, kurios toliau stiprintų jų nuosekliai kuriamą autonomiją.

Taigi, dabar būtų pats laikas prasiblaivyti po savaip išsiaiškintų savivaldos rinkimų rezultatų euforijos. Rinkėjai vertino ne A. Kubilių, o labiau vietinius konservatorius-krikdemus. Kur jie dirbo pakankamai sąžiningai, kaip Kaune, yra ir rezultatai. Gal šiek tiek prisidėjo ir Irenos Degutienės populiarumas. Galbūt ir Prezidentės parama. Todėl ypatingai neadekvatus situacijai yra netikėtas porinkiminis premjero noras parodyti „tikrąją konstitucinę vietą“ Daliai Grybauskaitei.  

Taip, pagal Lietuvos Konstituciją Prezidentas nėra visagalis. Tačiau demokratijoje labai svarbus ir visuomenės pasitikėjimo faktorius. Jo nepaisymas – tai jau beveik chrestomatinė premjero aplinkos klaida. Keista, kai protingi žmonės ima nesuprasti elementarių dalykų. Dabartinė valdančioji koalicija laikosi tik iš D. Grybauskaitės malonės. Tik jos populiarumas ir parama suteikia šiai valdžiai teisę veikti. Kai Prezidentė pasakys, kad ši vyriausybė nebegali toliau dirbti, taip ir bus. Teks ieškoti naujo premjero.

Ar šią elementarią tiesą ir dar elementaresnę trapios daugumos aritmetiką Seime taip jau sudėtinga suprasti? Tikėkimės, ne. Nebent kai kas jau pavargo ir nori pakartoti 1999 metų Gedimino Vagnoriaus vyriausybės likimą…

Nuotraukoje: šio komentaro autorius parlamentaras Saulius Stoma.

2011.03.09


Prisijunkite prie diskusijos