Romualdas Grigas. Apeiginių piliakalnių epocha: kultūros kontūrai ir mes (4)


Print
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iškiliųjų žygeivių pėdomis…

Savaip skausmingai apie mūsų dienas pasiekusių piliakalnių būklę yra prasitaręs įžymus jų tyrinėtojas Gintautas Zabiela. Pristatydamas kito autoriaus, užsikrėtusio piliakalnių tyrinėjimu – Balio Buračo nuotraukų ir aprašų albumą, dr. G. Zabiela su nenuslepiama nuoskauda teigia, jog žvelgiant į piliakalnius iš paukščio skrydžio, net ir tuomet „mes turime daugiau bendrą piliakalnio įsivaizdavimą, savotišką jo planą, o ne iš senovės laikų ateinančios didybės pojūtį, jo harmoniją su gamta“.

Kitoje vietoje šis mokslininkas tą mintį praplečia rašydamas: „dažnai piliakalnių nuotraukose mes matome tik apgailėtinus jų fragmentus, prasišviečiančius pro tankią augaliją, silueto kontūrus“[1].

Na, o man imtis ryžtingesnio posūkio aiškinant daugumos piliakalnių kitokią nei militaristinę ar gynybinę jų paskirtį ir vaidmenį, leido, leidžia ir ypač skatina keletas, sakyčiau, gana svarių papildomų argumentų. Na, pavyzdžiui: senesnės kartos lietuvių archeologas J. Puzinas atsiradusių piliakalnių gausą datuoja 800–1250 metais. Tas laikotarpis lyg ir nebuvo prisodrintas masiniais priešų antpuoliais. Kiti tyrinėtojai nurodo, kad daugelyje iš to laikotarpio piliakalnių nerasta radinių, kurie bylotų ant jų egzistavusį ūkinį gyvenimą. Jau mano cituotas G. Zabiela pastebi, kad ženklios dalies piliakalnių viršūnių plotas neviršija 5 arų. Tai – šiais laikais.

Betgi per tuos šimtmečius erozija piliakalnius veikė (ardė!). Kaip pavyzdį, mokslininkas nurodo, jog Birutės kalno (Palangoje) viršūnės dabartinis plotas siekia 8 arus. Tačiau atlikus kruopščius tyrimus nustatyta, jog anksčiau tas plotas sudarė vos du arus (200 m2)[2].

Įžymus mūsų šalies etnofotografas ir tautotyrininkas Balys Buračas kruopščiai rinko senolių pasakojimų – legendų fragmentus apie šalia jų stūksojusius piliakalnius. Įdomu pastebėti, kad ir Žemaitijoje, ir Aukštaitijoje, ir Dzūkijoje ne vienas iš prakalbintų yra sakęs: piliakalnyje yra nuskendusi bažnyčia, šventykla. Vaizdumo vardan skaitytojui pateiksiu vieną iš tokių B. Buračo užrašytų pasakojimų. Tai – apie Rumbonių miestelyje (Alytaus raj.) stūksantį, savo siluetais gana įspūdingą piliakalnį… „Rumbonių piliakalnio viršus yra ypatingai įdubęs. Apie tą įdubimą žmonėse yra toks padavimas, – rašo B. Buračas. – Senovėje, kada žmonės dievams ugnį kūreno, Rumbonių kalne stovėjusi Perkūno bažnyčia. Vėliau, įvedus Lietuvoje krikščionybę, toji bažnyčia buvo užkeikta ir skradžiai žemę kalne prasmego. Kalno vidurys, kur bažnyčia prasmego, įdubęs liko iki šių dienų. Senieji žmonės dar atmena, kad seniau to kalno viršūnėje buvusi be galo gili duobė, kurion metus akmenį, tas ilgai riedėdavęs kalno požemiais, iki atsimušdavęs į kalne esančius bažnyčios varinius varpus. Akmeniui atsimušus, varpai liūdnai liūdnai kaip raudote raudodavę giliuose kalno požemiuose“[3].

Argi neįdomus, neintriguojantis štai toks pasakojimas? Jis kupinas ne tik liaudies fantazijos, bet ir užsilikusių skaudžios istorinės atminties krislų! Man regis, kad tas pasakojimas labai aiškiai byloja ne tik apie nūdienoje nunykusią atmintį, bet ir apie nunykusį ir vis dėlto ilgus šimtmečius tebeegzistavusį, žmonių dvasinį gyvenimą palaikiusį, tegu ir trapiais siūlais, gravitacinės traukos lauką, kurį skleidė piliakalniai.

Beje, pasakojimus apie piliakalniuose prasmegusias bažnyčias ir rūmus yra rašęs ne tik B. Buračas. Apie tai rašė ir jo amžininkas, senosios lietuvių istorijos tyrinėtojas ir mylėtojas Petras Tarasenka.

Pažvelgus į piliakalnių išsidėstymo žemėlapį, lengva įsitikinti, kad ženkli jų dauguma išsimėčiusi chaotiškai. Kad vienoje seniūnijoje (atskirai paėmus) jų galima aptikti iki 5–7 vienetų. Ir visi – nedidukai. Štai, priešais Seredžių anapus Nemuno esančioje Kriukų seniūnijoje piliakalnių esama net šešių, supiltų VII–VIII amžiuje, kada kryžiuočių net ir „kvapo“ nebuvo. Kam, kokiems tikslams siekti jie tarnavo? Beje, gausų jų tinklą galime regėti rytinėje Lietuvos ir vakarinėje Baltarusijos teritorijoje. Šį piliakalnių išsidėstymą galėtume sieti su aisčių-baltų kultūros puoselėtojų pastangomis užkirsti kelią iš rytų ir pietryčių slenkančia bizantiškąja krikščionybės atmaina – stačiatikybe prisidengusiai slavizacijos (rusifikacijos) bangai. Tuometinis jos įsiūbuotojas – Kijevo Rusia. Kaip žinome iš istorijos, minėtuose plotuose išaustas piliakalnių (absoliuti jų dauguma – apeiginiai) tinklas pristabdė, bet vis dėlto nesustabdė tos bangos veržimosi ir jos įtakos pačių piliakalnių likimui. 

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Sunku be išlygų patikėti ir teiginiais, jog piliakalniai buvo išdėstyti taip, kad nuo jų matytųsi ne tik iš laužų skleidžiami signaliniai dūmai, bet ir jie patys. Neatmetame: visai natūralu, kad panašių atvejų galėjo būti. Bet jie – išskirtiniai.

Taigi, apmąstant bendrą piliakalnių tinklo Lietuvoje paplitimo procesą, ypač tų, kurie atsirado VII–XI amžiuose, tarsi savaime peršasi aukščiau išsakyta ir pabrėžta mintis: ne visi jie sutelpa ne tik į grynai militarinės (karinės), ar į genties vado (teritorinio kunigaikščio sostapilio), ar į grynai religinės, t. y. šventyklų paskirties rangą. Kad esama pagrindo mąstyti ir apie kitokią, t. y. „mišresnę“ jų paskirtį. Tikėtina, kad nurodytoje istorijos atkarpoje ir vėliau jie tarnavo ne tik kaip šventyklos, bet ir kaip teritorinės bendruomenės susirinkimų, būtent kaip pilietinio sutarimo gravitaciniais traukos centrais. Na, o kaip tokio tipo piliakalnius vadinti – susitarimo dalykas. Visai pamatuotai jų paskirtį galėtume įvardinti būtent jau aukščiau pavartoto apeiginio piliakalnio vardu.

(Bus daugiau)

2017.09.08; 08:00

[1] Buračas, Balys, Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, p. 11.

[2] Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. – Vilnius, Diemedis, 1995.

[3] Buračas, Balys, 339 psl.