Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (12)


Print

III skyrius. Tautos kokybinis virsmas: „krizės asmenybė“ ir jos portretas

§  1. Prologinės sociosofinės mintys

Apie tautos kokybinį virsmą jau kalbėjome ankstesniuose šio esė skyriuose. Bet dabar į šį nenumaldomą procesą pažvelgsime „kitu kampu“.

Nūdienos pasaulis įspūdingas neįtikėtinomis technologijų, komunikacijų, materialinėmis gerovės ir net tautų bei valstybių taikesnio sugyvenimo pergalėmis. Vis labiau įsisąmoninama, kad žemė – tai bendri ir vieninteliai žmonijos namai.

Betgi neatmestina: tas pasaulis įspūdingas ir savo tamsaus gymio šešėliais… Tie visų mūsų namai apraizgomi ir lipniais, tarsi vienas po kito rezgamais voratinkliais. Jų aprašymas traukia daugelio autorių dėmesį.

O mes, lietuviai, išgyvename lyg ir labiau sudramatintą jausmą: tarsi iš po žemės ar su lietaus lašais mūsų pačių namuose plistų piktybinis grybelis, įr ne vienos atmainos.

Deja, ši tema priklauso neišsenkančiųjų grupei. Kaip rodo ne kartą atlikti tyrimai, lietuviai iš Europos tautų išsiskiria bene didžiausiu pesimizmu, savižudybėmis. Žmogžudžių (kalbėkime tiesiai) „prisiauginome“ irgi bene daugiausia (pagal gyventojų skaičių) ir – kas skaudžiausia – jų amžius jaunėja. Plėšikavimai, ypač senukų sodybose, konteineriuose randami negyvi ką tik gimę kūdikiai, sudegusios medinės trobos su jų gyventojais, užsieniuose pavieniui ar grupėmis sugauti plėšikaujantys mūsų tautiečiai ir t. t. tapo įprasti mūsų „tautinio ir socialinio landšafto“ elementai.

Kas mums, lietuviams, atsitiko? Kodėl toks ryškus moralinis nuosmukis, persiduodantis valstybei? Kodėl kasdien mums akis bado net valstybiniai LRT televizijos ir LRT radijo kanalai? Atkreipiu skaitytojo dėmesį: tą nuosmukį savaip rodo ir „pašalintas“Lietuvos TV arLietuvos radijo įvardis (išretinta mano – R. G.). Neabejotina, kad bendrą nuosmukį, jo sklaidą palaiko ir net ją didina išaugę tautai ir jos valstybei nieko gero nežadantys bėgimo iš Tėvynės (emigracijos) tempai.

Priežasčių visiems šiems reiškiniams paaiškinti daug: rašėme ir dar rašysime. Bet į šią dramą pabandykime pažvelgti tarsi iš nuošalės.

Pasaulyje žinomas politologas ir sociologas Ralfas Darendorfas (Ralf Dharendorf), apmąstydamas Lenkijoje dar 1979–1980 m. įvykusį perversmą-revoliuciją, parašė tuometinę Europą sukrėtusiam įvykiui skirtą knygą. Seniai ją skaičiau, daugiau nei prieš tris dešimtis metų.

Bet į atmintį man įstrigo ir pasiliko vienas šio autoriaus teiginys. Anot R. Darendorfo, šalys, kurios nusimes sovietizuoto socializmo primestą jungą, gal ir nesunkiai, pagal laisvojo pasaulio modelį, pertvarkys savo politines ir ekonomines struktūras. Bet kad visa savo bendra socialine sankloda ir gerove susilygintų ar bent pasivytų Vakarų šalis, joms gali prireikti penkių ar šešių dešimtmečių…

Skaitydamas tas eilutes tada pagalvojau: šis politinių mokslų autoritetas per daug pesimistiškai mąsto – turėtų per akis pakakti poros trijų dešimtmečių.

Pripažinkime: R. Darendorfas buvo ne tik teisus, bet gal net per daug saikingas. Mano „nužymėtas laikas“ jau išseko. Betgi prisiminkime: buvo ir tokių Lietuvos politikų, kurie po nepriklausomybės atkūrimo iš tribūnų žmonėms žadėjo „švediškosios“ gerovės pasiekti po penkerių šešerių metų. Tiesiai įvardinkime: daug, labai daug laiko tauta ir jos valstybė prarado „tvarkoma“ politinių ambicijų mažaraščių ir – tiesiog beraščių.

Atsiradusiu vakuumu netruko pasinaudoti savi ir net tarptautiniai savanaudžiai. Vieni gal nesąmoningai, dėl trumparegystės, kiti gal savaime, o kai kas ir sąmoningai laistė tautos (ypač istorijos visada skriaudžiamų kaimiečių) moralinio nuosmukio šaknis.<…>

Na, kad per daug nenuklystume „į lankas“, apsiribokime nūdienos panorama. Ką matome? Matome ne tik pro visus plyšius kapitaliai, iki „pasaulio pabaigos“ įsitvirtinančią rinkos ekonomiką (net kultūroje, švietimo bei ugdymo organizavime). Mus savo galingais sparnais yra apsupusi vadinamoji tinklaveikos visuomenė. Tai tarsi lipnus, nuo drabužio nenuvalomas voratinklis. Jo savo pojūčiais nebejaučiame. Bet ir be jo gyventi nebeįmanome.

Pasakų vizijos virto realybe: per akimirką tu gali atsidurti bet kuriame pasaulio krašte, bet kuriame geografiniame taške tu gali gauti informacijos apie viską. Neįtikėtina! Stebuklinga… Rodos, dar tik prieš ketvirtį šimtmečio apie mobilųjį telefoną mes tik svajojome. Betgi… Kartu žmogus tampa delokalizuotas! Jis tarsi savaime praranda prieraišumą prie tradicijos, tėvų ir protėvių. Prie tėviškės ir Tėvynės. Nes ir šie reiškiniai tampa tokie pat – delokalizuoti, neturintys ryškesnių kontūrų, sklandantys visuotinumą įgijusioje tinklainėje.

Nesakau, kad tai – blogai. Kalbu apie tai, kaip, kokiomis formomis ir su kokiomis pasekmėmis keičiasi pasaulis. Kas jį valdo? Kas valdys? Ir kokių tolesnių tikslų šis supranacionalus, vis dėlto „kažkieno“ valdomas pasaulis sieks? O gal jis niekam nepavaldus – tik stichijai?<…>

Palyginti skausmingai tebeišgyvename mūsų valstybės ir tautos integravimąsi į  Europos Sąjungą. Žvelgiant iš istorijos pozicijų – tai ilgalaikis procesas. Vertinant jį sociopolitologine prasme – tai sunkūs išbandymai ar iššūkiai valstybės sandarai ir ypač tautos etnokultūrinei tapatybei. Tie iššūkiai (veiksniai) įvairiausiais būdais ir formomis transformuoja nacionalinę dirvą. Iš svetimos erdvės įkritusi sėkla syvus ima jau iš vietinės dirvos. Auginamas derlius, kuris jau nepasiduoda prognozėms. Javo varpose gali rastis vis daugiau ne tik gerų grūdų, bet ir skalsių (parazitinių grybelių). Bet derlius, sveriamas įprastomis svarstyklėmis, jų „nepastebi“.

Metaforiškai išsireiškus, užgimstantys ir atsinaujinantys socialiniai pokyčiai kažkuo primena žemės sluoksnių tektoninius judesius, neduodančius „ramybės“ pastatams, jų statybai. Aišku, valstybė kažkiek gali tuos judesius blokuoti, švelninti, bet su sąlyga, jeigu bus gerbiama mintis, neskubinamas veiksmas. Jeigu pati valstybė bus organiškai vieninga su visuomene, ypač su pagrindine tauta. Jeigu ji remsis jos kūnu ir gaivins jos dvasią.

Taip kalbu dar ir dėl to, kad Europos Sąjungos gyvenime visada dominuos didžiųjų valstybių pozicija. Iš fizikos žinome: didelis kūnas (net to ir „nenorėdamas“) slegia mažąjį ir traukia į save… Juolab jeigu tas mažasis dar nuo senesnių laikų įprato būti pritraukiamas. Mąstant apie Lietuvą, jos istorija buvo ypač dramatiška. Į jos socialinę ir politinę organizaciją yra įsigėrusi liga, kurią ką tik palyginome su į medžio grindyse įsiveisusiu grybeliu.<…>

Pasikartosiu: pamatiniai šios socioetnosistemos kontūrai „demonstruoja“ pakankamai prieštaringą, o galvojant ir apie  perspektyvą – sudramatintą būvį dar ir dėl „užsisenėjusios“ atskirties, kurią regime abiejuose dariniuose: tautoje ir valstybėje. Ji silpnina pirmosios tęstinumą, o antrosios – integralumą. Toji atskirtis sudaro sąlygas plisti anksčiau gal neminėtiems, o gal ir neminėtiems tokiems reiškiniams kaip individualistinis, grupinis ir biurokratinis anarchizmas, politinis infantilizmas ir uždarumas (sisteminio mąstymo stygius), savo šaknis suleidžianti sisteminė korupcija, turtingųjų ir skurstančiųjų priešprieša. Toji atskirtis ženkliai padeda gimdyti emigraciją, kuri gresia ne tik tautos, bet ir pačios valstybės išlikimui.

Politologijoje vartojama „beveidės valstybės“ sąvoka. Gal toks beveidiškumas ir toji situacija, apie kurią aukščiau kalbėjome, gali būti paaiškinama kaip istorijos „nuosprendis“? Kaip lietuvių tautai primestas jo „produktas“? Arba, kitais žodžiais tariant, kaip erdvėlaikyje užsitęsusios dramos padarinys? Galbūt… Manau, skaitytojas ir pats ras jam rūpimą atsakymą.

Beje, tokiam atsakymui medžiagos nemažai pateikta ir šios knygos pirmajame skyriuje, kuriame plačiau kalbama apie socialines krizes, jų prigimtį ir apraiškas lietuvių tautos istorijoje. Atsako paieškos gali būti (ir privalo būti) gana įvairios. Vieną iš formų, kaip galima būtų įdomiau, išradingiau pažvelgti į šiandien susiklosčiusį „socialinį landšaftą“ Lietuvoje, pateiksiu skaitytojui savo koncepciją apie vadinamąją „krizės asmenybę“.

§ 2. „Krizės asmenybė“: kas ji?

Štai tokia sąvoka suformuluotai problemai atskleisti tam tikrą impulsą savo metu yra davęs iškilus mūsų reemigrantas prof. V. Kavolis. Tai jis bene pirmasis politologinėje literatūroje prakalbo apie „krizės asmenybę“, asmenybę, kurią „pagimdo“ itin dramatiški tautos, visuomenės gyvenimo laikotarpiai. Anot šio autoriaus, tokia asmenybė užgimsta, <…> kai socialinė sistema bei jos kultūros karkasas greitai keičiasi ir kelia psichologinę baimę“, kai „<…> senoji socialinės organizacijos forma griūva arba yra diskredituojama, o naujoji forma dar neatėjo į senosios vietą“[1], t.y., mūsų žodžiais tariant, kai žmogus atsiduria sumaišties bruožais išryškėjusioje socialinėje organizacijoje.

Anot V. Kavolio, „krizės asmenybė“ XX a. pabaigoje reiškiasi kur kas „grynesniu“ pavidalu negu taip būta praėjusiais, ankstesniais laikais. Vargu ar šios mokslininko įžvalgos paseno. Na, pažvelkime kad ir į tuos bruožus, kuriuos jis linkęs priskirti „krizės asmenybei“. Tai:

„desocializuota sąmonė“;

žemas vidinės integracijos laipsnis, susvetimėjimo jausmas, vertybinis blaškymasis;

perdėtas dėmesys atsinaujinimo sąjūdžiams arba jaunystei, arba mirčiai;

apokalipticizmas; „atsiradęs polinkis į vienas kitam prieštaraujančius veiksnius ar mąstymo tipus; taip pat tragiškojo teatro (arba koncepcijos, kad gyvenimas – tragiškas teatras) populiarumas“[2].

Štai tokiais ir panašiais štrichais V. Kavolis piešia destabilizuotai visuomenei būdingą deformuotą asmenybės portretą. Man regis, kad tokios ir panašios V. Kavolio konceptualios mintys jam gimė dar pirmais metais grįžus iš emigracijos ir susidūrus su pakankamai rūsčia, dramatiška posovietine Lietuvos realybe. Vėl, jau kitame tekste, tarsi reziumuodamas anas savo mintis, jis teigia: „Dėl savo nepastovumo ir greito kūrybinės ugnies išblėsimo krizės asmenybei ypač sunku ilgėliau stabilizuoti save, atlikti pareigas visuomenei, dirbti kolektyvinį darbą“[3].

Aš pastebėsiu: „krizės asmenybė“ visuomenėje gali užgimti ir įsitvirtinti kaip ilgų dešimtmečių produktas. Suprantama, ji visa savo elgsena, netgi pačia egzistencija prisideda prie tradicinės kultūros trapumo, jos dūlėjimo – tos kultūros, kuri yra grindžiama humanizmo ir socialinio (bei tautinio) solidarumo principais.<…>

Žinoma, dėl aiškumo išskirsime keletą tos asmenybės tipų, gal teisingiau – potipių. Tuos, kuriuos formuoja ar iškelia ne tik nūdienos lietuvių tautos gyvenimas, bet ir prieš tai, tų ar kitų aplinkybių paveikta, suformuota tautos kultūra. Suprantama,  kad tai bus įsivaizduojamas, bet tuo ar kitu socialinės negalios laipsniu ryškiau paženklintas individas (asmenybė).

Šiuo greičiau teorinės įžvalgos atveju apsiribosime išskirdami ir apibūdindami penkis „krizės asmenybės“ tipus. Santykinai juos pavadinkime:

tradicionalistu – etnokolektyvistu;

„neolithuanu“ (naujalietuviu) arba vadinamuoju modernistu;

„simuliakru“ (simuliantu);

marginalu;

„užribio klasės“ atstovu.

<…>Taigi, pabandykime pakeliauti po „krizės asmenybės“ galeriją, savaip apibūdinančią ir tautos būvį. Pasidairykime, pasižvalgykime į paletę tų elgsenos spalvų, kurias galime sutikti ir regėti šalia savęs, o gal atidžiau pažvelgę net į save.

§ 3. Tradicionalistas – etnokolektyvistas

Tai asmenybė, kuri iš esmės tebegyvena praeitimi. Pripažįsta ir ilgisi tradicinių vertybių (tautinių, estetinių, dorovinių). Ilgisi ankstesnių, gyvenimo patikrintų ir nusistovėjusių elgesio normų ir pan. Bet ši asmenybė praktiniame gyvenime, kuris ją depresuoja, deformuotai – nelabai tų vertybių ir bepaiso. Tradicinių vertybių pripažinimas, bet jų nepaisymas sukelia nuolat atsinaujinantį vidinį, tokio asmens jėgas blaškantį konfliktą.

Jų sluoksnyje rasime nemažai buvusių tremtinių, kalinių, pogrindininkų ir šiaip idealizmu paženklintų asmenybių, kurios į pasaulį žvelgia per sustojusio laikrodžio rodyklės prizmę. Jų gretas papildo ir tie, kurie reguliariai dalyvauja bažnytinėse apeigose ir „piktinasi“ tais, kurie yra „išdavę Kristaus tikėjimą“.

Šis asmenybės tipas, siekdamas įveikti išgyvenamą susidvejinimo konfliktą, dar tebetiki mitologizuotais dalykais to, kas buvo, bet ko jau nebėra ir nebegali būti (na, kad ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybė, prieškario Lietuvos aureolė, Daukanto, Basanavičiaus, Kudirkos ar Vydūno patriotinės misijos ir pan.). Žodžiu, ji tebetiki dar tarpukario Lietuvoje įtvirtintais metanaratyvais (didžiaisiais pasakojimais) ir gaudo dabartyje atsikartojančius jų aidus. Ji tvirtai laikosi nuostatos, kad yra privalu ir įmanu kurti vien tautiniu bendruomeniškumu alsuojančia kultūra. Tokiai asmenybei ypač būdinga nusivylusiojo pozicija: „Aš ne už tokią Lietuvą kovojau… Ne tokios laukiau<…>“

Tradicionalisto – etnokolektyvisto sąmonėje keistai persipynę, suaugę tradiciniai lietuvių istorijos bei etnokultūros vaizdiniai su išgyventais sovietiniam laikotarpiui būdingais bendruomeniškumo ir tautinės ginties vaizdiniais. Šio potipio atstovas ilgisi, ko gero, ne pačių sovietinių laikų, bet tais metais jį supusio valstybinio paternalizmo. Jis ilgisi ir bendruomeninio sugyvenimo, – to, kuriame organiškai buvo persipynęs tradicinis sodiečių bendruomeniškumas (grįstas talkomis, papročiais, šventėmis) su socialistiniu kolektyvizmu ir gintimi nuo svetimųjų įtakos.

Ši asmenybė, pasiremdama ir tebegyvendama tokia įsitikinimų ir jausmų palete, suirzta matydama dabartinį žmonių užsisklendimą, susvetimėjimą, anarchistinį individualizmą ir pan. Ji ir tautą tebeįsivaizduoja kaip praeities, bendruomeniškumo, etnokultūrine simbolika sulydytą sociumą – mitologizuoja jos įvaizdį.

Tradicionalistas – etnokolektyvistas į dabartį ir ypač į ateitį linkęs žvelgti su aiškiai reiškiamu nepasitikėjimu ir net priešiškumu. Tokia to ar kito laipsnio bei adresato nuostata maitina jo nepasitikėjimą šalies valdžia. Kaip žinome, Lietuvos gyventojai yra tarp tų europiečių, kurie būtent išsiskiria žymiai didesniu nuošimčiu linkusiųjų burnoti valdžią, priekaištauti jai už nepakankamą vakarietiškos demokratijos brandą.

Nuvertindama dabartį ir joje sunkiau adaptuodamasi, ši asmenybė pati komplikuoja savo padėtį. Ji dėl savo konservatyvių ir aiškia savigyna alsuojančių orientacijų nepajėgia palaikyti gyvybiškai lankstaus, konstruktyvaus dialogo su supančiu pasauliu. Ir savo, ir tautos gyvenimą tradicionalistas – etnokolektyvistas linkęs priimti ir išgyventi kaip nuolatinę dramą, nesibaigiančią kovą su stichinėmis, nežinia kokio priešo – vidaus ar išorės – besiveržiančiomis, nuolat atsinaujinančiomis, savo pavidalą keičiančiomis jėgomis.

Šis asmenybės potipis nesugeba deramai įvertinti to pasaulio kaitos ir rasti jame sau vietos. Toks nepasitikėjimas, adekvataus dialogo su pasauliu stoka ne tik mažina tos asmenybės dvasines, kūrybines ir net fizines galias. Ji sąmoningai ar nesąmoningai skleidžia pesimizmo nuotaikas, vadinasi, neprisideda prie giedresnės nuotaikos, geresnio psichologinio klimato kūrimo. Turiningesniam, prasmingesniam tokios asmenybės gyvenimui trūksta, rodos, taip nedaug – atsinaujinančios filosofinės pasaulio įžvalgos, labiau į praktinį veiksmą sukoncentruoto dėmesio, blaivesnės, ne jausmais, ne kritiniu žvilgsniu į viską žvelgiančios, bet džiaugsmo valandėles pilkoje kasdienybėje išgyvenančiojo savivokos. Prisiminkime mūsų tėvus ir protėvius: džiaugsmo ir atvangos jie semdavosi iš Gamtos.

Betgi… Atimkime šį „krizės asmenybės“ potipį iš „socialinio landšafto“ ir jo spalvų gama pasirodys niūresnė.

§ 4. „Neolithuanus“ arba modernistas

Tai priešinga ką tik aptartajam „krizės asmenybės“ potipiui asmenybė.

Jai būdingas atsiribojimas nuo bet kokių autoritetų ir autoritetingumo: tautinio, religinio, kultūrinio, dorovinio, politinio ir net nuo artimiausių jam žmonių. Multikultūralizmas – kaip globalizmo ideologinė kryptis, visa tai palaikantis ir propaguojantis, tokio tipo asmeniui yra artimesnis ir suprantamesnis nei nacionalinis patriotizmas, juolab tautinis sąmoningumas.

Jai būdingas ryškus polinkis į savinaudą, izoliavimąsi nuo bendruomeninio sutarimo ir intereso, susvetimėjimą nuo etnokultūrinės tradicijos, politinį bei dorovinį reliatyvizmą, idealų, moralinių principų sumažėjimą (gal net jų praradimą) arba jų keitimą priklausomai nuo susiklosčiusios situacijos.

Ši asmenybė pasikliauja ir vadovaujasi instrumentiniu protu (apčiuopiamos naudos: materialinės, politinės, prestižinės ir pan. siekimu), taip pat ir kornukopiškumu (materialinių bei juslinių poreikių sureikšminimu).

„Neolithuanui“ (modernistui) politiniai, doroviniai įsitikinimai ir net įgytas intelektas bei kvalifikacija turi vartojamąją vertę (t. y. įgauna perkamos–parduodamos prekės pavidalą). Žvelgiant iš ekonominės elgsenos vertinimo pozicijų, „neolithuanas“ linkęs pateisinti ne tik mokesčių nemokėjimą – jis lengvai susitaiko ir su kyšininkavimo praktika. Tai valstybės pilietis pagal pasą, o ne dvasia.

Tokių bruožų turinčių asmenybių rasime verslininkų sluoksniuose, valdžios bei prie jos „prilipusiose“ įstaigose, biuruose. Deja, jų palyginti sparčiai daugėja ir tarp studijuojančio jaunimo.

Apibūdinant šį asmenybės potipį, man regis, pravartu prisiminti įžymaus filosofo E. Frommo pamąstymus apie deformuotą asmenybę, kurią į avansceną iškelia modernusis pasaulis. Jis savo laiku rašė: „Gyva būtybė tampa preke „asmenybių turguje“. Tiek prekių, tiek asmenybių turguje galioja tie patys įkainojimo principai: viename siūloma pirkti prekes, kitame – asmenybes. Abiem atvejais tai yra mainomoji vertė, kuriai „vartojamoji vertė“ yra būtina<…>“

Toliau autorius atskleidžia šios asmenybės bruožus štai dar ir taip: „Sėkmė daugiausia priklauso nuo to, kaip pelningai asmenys parduoda save turguje, kaip vykusiai jie pateikia save kaip „asmenybes“, kaip dailiai save „įpakuoja“; ar jie yra „linksmi“, „blaivaus proto“, „agresyvūs“, „patikimi“, „ambicingi“; be to, lemia kilmė, priklausymas tam tikriems klubams, pažintys su „tinkamais žmonėmis“[4].

Modernistui, kuris išsiskiria chameleonizmo bruožais bei instrumentalumu (grynai pragmatiniu tikslingumu), nesunku užmegzti kontaktus. Žinoma, geriausia su jam panašiais… Tačiau tie kontaktai grindžiami laikinais ir savanaudiškais sandoriais. O jie bendrą žmogiškųjų ir, apskritai, socialinių santykių (ypač moralinių) sistemą daro nepatvarią, suaižėjusią. Šiam asmenybės potipiui ne tik svetimas, bet ir nesuvokiamas tradicinis bendruomeniškumas (ypač grindžiamas tautiškumu arba religingumu).

Suprantama, kad šis tipas visada arba beveik visais atvejais bus linkęs palaikyti politikus, skelbiančius individo ar grupės laisves be nuorodos į pareigas bei priedermes žmonėms, bendruomenei, valstybei. Ką jau kalbėti apie priedermes tokiai „atgyvenai“, kaip tauta… Didėjant šio „krizės asmenybės“ potipio individų lyginamajam svoriui, socialinė organizacija panašėja į iškorėjusį ir nepatvarų audinį.

…Atmintis atgaivino kadaise skaityto amerikiečių rašytojo fantastinio romano herojus – astronautus. Jie skrido į kažkurį žvaigždyną. Suprantama – ilgus dešimtmečius, gal šimtmečius. Galvą turėjo žmogaus, su smegenimis, bet kūnas, kuris jas maitino, buvo mechaninis, robotizuotas. Skaitytojo iš anksto prašau atleidimo: „manasis“ neolithuanus primena anuos astronautus.

Be jų šiandieninė valstybė irgi negalėtų egzistuoti. Tai jie sudaro vos ne pagrindinį jos karkasą ir net savo iniciatyva bei valia uždeda ant jo stogą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

(Bus daugiau)

2014.10.04;01:36


[1]Kavolis Vytautas. Kultūrinė psichologija. – Vilnius: Baltos lankos, ALK, 1995, p. 11–12.

[2]Kavolis Vytautas. Civilizaciniai procesai ir šiandieninė Lietuva. – Kultūros barai, 1994, Nr. 7.

[3]Kavolis, Vytautas. Kultūrinė psichologija.., p. 20.

[4]Fromas, E. Turėti ar būti? – Vilnius: Mintis, 1990, p. 199–200.


Prisijunkite prie diskusijos