Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ ( 2 )


Print

Tapatybių kryžkelėse – Juzefo Pilsudskio atvejis

Iš Briuselio ar iš kitur į Lietuvą atvykę emisarai (kurių pagrindinis rūpestis – Europa be „rubežių“, atrodo, neturi supratimo apie tai, kad nei vokiečiai, nei prancūzai, nei anglai, pagaliau ir lenkai, kaip lietuviai, nėra išgyvenę viena po kitos sekusių tokio laipsnio aneksijų, prievartinio, taip pat ir savaiminio (tarsi uždelsto veikimo bomba) nutautėjimo atvejų.

Vargu ar suvokia, jog grėsmės lietuvių tautos išlikimui, jos tęstinumui yra vertintinos kaip grėsmės Lietuvos valstybės integralumui, jos, kaip ES narės, konstrukcijos patvarumui. Tų emisarų dėmesio centre dažnai būna ne lankomos valstybės titulinė tauta, bet čia gyvenančių tautinių mažumų reikalai.

Prabilus apie „mažumas“ tiesiog sunku susilaikyti neišsakius keleto pastebėjimų dėl lietuvių dvasinės emigracijos „lenkiškąja“ kryptimi. Lietuviams tai labai skaudi problema. Pasąmonė tarsi savaime „išmeta“ Lietuvos situaciją, pirmiausia jos istoriją, vos ne visą prisodrintą lietuvių dvasinės emigracijos „lenkiškąja kryprimi“.

Pirmas pastebėjimas – dėl Juzefo Pilsudskio (kurio širdis pagal jo valią palaidota Vilniuje) kilmės. Lenkų pusėje nenuslopsta, ko gero, net auga šio asmens, XX a. pirmoje pusėje tapusio visos lenkų tautos vadu, garbinimas. Regis, net Vladislovas Jogaila blanksta jo šešėlyje. J.Pilsudskio biografai rašo, jog jo proseneliai „priklausė vienai iš seniausių lietuvių bajorų giminių“. Senuose dokumentuose minimi kaip Giniočiai.

Nereikia ir biografų. Patys lenkai J.Pilsudskį vadino „litvinu“ ar net „žmudinu“, t.y. žemaičiu, tuo įvardžiu vertindami savo vado (oficialiai vadinto viršininku) charakterio kietumą ir valingumą. Šis „žmudinas“ savo valstybine mąstysena ir elgsena lenkė pačius lenkus. Paaiškinimas čia vienas: jis nematė istorinės perspektyvos dabartyje „užsilikusiems“ lietuviams. Jis energingai kovojo su savo protėvių gentainių šalininkais, kuriems buvo prikabinta „litvomano“ pravardė. Lenkų akyse jis didžiavosi tuo, kad ignoravo lietuvių etnokultūrinį palikimą, vertindamas jį kaip necivilizuotą ir pagonišką.

Žinome lenkų valdžios elgseną slopinant lietuviškumą okupuotame Vilniaus krašte. Tačiau tikra staigmena man pasirodė mūsų dienomis išsakyta lenkų istoriko prof. K. Buchowskio mintis: „O po J.Pilsudskio mirties prasidėjo beprecedentinė akcija – buvo uždaromos visos mokyklos [lietuvių – R.G.], draugijos, pasitaikydavo net suėmimų, deportacijų. Pasirodo, po Lenkijos maršalo mirties buvo dar blogiau…

Lenkų valstybės viršininkas į Didžiosios Lenkijos atkūrimo talką buvo pasitelkęs irgi žemaičių kilmės bajorą Gabrielių Narutavičių, kuris buvo išrinktas valstybės prezidentu (1922 m.), bet tik savaitę išbuvo šiame poste – nušovė lenkų nacionalistinės partijos pasamdytas fanatikas gal dėl to, kad prezidento brolis Stanislovas Narutavičius, pasilikęs Lietuvoje, buvo vienas iš 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarų…

Dažnai pamąstau apie jau mūsų laikų asmenybę – rašytoją ir filosofą Česlovą Milošą. Mąstau gal ir dėl to, kad mano, kaip ir jo, vaikystė bei paauglystė prabėgo prie svajingo Nevėžio, prie upės įrėžto klonio… O gal dar ir dėl to, kad man teko pabendrauti su Česlovo broliu, žinomu kino dokumentininku Andrzejumi. Palyginti puikiai susišnekėjome lietuviškai, bet štai man pristatyta jo žmona Gražina, anot profesoriaus, pagal kilmę gryna lietuvė, lietuviškai taip ir neištarė nė žodžio.

Skaičiau ne vieną Nobelio premijos laureato knygą. Man regis, kad iš jų alsavo dramatinis jausmas, kurį gimdė dvilypumas: gimtojo krašto praradimas ir stabilaus inkaro tam, kad prisišvartuotum prie kito kranto, neturėjimas. Mano ausyse tebeskamba žodžiai, kuriuos aptikau viename iš Česlovo Milošo veikalų: „Buvo suomiai, kalbėję švediškai. Buvo čekai, kalbėję vokiškai. Buvo ir tebegyvena lietuviai, kalbėję ir tebekalbantys lenkiškai <…>“ Žinoma, šios asmenybės „dvilypumas“ pagimdė puikų produktą – vieną iš iškiliausių XX a. Vakarų civilizacijos humanistų.

Prie savo kilme „probleminių“ asmenybių gali būti priskirtas ir kitas XX a. humanistas, ženkliai prisidėjęs pagyvinant Romos katalikų bažnyčią ir griaunant biurokratizuoto, sovietizuoto socializmo sistemą. Kalbu apie popiežių Joną Paulių II – Karolį Voitilą. Jis daug nusipelnęs ir Lietuvai, pasipriešinęs lenkų užmačioms dėl Vilniaus. Lietuvos katalikų bažnyčiai galutinai įteisinęs provincijos statusą ir gynęs nepriklausomos lietuvių valstybės atkūrimą.

Į žurnalisto klausimą, kiek jame esama lietuviško kraujo, popiežius diplomatiškai išsisuko. O klausimas buvo pamatuotas – esama informacijos, skelbtos JAV lietuvių spaudoje, apie tai, kad jo motina (M.Karčiauskaitė), kilusi nuo Plungės, atkeliavusi į Vilnių tam, kad įstotų į Mokytojų seminariją.

Suprantama, kad aiškindamiesi čia mano „užkabinamą“ problemą neturėtume pamiršti dviejų susikertančių socialinės organizacijos trajektorijų. Visi anos kadaise didžios (ir pilietine kultūra garsėjusios) imperijos piliečiai buvo vadinami litvinais (tik žydai – litvakais). Jiems priklausė visi sugudėję, sulenkėję, bet vis dėlto gana aiškius baltiškosios kultūros elementus išsaugoję asmenys, jų bendruomenės. Puikiai veikė klasikine tapusi formulė: „sum gente lithuanus, natione autem polonus“ – t.y. prigimtis lietuvio, o tautybė – lenko…

Metams, šimtmečiams bėgant aukštojo luomo, dvasininkijos ir šviesuomenės kultūra susiformavo išimtinai kaip lenkakalbė, savo protėvių kalbą palikdama sodiečiams, kaimiečiams, kartu juos izoliuojant ir nuo modernizacijos, nuo jų įtraukimo į valstybės gyvenimą.

Kalbėdami apie prieštaringai, bet įdomiai susikertančias lietuvių socialinės organizacijos trajektorijas prisiminkime kad ir mūsų genialaus tapytojo ir gal ne mažiau genialaus mąstytojo asmenybę – Mikalojų Čiurlionį. Jis siekė aprėpti viską: ir kosmoso alsavimą, gamtos dvasią, ir į nebūtį nugrimzdusių civilizacijų aidą, senųjų lietuvių prigimtinės kultūros dvelksmą, ir žmogaus būties dramatiškumą… Dailininkas augo, brendo ir kūrė, kaip tada buvo įprasta, lenkakalbėje aplinkoje. Tvirtinama, kad vien lenkiškai iki mirties ir kalbėjo. Bet štai visa savo kūrybos jausena, visa esybės charizma jis atrodė lietuviškiausias ir tuo bruožu buvo labai panašus į tų laikų lietuvių tautos šauklius Maironį bei Vydūną, bet lenkė juos bendrahumaniškomis įžvalgomis, peržengiančiomis tautos idėjos sureikšminimą.

Tik dėl bendros veikalo kompozicijos paliečiau keletą „dvilypės“ kultūros ar maišyto kraujo asmenybių. Tų asmenybių, kurias aplinkybės, pats istorijos vyksmas permetė iš baltų-lietuvių pusės, ir įsiliejusių į lenkų pusę. Jų daugybė. Kaip daugybė yra ir tų, kurie įsiliejo į rusų, vokiečių kultūras. Daug ir tų, kurie pasiliko (gal užsiliko) tarpinėse pozicijose. Žinoma, daugybė yra ir kitokio pobūdžio „mišrūnų“. Na, kad ir Lietuvoje nuo Didžiosios Kunigaikštystės laikų pasklidusi Tiškevičių giminė, save kildinusi iš Ukrainos, bet, kaip ir visi LDK kilmingieji, ėmusi kalbėti tik lenkiškai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas.

(Bus daugiau)

2014.06.04; 06:33


Prisijunkite prie diskusijos