Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (3)


Print

II skyrius. Trapūs, bet realūs siluetai

§ 1.  Žaibolaidinė mintis arba Anatolijaus Burbulio atvejis

[…] Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, nunykus LDK turėtai aureolei, eiliniam rytų Lietuvos bajorui pasirinkimo mąstant apie valstybingumą nebeliko. Istorija taip patvarkė, kad nebuvo už ko laikytis, kam atstovauti. Kunigaikščiai, su visa savo didybe, seniai „ilsėjosi“ Dausose. Senoji Lietuva liko tik romantikų ir užkietėjusių konservatorių (pavojingesnių naujajai carinės Rusijos valdžiai) vizijose… O priėmus stačiatikybę ir gavus naują vardą, griežčiau negu „lotynų“ (katalikų) bažnyčioje, buvo reikalaujama užmiršti ir savo turėtą valstybę, ir savo tėvų bei protėvių kultūrą. Juolab, jeigu asmuo buvo dar ir atsikėlėlis į rusiškąsias žemes, jis privalėjo įsiteikti imperijai.

Na, o kalbant plačiau ir persimetant į mūsų artimesnius laikus, nederėtų pamiršti ir tos aplinkybės, kad carinėje Rusijoje buvo įsigalėjusi principinė, nenuginčijama nuostata (tęsta Stalino ir vėl sutelktai tęsiama šiandieninėje Rusijoje), kad bet kurie kitataučiai, palikę kūrybinius pėdsakus mokslo, meno, karybos ir kitose srityse, priskiriami vien rusų kultūrai. Priimta vengti net užuominų apie tų autorių šaknis istorinėse tėvynėse ir galimą tų šaknų poveikį kūrybiniam iškiliųjų asmenų potencialui.

Pastarajam teiginiui pailiustruoti, man regis, pakanka prisiminti kad ir Konstantiną Ciolkovskį (1857–1935 m.), išgarsintą kaip genialų rusų raketologijos pradininką. Bet rusai niekada neužsimins, kad šio sumanaus vyro seneliai (bajorų kilmės) buvo iš Vilniaus krašto nublokšti (gal po numalšintų sukilimų ištremti) į Rusijos provinciją. Kas dabar aiškinsis: gal Konstantino senelis buvo artilerijos karininkas ir kaip Šventąjį Raštą į tremtį galėjo atsivežti mūsų genialaus tautiečio Kazimiero Simonavičiaus garsųjį veikalą „Didysis artilerijos menas“, skelbtą Amsterdame dar 1650 m. ir labai greitai išverstą į pagrindines Europos kalbas. Tame veikale pirmą kartą pasaulyje buvo technologiškai aprašyta daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėja…

Nesusilaikau nepateikęs pavyzdžio ir iš savo gyvosios patirties. Studijavau Maskvoje ir klausiausi pasakojimo apie Rusijos augalų selekcijos mokslo pradininką (tėvą) Dionizą Rudzinskį (Rudzinską, 1866–1954). Būdamas įžūlus užklausiau paskaitą skaičiusios profesorės: kokios tas mokslininkas tautybės? Nužvelgusi mane, po trumpos pertraukėlės atsakė: greičiausiai iš Pabaltijo… Išdrįsau pasakyti, kad būdamas savo istorinės Tėvynės patriotas, D. Rudzinskas, apsikrovęs įvairių sėklų pavyzdžių maišeliais, po Spalio revoliucijos sugrįžo į gimtąją šalį ir Dotnuvoje įsteigė kultūrinių augalų selekcijos stotį.

Išdidžiai prisipažinsiu: jei ne mano plunksna, į nežinią, į nebūtį iškeliautų ir Anatolijaus Burbulio asmenybė. Tai jisai, būdamas caro laikų lietuvių tremtinių palikuonis, dirbdamas kartu su Borisu Jelcinu Sverdlovsko srities Sovietų Sąjungos komunistų partijos komitete, nuolat kuždėjo savo šefui apie neišvengiamumą ir būtinybę Baltijos sovietinėms respublikoms suteikti nepriklausomybę. B. Jelcinui tapus imperijos „galva“, ši idėja buvo realizuota teisiniu pagrindu, sutartimis. Pagal išgales, Anatolijus Burbulis, būdamas Rusijos valstybės tarybos pirmininku (trumpą laiką), lengvino sąlygas Lietuvai įtvirtinti savo nepriklausomybę. Būtų gal ir daugiau ką nuveikęs savo senelių istorinės tėvynės labui, jeigu ne atžagari, nemandagi, arogantiška tuometinio Lietuvos valstybės lyderio (V. L.) pozicija. Šiukštu buvo atiduoti nors vieną lauro lapelį kitam…[1]

Kas suskaičiuos tuos šimtus ir tūkstančius iškilesnių asmenybių, be pėdsako savo istorinėje tėvynėje dingusių Rusijos atvašynuose! Aš jau nekalbu apie tuos, kurie tremtinių ir lagerininkų kaulais yra nusėję neaprėpiamas tos šalies platybes. Tos šalies, kuri šiuolaikiniam pasauliui gali būti „pavyzdžiu“, kaip „suvirškinamos“ ne tik tautelės, bet ir tautos, atiduodamos savo gyvybinguosius syvus Monstrui…

O dabar, mielas skaitytojau, eisime prie įdomesnių puslapių…

§ 2. Aimée Dostojevskaja apie tėvo lietuvišką kilmę

Aimée Dostojevskaja (tikrasis jos vardas – Liubovė; Aimée – prancūziškas vertinys) seniai, beveik prieš šimtmetį (1920 metais) yra paskelbusi įspūdingą knygą „Dostojevskis dukters akimis“. Ji pradedama štai tokiomis autorės mintimis: „…Skaitydama tėvo gyvenimo aprašymus visada stebiuosi, kad jo biografai traktuoja jį tik kaip rusą ir netgi kaip rusiškiausią iš visų rusų. Tačiau Dostojevskis yra rusas tik pagal motinos, maskvietės liniją, o jo tėvo šeima buvo lietuviškos kilmės“[2]. Memuarinės knygos pabaigoje autorė tą teiginį, tik kita forma, vėl pakartoja: „Dostojevskis niekada neteikė reikšmės savo lietuviškai kilmei. Nors jis ir jo broliai dažnai kartodavo: „Mes, Dostojevskiai, esame lietuviai“. Bet autorė čia pat pastebi, kad jos tėvas „nuoširdžiai laikė save tikru rusu“[3]. Regis, kad tuos priešingus akcentus pačiai A. Dostojevskajai rūpi išsiaiškinti.

Anot autorės, Rusijos imperija buvo kur kas vieningesnė negu paprastai manoma. Ir čia pat nepamiršta pastebėti: „Dauguma lietuvių, įsikūrusių didžiuosiuose Rusijos miestuose, nuoširdžiai prisirišę prie Rusijos. Jie buvo netgi didesni patriotai už pačius rusus, nes iš savo civilizuotų tėvų paveldėjo pareigos būti ištikimiems savo šaliai suvokimą […]. Kita vertus, lietuviai dėl savo kuklumo taip mažai kalbėdavo apie save ir savo šalį, jog Rusijoje galiausiai patikėta, kad Lietuva seniai mirė…“ Kaip matome su švelnia psichologine nuostaba ir net prasiskverbiančia nostalgija A. Dostojevskaja formuluoja savo mintis. Jos gundo skaitytoją! Pasekime… „Kasmet prarasdami išsilavinusius žmones, persikeliančius į Rusiją, Lenkiją ir Ukrainą, šalyje pasilikę lietuviai galiausiai sukūrė kaimišką visuomenę iš valstiečių ir smulkiųjų buržua, kurie tik miglotai prisimena buvusią šlovę ir nesupranta jos tikrųjų priežasčių“[4].

Kaip matome, knygos autorė mąsto ne tik istoriniais, bet ir filosofiniais masteliais. Ji atviromis, analizuojančiomis akimis žvelgia į tuomet ką tik savo valstybę atkūrusius lietuvius ir su bajoriška poza užsimena apie tos valstybės išnykusią didybę. Bet šiame skyriuje turėtume per daug nenukrypti nuo pagrindinės temos: nuo istorinio lietuvių surusėjimo. Nuo bandymų aptikti užsilikusių prigimtinės tapatybės siluetų.

Anuometinėje Rusijoje alternatyva surusėjimui buvo. Taip sakydamas mąstau apie kelis šimtmečius nuosekliai, „kietai“ skiepytą kalbą, įgalinusią vos ne organiškai šlietis prie tuomet Rusijos imperijos didmiesčiuose tarp savęs besiburiančių lenkų. Tikėtina, kad Dostojevskiai, palikę savo gimtąjį dvarą Minsko vaivadijoje, kaip Abiejų Tautų respublikos bajorai, buvę tos valstybės piliečiai, saviškių tarpe kalbėjo lenkiškai. Tačiau kokių priežasčių ar motyvų vedami jie persimetė į buvusių priešų (t. y. didžiarusių) stovyklą? Atsakymų gali būti įvairių ir jų paieškos, ko gero, padėtų nupiešti teisingesnį vaizdą. Bet apsiribosiu tik vienu iš jų.

Šiuo atveju pacituosiu Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą (Czesław Miłosz). „…Pasipūtimas yra toks pat lenkų bruožas kaip škotų šykštumas, nors esama ir kuklių lenkų, ir nešykščių škotų. Iš čia ir rusų posakis: „Kičlivyj liach“ – „besipuikuojąs lenkas“, tas pamėgtasis Dostojevskio paskvilių taikinys“[5]. Apie tą lenkams priskiriamą bruožą su aiškiai išgyventa nuotaika yra „Pragiedruliuose“ rašęs ir mūsų iškilusis rašytojas Vaižgantas, kai jis 1910-siais metais grįžo iš Lenkijos, kur buvo nuvykęs dalyvauti Žalgirio mūšio 500-siems jubiliejiniams metams skirtose iškilmėse.

[…] Knygos autorė, neslėpdama savo simpatijų lietuviams (ir lietuviškumui), atvirai rašo, jog lenkai, „siekdami galutinai prisijungti Lietuvą, įvedė daug lenkiškų institucijų, tarp jų ir „šlėktą“, t. y. bajorų sąjungą“. Atkartodama dabar jau pripažintą tiesą, ji rašo, jog šlėktos paprastai „susiburdavo į kokio nors kilmingojo pono vėliavą ir lydėdavo jį į karą, o šis savo ruožtu globodavo juos taikos metu“[6]. Turime pagrindo manyti, kad iš tokios sąjungos plaukė ne tik kategoriškas draudimas kalbėtis lietuviškai (t. y. „pagoniškai“). Bet ir toks pat įsiteikiantis uolumas atsiribojant nuo to, kas aiškiau rodė „pagonybės“, t. y. prigimtinės lietuvių kultūros ženklus. Ir vis dėlto knygos autorė, lyg poezijoje ar muzikos kūrinyje refreną, atkartoja dažnai girdėtus tėvo ir jo brolių pasakymus: „Mes, Dostojevskiai, esame lietuviai, o ne lenkai.Lietuva visai kitokia šalis negu Lenkija“ (išretinta mano – R. G.)[7].

Tačiau nemalonus mums, lietuviams, yra kitas šios autorės, man regis, taiklus pastebėjimas, kad „lenkai galėdavo ramiai gyventi Rusijoje ir ten turtėti, jie likdavo katalikai, tarpusavyje kalbėdavosi lenkiškai ir laikė rusus barbarais. O lietuviai užmiršdavo gimtąją kalbą, priimdavo stačiatikybę ir nebeprisimindavo savo giminės“[8]. Bet už tai autorė, gindama tėvo lietuviškumą, rašo: „Dostojevskis žvelgia pavojams į akis, nebėga nuo jų, atkakliai siekia savo tikslo, įveikdamas visas jo kelyje pasitaikančias kliūtis. Iš savo protėvių … jis paveldėjo didžiulę moralinę jėgą, retai būdingą rusams…“[9]

Pasak šios išprususios, kritiško mąstymo moters, „Dostojevskių šeima iš esmės buvo ne kas kita, kaip klajoklių šeima. Ji aptinkama čia Lietuvoje, čia Ukrainoje, gyvena tai Maskvoje, tai Peterburge.“ Tęsdama štai tokią savo mintį, A. Dostojevskaja sako: „Lietuva nuo kitų šalių kaip tik ir skyrėsi ta nuostabia „inteligentų klajoklių“ klase“[10]. Ji mano, kad prie tokios klasės susiformavimo prisidėjo anų laikų Lietuvos kunigaikščių politika, kai savo bajorus išsiųsdavo į tolimas sritis, kur būdami izoliuoti nuo gimtojo krašto ir kultūros, kartu su savo šeimomis gana greitai nutautėdavo, prarasdavo gimtinės trauką. A. Dostojevskaja pritaria dar Vydūno (kurį yra atidžiai skaičiusi) kadaise išsakytam teigimui, jog lietuviai yra iš prigimties inteligentiška nacija. Tačiau, anot jos, ši tauta „nepadarė įtakos Europos kultūrai“. O nepadarė tik dėl to, kad apsišvietusieji lietuviai „…nuolat tarnavo kitoms nacijoms ir pačioje Lietuvoje, matyt, negalėjo duoti krypties […]. Kitos tautos dirbo sau, siekdamos savo šlovės, o Lietuva savo dvasios žiedą atidavė tarnauti savo kaimynams. Lenkija, Ukraina ir Rusija šito dar nesupranta ir nejaučia dėkingumo. Tačiau ateis diena, kai jos aiškiai supras, kiek daug yra skolingos šiai kukliai ir tyliai Lietuvai“[11].

Kokie nuostabūs, įžvalgūs ir su dvasios pakylėtumu pasakyti žodžiai! Tikėtina, kad jiems parašyti pasitarnavo ir tuomet išgyventas slaviškas skausmas. Ji tą knygą rašė baisiausiais metais (1918–1919), kai su „mongolišku nuožmumu“ buvo naikinama rusų aristokratija, šviesuomenė ir Rusijoje klestėjusi stačiatikių bažnyčia.

 Dostojevskio tėvas Michailas buvo uolus stačiatikių bažnyčios lankytojas. Anūkė apie jį rašo: „Mano senelio tikėjimas buvo brandžios, daug kentėjusios ir daug kariavusios tautos tikėjimas“[12]. Tą patį bruožą biografė akcentuos ir aprašydama savo tėvą… Gal tai tik kitą pavidalą, kitą išraišką įgavęs tas pats senųjų lietuvių susakralintas elgesys su Gamta, su aplinka, net su atliekamais darbais? Prigimtyje užsilikęs tokio elgesio aidas? Studijuodamas Peterburgo inžinerijos mokykloje Dostojevskis, anot dukters, buvo keliais šimtmečiais brandesnis už savo bendraamžius rusus. Pats Dostojevskis apie tuos metus rašė: „Iš viso, kas buvo teisinga, bet pažeminta ir ujama, jie negailestingai juokdavosi… Šešiolikos metų jie jau šnekėdavosi apie šiltas ir pelningas vieteles… Ištvirkę jie buvo nežmoniškai“[13].

Dostojevskis jaunystėje buvo labai drovus. Jo moksladraugiams buvo tikra pramoga pasišaipyti iš nutikimo, kai kartą, Dostojevskiui pristačius gražuolę, jaunuolis nuo jį užplūdusio jaudulio net apalpo… Greičiausiai iš to nuotykio pasišaipytų ir mūsų šiuolaikinis jaunimas (jau nuo paauglystės skubantis pradėti lytinį gyvenimą)…

Duktė rašo, jog iki keturiasdešimties metų jo tėvą „supo beveik vien ukrainiečiai, lietuviai, lenkai ir pabaltijiečiai“[14]. Aprašydama įvykį, dėl kurio F. Dostojevskis buvo nuteistas katorgai, ji teigia: „Petraševskio sąmokslo metu mano tėvas buvo labiau lietuvis negu rusas ir Europa jo širdžiai buvo artimesnė negu jo tėvynė“[15]. Žinoma, tėvynės sąvoka čia siejama su Rusija, kuriai nuolat ir nuolat priešpastato užmarštin nugrimzdusią, bet kažkada klestėjusią civilizuotą Lietuvos valstybę.

Savo atsiminimų knygoje autorė ieško atsakymo į ją pačią, regis, tebejaudinantį klausimą: kodėl ir kada jos tėvas žengė principinį žingsnį – nusisuko nuo lietuviškos kilmės, o vėliau stengėsi net ją visai pamiršti? Suprantama, pagrindinį pateisinimą-atsakymą ji suranda ten, kur regi užmaršties dulkėse „nugulusią Lietuvą“. Tėvas nebemato prasmės ir reikalo dėl jos „sukti sau galvos“ ir, mąstydamas apie savo prasmingesnę egzistenciją, žvilgsnį kreipia į rusiškąsias šaknis.

Bet jo dukra rašo: „Ir vis dėlto, skaitydamas Dostojevskio laiškus pastebi, kad visą gyvenimą jo neapleido troškimas nebūti panašiam į savo draugus rusus ir neturėti su jais beveik nieko bendro“[16]. Tiesiog įdomu, kokį jausmą sukelia rusui (ar kad ir lenkui), skaitančiam panašias tos knygos eilutes?

Teisybės vardan privalu mums pastebėti, kad knygos autorė niekur nemini gudų-baltarusių etnonimo. Žinoma, neatmestina, kad Dostojevskiai galėjo būti ir gudiškos kilmės. Bet šis etnosas nuo seno savo kultūra ir politinėmis orientacijomis buvo organiškai suaugęs su etniniais lietuviais. Pamatinės šaknys buvo tos pačios. Labiau išsiskyrė tik žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, skalviai ir nadruviai. O ir dažnai autorės minima lietuvių normaniška kilmė visai pamatuotai (remiantis moderniausiais istorijos tyrimais) gali būti siejama su senaisiais laikais ypač klestėjusia ir baltiškąją kultūrą, jos dvasią skleidusia Prūsija. O ši, savo ruožtu, į įsčias galėjo priimti ir normandiško, t. y. vikingų kraujo (kurie dar senesniais laikais nuo rytinės Baltijos krantų buvo persikėlę į Skandinaviją, o paskui jų dalis – sugrįžo atgal).

§ 3. Apie F. Dostojevskio „virsmo“ paslaptį…

Bet grįžkime prie F. Dostojevskio pažiūrų, prie jo tautinės savivokos. Jo dukra aiškiai fiksuoja įvykusį esminį perversmą. Tai įvyko Dostojevskio katorgos metais. Jis, atsidūręs jam visai neįprastoje „akademijoje“, labai aiškiai pažino eilinio ruso dvasią, jos klaidžiojimą po užkaborius. Jos kančią susidūrus blogiui su gėriu, tos kančios gelmes. Bet neprarado tikėjimo doroviniu atgimimu. Tik ne peršamos revoliucijos keliu, bet paties žmogaus, per kančias, atsinaujinimo būdu… Rašytojas matė ruso sielos trapumą, blaškymąsi ir viltį. Jis ieškojo socialinės, kultūrinės erdvės tai „gerajai“ sielos pusei atsiskleisti. Ir surado. Kur? Panslavizmo idėjų skleidime!.. Šiuo atveju prisimintinos lietuvių kunigaikščių: Vaišvilko ir Daumanto istorijos – gėrio siekis įsivilkus į stačiatikybės rūbą. Kaip viskas panašu!

Vėliau, jau gyvenant emigracijoje, A. Dostojevskajos tėvynainiai „suirzę“ ne kartą jai priekaištaus: „Užmirškite tą nelemtą Lietuvą! Jau praėjo tiek laiko, kai jūsų šeima ją paliko. Jūsų tėvas buvo rusas, rusiškiausias iš visų rusų. Niekas taip gerai nesuprato tikrosios Rusijos kaip jis“[17]. Jie buvo teisūs. Būdama sau ir kitiems atvira ir kritiška, knygos autorė betgi teigia: „Per nuolankius Sibiro katorgininkus Rusija visiems laikams užkariavo lietuvišką Dostojevskio širdį… Jis atsidavė Rusijai kūnu ir siela ir tarnavo Rusijos ereliui“[18].

Pasiliekame teisę susimąstyti: kokie dar kiti šaltiniai vertė, anot E. Dostojevskajos, jos tėvo širdį blaškytis? O gal ji, toji širdis, vadavosi iš šimtmečiais slėgusių, jos prigimčiai svetimų sluoksnių? Ir su atgimusia baltiškąja (sakralumo išsiilgusia) dvasia puolė į tos subtilios kultūros erdves, kurios jo laikais jau buvo išbarstytos, pamirštos ir iš jų net pasityčiota.

Gal šitokiuose minties vingiuose ieškokime atsakymo ir į klausimą: kodėl Dostojevskis pasaulyje vertinamas ne tiek pagal „rusiškąsias“, o būtent pagal „bendražmogiškąsias“ savo savybes. Išsakę štai tokią kontroversišką mintį, vėl sugrįžkime prie A. Dostojevskajos apmąstymų, kurie tegu ir netiesiogiai, bet lyg ir neprieštarauja ką tik mūsų suformuluotam teiginiui. „Katorga jauną lietuvį, kuris, žinoma, labai mylėjo Rusiją, bet menkai ją suprato, padarė tikru rusu. Visą gyvenimą jis išsaugojo lietuvišką savo protėvių charakterį ir lietuvišką kultūrą ir dėl to tik stipriau mylėjo Rusiją“.

Rašytojo dukra nuolat, tik kitu variantu, atkartoja vieną iš pagrindinių savo postulatų: tėvo virsmą iš lietuvio į rusą. Tame pačiame knygos puslapyje randame ir tokius autorės žodžius: „Šis lietuvis suprato rusiškąjį idealą, jis nusilenkė rusų Bažnyčiai ir užmiršo Europą, kad visiškai atsidėtų mūsų didžiulės šalies slaviškų-mongoliškų papročių aprašymui“[19].

Net keista, kad A. Dostojevskaja nuolatos ir nuolatos pabrėžia savo tėvo ne tik demografinę (genealoginę) kilmę, bet ir iš protėvių paveldėtą pasaulėjautos matricą; žmonių dvasinio gyvenimo peripetijas. Dukra puikiai suprato perversmą, įvykusį tėvo mąstysenoje. Bet ji savo knygoje vis nepaliauja kalbėti apie Dostojevskio lietuvišką kilmę ir su ja susijusią tėvo mąstyseną bei elgseną. Štai vienas iš tokių literatūrinių pasažų: „Perkopęs per keturiasdešimt jis grįžta prie lietuviško savo protėvių idealo, – rašo A. Dostojevskaja. – Jis ieško skaisčios ir tyros jaunos merginos, dorybingos žmonos ir ištikimos gyvenimo draugės“[20].

Tegu ir pasikartosiu sakydamas, kad šiuolaikiniam jaunimui, kuris yra išugdytas atsipalaidavimą, hedonizmą propaguojančio pasaulio ir kuris iš jo perėmė „laisvos meilės“ ir nevaržomos lytinės (bet kurios!) partnerystės principus, pastarasis Dostojevskio dukros pastebėjimas gali atrodyti kaip melodramiškas, keistas ir net sufabrikuotas. Bet aš, kaip senosios kartos atstovas, dar jaunystėje pagavęs tėvų ir senelių kultūros alsavimą, tuos jos vertinimus priimu kaip gryną tiesą. Man gali, ko gero, daugiau klausimų sukelti štai tokio pobūdžio pastebėjimai: „…tėvo draugai literatai mąstė kaip rusai, o Dostojevskis – kaip lietuvis“. Arba: „Kad ir kaip jis žavėjosi Rusija, tačiau gyveno laikydamasis savo protėvių tradicijų“[21]. Į kai kuriuos klausimus su A. Dostojevskajos pagalba jau bandžiau atsakyti.

Savaip pratęsdamas A. Dostojevskajos teiginius apie tėvo lietuviškumą, skaitytojui pateiksiu vieną, iš pirmo žvilgsnio banalią, bet savo kontekstu kai ką labiau apčiuopiamo, t. y. konkretaus, o kartu ir bendrą portretą papildančią detalę… Anot knygos autorės, jos tėvas su šeima mėgdavo vasaroti prie Ilmenio ežero (apie 200 km į pietus nuo Sankt Peterburgo), pulkininko Gribės viloje. Pastarasis, kaip rašoma memuaruose, buvo kilęs iš Pabaltijo… Nemanau, kad tai bus sutapimas… Kai mokiausi Joniškėlio žemės ūkio technikume (1950–1954 m.), anglų kalbą mums dėstė (pedagogiškai labai negrabiai) Grybė – buvęs gretimos Švobiškio liuteronų parapijos pastorius (savo mokslus baigęs, berods, Anglijoje). Jis mums laisvalaikio valandėlėje buvo prasitaręs: Rusijoje, dar iki revoliucijos, gyvenęs jo dėdė, aukšto laipsnio karininkas, materialiai parėmęs jo tėvo šeimą ir net jo paties studijas… Labai artimas tikrovei sutapimas.

Tai gal iš tiesų Dostojevskis neatsitiktinai apsistodavo pas plk. Gribę? Gal juos abu dar tebesiejo neišblėsęs lietuvybės atavizmas? Štai tokį mano „įtarumą“ sustiprina dar ir toks A. Dostojevskajos pastebėjimas: „Pulkininkas Gribė turėjo keturias miniatiūras, kurias nusipirko iš savo pulko kareivio, tikriausiai pavogusio jas per vieną iš daugybės lenkų sukilimų kuriuose nors Lenkijos rūmuose. Tose miniatiūrose buvo pavaizduoti trys lietuvių Jogailaičių dinastijos karalaičiai ir viena karalaitė. Mano tėvas labai žavėjosi tomis miniatiūromis, nusipirko jas iš pulkininko paveldėtojų ir pasikabino savo kambaryje…“[22]

Užtęstą, dukters citatomis „prifarširuotą“ genialaus rusų rašytojo (jo kilmės!) apžvalgą drįstu užbaigti pastraipa iš testamento, kurį jis pats parašė prieš pat savo mirtį. Tekstas, žinoma, buvo paskelbtas spaudoje jau po jo iškeliavimo į amžinybę… Tos mintys man kažkuo primena Dionizo Poškos įvadines mintis jo iš lenkų kalbos išverstai ir paskelbtai „Postilei“… F. Dostojevskis savo testamentines įžvalgas, žinoma, adresuotas rusų šviesuoliams, parašė tokiais žodžiais: „Neniekinkite liaudies. Užmirškite, kad ji kadaise buvo jūsų vergas; gerbkite jos mintis, mylėkite tai, ką myli ji; žavėkitės tuo, kuo žavisi ji, nes jeigu jūs atkakliai ir toliau niekinsite jos įsitikinimus, stengsitės prievarta primesti jai europietišką tvarką, kurios ji negali suprasti ir niekada nenorės priimti, tai greitai ateis akimirka, kai įpykusi liaudis jūsų atsižadės, nusigręš nuo jūsų ir ieškos kitų vadų…“[23]

Pranašiški žodžiai išsipildė su kaupu. Tik pastebėsiu: užuomina apie „europietišką tvarką“ ir jos supratimą liaudyje man kažkaip asocijuojasi su nueinančiuoju prigimtinės protėvių kultūros atodūsiu…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas.

2014.06.14; 06:01

(Bus daugiau)


[1] Informaciją apie Anatolijaus Burbulio lietuviškas orientacijas gavau iš betarpiškai šį asmenį supusios aplinkos.

[2] Dostojevskaja, Aimée. Dostojevskis dukters akimis. – Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 9.

[3] Ten pat, p. 274.

[4] Ten pat, p. 275.

[5] Miłosz, Czesław. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 233.

[6] Dostojevskaja, Aimée, p. 14.

[7] Dostojevskaja, Aimée, p. 18.

[8] Ten pat, p. 25–26.

[9] Ten pat, p. 21.

[10]Ten pat, p. 24.

[11] Ten pat, p. 27.

[12] Ten pat, p. 37.

[13] Ten pat, p. 42.

[14] Ten pat, p. 58.

[15] Ten pat, p. 66. Michailas Petraševskis (1812–1866) – Rusijos revoliucionierius. Suorganizavo nelegalią jaunimo bendriją ir jai vadovavo. Į bendrijos susibūrimus atvykdavo ir F. Dostojevskis.

[16] Dostojevskaja, Aimée, p. 276.

[17] Ten pat, p. 58.

[18] Ten pat, p. 86.

[19] Ten pat, p. 95.

[20] Ten pat, p. 128.

[21] Dostojevskaja, Aimée.., p. 133.

[22] Dostojevskaja, Aimée, p. 194.

[23] Ten pat, p. 281.


Prisijunkite prie diskusijos