Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“


Print

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat išleido keliolika monografijų bei esė knygų.

Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, 2002 m. profesoriui suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius.

„Lietuvių tautos išlikimo drama“– naujausias Romualdo Grigo darbas. Įgudusia mokslininko ir rašytojo ranka parašytoje knygoje gausu ne tik skaitytojo smalsumą žadinančios informacijos. Dėmesį patraukia puikiai valdoma gilios, plačios ir emocionalios minties intriga. Dramatiškos lietuvių tautos istorijos „aštrių kampų“ ir nutylėjimų atskleidimas, pati žinių perteikimo stilistika negali nejaudinti net ir to skaitytojo, kurio širdį jau graužia abejingumo Tėvynės likimui ėduonis.

Tai knyga, skatinanti ne tik mąstyti apie lietuvių tautą ir ją supantį pasaulį. Ji tarsi gyvybės eliksyras, padedantis lietuviams atsakingiau vertinti ne tik savo, bet ir kitų elgseną, ypač tų, kurie turi daugiau galių ir įtakos… – skaitome knygos viršelyje.

Autoriui maloniai sutikus ketiname paskelbti kai kurias mintis iš šios „išlikimo dramos“, lietuvių tautai pastaruoju metu itin aktualios.

XXX

Dėl ko mes, na, gal vyresnioji karta, šiandien bene labiausiai išgyvename? Nepridengta akimi matome, kaip nūdienos pasaulio kaita, vis labiau įsibėgėjanti jo segmentacija, tarsi koks nebesustabdomas smagratis, regis, su augančia jėga atplėšia jaunąją kartą nuo tėvų ir protėvių. Nuo ištisas gentkartes lydėjusios tradicijos. Nuo gimtosios žemės. Nuo dorovinių įsipareigojimų. Nuo įgimtos kultūros ir jos paveldo. Tas smagratis atplėšia netgi nuo tokio autoriteto kaip Dievas ir dešimt Jo įstatymų… Atplėšia ir nuo to, kas amžiais buvo vadinama Tėviške ir Tėvyne. Atplėšia ir nuo bet kokių įsipareigojimų joms.

XXX

Taigi: pasižvalgykime po Europą. Čia yra manančių, kad reiktų spartinti tautų ir kultūrų lydymąsi į organišką vienį. Panašiai į tokį pavidalą, kurį matome JAV arba kad ir Kinijoje. Betgi Europa neįtikėtinai įvairi ne tik savo kultūromis, bet ir pastangomis bylinėtis už savo tapatybę, už jos tęstinumą. Jokiu būdu nedera skubinti istorijos vyksmo. Ispanijoje matome nerimstančius katalonus ir baskus; Anglijoje – škotus ir velsiečius; Prancūzijoje nerimsta korsikiečiai, Belgijoje – flamandai, o Italijoje – siciliečiai. Kanadoje matome nenurimstančius prancūzakalbius (kovojančius už Kvebeko provincijos atsiskyrimą). Tai pačiai Prancūzijai bene didžiausias galvos skausmas – bruzdantys, savo teritorijos neturintys islamo išpažintojai…

XXX

Kai norime kiečiau, principingiau ir emocionaliau (populiariau) ką nors pasakyti, susiieškome iškilesnį, visuomenei žinomą asmenį, kuris panašų žingsnį drąsiau yra žengęs. Intrigos vardan tebus man atleista, jeigu pradėsime nuo prieš kurį laiką išsakytos prof. Vyt. Landsbergio reminiscencijos (ją aptikome stenogramoje pasitarimo, įvykusio 2006 m. sausio 5 d. Prezidentūroje). „Turbūt dar galima pasipriešinti prieš galutinę kapituliaciją. Ar yra Lietuva, ar nėra? Žemėlapyje yra, bet ar ji yra mūsų sąmonėje ir kiek tos Lietuvos yra Lietuvoje?..“

Šis man ypač netikėtas prof. Vyt. Landsbergio pasisakymas (priešingas kitiems jo, kaip politiko, atliktiems veiksmams) – tai atvira užuomina apie gresiantį lietuvių tautos likimą, visai panašų į tą, kuris prieš kelis šimtmečius ištiko prūsus. Dabar jau virš mūsų, t.y. gyvųjų pakibęs Damoklo kardas gali nusileisti dar šio šimtmečio pabaigoje, o gal ir jo viduryje. Būtent iš čia, iš tokių „skubinamų“ aplinkybių ir atsiranda tokie superteroristai, kaip norvegas Breivikas.

XXX

Manau, kad šito paragrafo pabaigai visai pravartu pacituoti prof. Alvydo Jokubaičio pamąstymą, kuris tarsi reziumuoja tai, kas buvo pasakyta aukščiau. Štai ką šis mokslininkas teigia: „Tautinės tapatybės praradimas gali smogti ne mažesnį smūgį, negu netikusios santvarkos pasirinkimas… Jeigu neliktų tautinės kultūros išskirtinumo, tai ir politinė nepriklausomybė prarastų savo prasmę“.

Puikiai suvokdamas tautos kultūrinę misiją ir ekonominio pragmatizmo nešamą dorovinį bei kitokį žmogaus dvasinės kultūros nuvertėjimą, šis filosofas atvirai akcentuoja: „Kultūrinio savitumo nesugebanti išlaikyti tauta negali pretenduoti į politinį savarankiškumą“.

(paragrafas „Vertybių atkarpoje: nuo A.Breiviko iki V.Landsbergio“)

XXX

Pavyzdėliu imkime kad ir Brunono nužudymo 1009-siais prie Lietuvos sienos faktą. Kodėl jis ne tik jaunuomenei, bet ir pasaulio visuomenei šiandien pateikiamas būtent kaip gėdingas tuometinių pagonių (pusiau laukinių) – mūsų protėvių susidorojimo su krikščionių misijos vadovu (ir su pačia misija) aktas? O kodėl į visa tai nepažvelgus iš kitokių pozicijų? Kodėl šiuo atveju neužsimenama, kad tuometinė Šv. Romos imperija aktyviai plėtė savo įtaką ir ieškojo naujų teritorijų, kurių gyventojus galėtų paversti savo vasalais? Brunonas, dar 1002 m. įšventintas prūsų arkivyskupu, informacine ir materialine prasme buvo puikiai ekipuotas; jo komandos sudėtyje buvo 18 asmenų…

Kodėl, aiškinant šią istoriją, visai neužsimenama apie tenykščių gyventojų bendruomeninio sutarimo kultūrą? Apie jų savigyną nuo svetimšalių invazijos? Nuo piršte peršamos visai svetimos, aisčiams nepriimtinos ideologijos, o svarbiausia – tapsmo kažko „kito“ vasalais, mokančiais tam „kažkam“ duoklę? Mūsų protėviai ir jų giminaičiai prūsai bylinėjosi ne tik už savo žemių ir gyvenimo būdo neliečiamybę. Labiausiai jie bylinėjosi už laisvę! Už laisvę būti savimi.

XXX

Nebus toli nuklysta nuo tiesos pasakius, kad mūsų laisvesnę istorinę, kultūrologinę ir tautotyrinę mintį tebekausto ne tiek vadinamasis lietuviškas drovumas, bet tas prakeiktas, mus per visus pastaruosius šimtmečius naikinantis „kumečio sindromas“ – savęs sumenkinimo, įsiteikiant kitam – stipresniajam jausmas. Gal teisingiau išsireiškus – nepakankamai subrendusi ne tik savo valstybės, bet ir pasaulio piliečio pozicija.

(paragrafas „Šis tas apie epistemologiją ir šv. Brunoną“)

XXX

Kai mąstome apie tautą, erdvėlaikio sąvoka mums labai pravarti suvokiant emigraciją: ar ji būtų geografinio, ar dvasinio, ar kartu paėmus bendro pobūdžio reiškinys. Šiandien mes nebesistebime tautiečių bene energingiausios, gyvybingiausios dalies vos ne masine emigracija (kurią kai kas iš kritiškesnių autorių vadina net evakuacija, nes išvažiuojama jau ir šeimomis).

Jeigu tikėsime oficialia statistika, iš Lietuvos iki 2011 m. emigravo 614,1 tūkst. lietuvių. Štai duomenys pagal apskritis: iš Alytaus – 31,0 tūkst., iš Marijampolės – 21,5 tūkst., iš Klaipėdos – 89,5 tūkst., iš Šiaulių – 75,9 tūkst., iš Kauno – 141,7 tūkst., iš Vilniaus – 141,7 tūkstančio. Bet kai kurie mūsų žurnalistai yra nenustygstantys ir, jų nuomone, „Lietuvos valdžios kabinetuose, niekam ne paslaptis, žinomas kitas skaičius – 1 milijonas 200 tūkstančių“. Manau, kad į šį skaičių įeina po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų šalį palikę kitataučiai.

XXX

Dvasinę Tėvynę suprantame, kaip žmogaus natūralų, sudvasintą, jausminį prigimtinį ryšį; kaip jo tapatinimąsi su savo gimtine, čia gyvenančiais žmonėmis; su žmogaus charakterį formuojančia gamta ir papročiais; su tauta ir jos valstybe. Tasai ryšys grindžiamas ne naudos, ne materialinio ar kitokio išskaičiavimo sumetimais, bet vertintinas kaip žmogaus prasmingos egzistencijos, kaip jo buvimo pasaulyje dalykas; kaip tautos socialinio unikalumo ir jos istorinio likimo išgyvenimas. Dvasinė Tėvynė – tai neabejotinas to ryšio susakralinimas.

Geografinę Tėvynę galime įsivaizduoti kaip įgyta pilietybe ir gyvenamąja šalimi įteisintą, labiau formalizuotą, o ne įvidintą žmogaus ryšį su savo tauta, ypač su valstybe ir jųjų likimu. Šis ryšys nesaistomas asmens prisilaikomais prigimtiniais, pamatiniais, moraliniais įsipareigojimais ar priedermėmis. Bet greičiau vertinamas kokios nors aiškiai apčiuopiamos naudos (gerbūvio ir saugumo, politinės bei prestižinės ir pan.) sumetimais.

Šiuo, t. y. mūsų kritinės sociosofinės apybraižos atveju sunkiau būtų paaiškinti (greta ką tik suminėtų) istorinės Tėvynės sąvoką. Juolab, kad ji jau seniai yra įgijusi „pilietybės“ teises… Bet platesnės analizės vardan – pabandykime… Istorine Tėvyne aš linkęs įvardinti tą žmogaus jausminį įvaizdį, kuris jį – atsidūrusį kitose geografinėse ir kultūrinėse erdvėse – vis dėlto tebesieja su protėvių šalimi, su protėvių praktikuota prigimtine kultūra.

Tai – gal kažkas būtų ir bendro tarp Dvasinės ir Geografinės Tėvynės sąvokų. Tačiau šiuo atveju dera atskirai pabrėžti asmens nutautėjimą, jo asimiliavimąsi toje kultūroje, į kurią likimas jį „nusviedė“. Bet protėvių šalies, gal jau amžiams prarastos, aidas jį vis dar pasiekia. Paliečia ne tik prisiminimų „lopinėliais“ ar iš kitų šaltinių atsklindančių užuominų pavidalu. Protėvių kultūros, istorinės Tėvynės praradimas jam gali suteikti (ir suteikia!) didesnį, nei kitiems (praradimo jausmo nepatyrusiems) energijos antplūdį ne tik adaptuojantis jam gal ir nebenaujoje kultūroje (čia, tarkim, jau gyveno jo tėvai, seneliai…), bet ir pereinant į tos kultūros puoselėtojų, jos platesnės sklaidos avangardą.

Tokį asmens persivertimą, savaiminį ar sąmoningą, galime tiesmukai sieti su dvasinės emigracijos įvardžiu. Asmens padidintas aktyvumas, jo individualybės, jo kūrybinių galių išryškėjimas gali būti priskirtinas būtent štai šitokios emigracijos produktui…

Man nejauku, savaip nemalonu pripažinti tą faktą, kad lietuvių dvasinę emigraciją galime atsekti nuo mūsų istorijos fiksuotų laikų, nuo pat karaliaus Mindaugo – nuo jo sūnaus Vaišvilko tapsmo fanatišku stačiatikybės (o tuo pačiu – ir rusifikacijos) platintoju. Pagal paveldo teises, tėvui mirus, Vaišvilkas galėjo perimti karaliaus karūną ir sostą. Tačiau tos teisės atsisakė. Liūdna, tačiau tenka pripažinti, kad ir Lietuvos didysis kunigaikštis (faktiškasis karalius) Vytautas savo aplinkos bajorus verste vertė kalbėti jau lenkiškai… Štai jau nuo šitų paralelių (o gal žymiai anksčiau) mes galime atsekti pačios valstybės politiką, ne tik palaikiusią, bet ir skatinusią lietuvių dvasinę emigraciją.

Iš savo kaimynų prūsų likimo gerai žinome: priverstinai praradę savo kalbą, jie buvo priversti „atsisakyti“ ir savo istorinių žygių – laimėjimų ir pralaimėjimų atminties; gausaus mitologijos, tautosakos (ypač sakmių, dainyno, praktikuotų, stereotipais tapusių išminties krislų); papročių ir tradicijų lobyno.

Visa tai yra dvasinės kultūros kapitalas, kuris įtvirtina ir palaiko tautos vidinę konstrukciją – tradicinių socialinių santykių tinklą. Prūsai palyginus trumpu istoriniu laiku buvo jėga priversti atsisakyti nuosavo pasaulio. Jiems reikėjo įtikėti svetimu, kuriam priešinosi visa jų žmogiškoji prigimtis. Tauta, pradžioje paversta mankurtais („užmiršusiais“ save), vėliau lengvai buvo paversta vos ne beteisiais vokiečių baronų vasalais, baudžiauninkais. Apie nelaimingus prūsus čia užsiminiau dėl tos priežasties, kad dvasinės emigracijos (nesvarbu: priverstinės, savaiminės ar grynai individualiu asmens apsisprendimu priimtos) atveju viskas susimaišo: dvasinė, geografinė, istorinė Tėvynė…

(paragrafas „Ką rinktis:istorinę ar dvasinę Tėvynę?“)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas.

Bus daugiau

2014.05.27; 12:56


Prisijunkite prie diskusijos