Rugpjūtis – pats žiauriausias mėnuo Rusijos istorijoje


Print

Kiekvienais metais, kai ateina rugpjūčio mėnuo, rusai pradeda instinktyviai laukti svarbių permaninų. Nuojauta dėl artėjančių permainų juos labai retai kada apgaudavo. Bent iki šiol. Taip tvirtina žurnalo “The New Yorker” žurnalistė Julija Joffe. Jos manymu, ne veltui internetinėje enciklopedijoje Vikipedija esama straipsnio grėsmingu pavadinimu: “Rusijos prakeiksmas – rugpjūtis”.

Laimė, šiais 2011-aisiais, metais rugpjūtis Rusijai bent kol kas – ramus. Be didelių sukrėtimų, karų, perversmų. Ir tuo pačiu rusų tauta šiandien prisimena visus praėjusių dešimtmečių rugpjūčius, kada kildavo karai, perversmai ar revoliucijos. Prisimena ir dvidešimties metų senumo įvykius – 1991-ųjų rugpjūtį. Būtent 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį ir prasidėjo tas prakeiksmas. Pergalė prieš 1991-ųjų pučistus tapo laisvės pergale, įveikusia kraupų sovietinį totalitarizmą. Beje, pasipriešinta perversmininkams išskirtinai taikiomis priemonėmis. Tankai ir automatai buvo įveikti barikadomis, protesto mitingais, dainomis.

Tada 75 proc. apklaustųjų tvirtino, jog pučistai negalėjo nepralaimėti, nes jų nepalaikė visuomenė. 1991-ųjų rugpjūčio pergalė – išties įspūdinga. Tačiau po to viskas klostėsi pagal patį blogiausią scenarijų. Ir politinėse, ir ekonominėse, ir kultūrinėse sferose. 1994-aisiais metais jau tik 7 proc. rusų manė, jog 1991-ųjų rugpjūtis tapo demokratijos, gerovės ir tiesos triumfu. 1994-aisiais net 53 proc. respondentų šventai įsitikinę, jog 1991-ųjų rugpjūtis buvo viso labo kova dėl valdžios ir turtų. Šiandien apie 50 proc. Rusijos piliečių neabejoja, jog prieš dvidešimt metų jų šalis pasuko neteisinga kryptimi.

Suprantama, kodėl tokios niūrios nuotaikos. Visus paskutiniuosius du dešimtmečius Rusija stengiasi įgyvendinti politiką, kuri jai nieko gražaus ir gero nežada. Ypač bloga aplinkybė, jog Rusija nusprendusi bent šiuo metu nesigilinti į savo tragišką, negražią praeitį. Nenoras suvokti savo klaidas Rusiją skatina ir toliau elgtis neteisingai. Praeities klaidos šiandien vėl kartojamos, bet kartojamos žymiai absurdiškesnėmis formomis ir priemonėmis.

Grobuoniško kapitalizmo ir korumpuotos privatizacijos laikotarpis pavertė Rusijos visuomenę panašią į karikatūriškus bolševikus, stovinčius ant kapitalizmo pamatų. Tai, kas dabar dedasi Rusijoje, tikru kapitalizmu negalima pavadinti. Nes tikrasis kapitalizmas – ne tada, kai saujelė gyvena ypatingoje prabangoje, o dauguma šalies gyventojų – vos nemiršta badu.

Politine prasme Rusija vystosi keistais, pavojingais zigzagais. Rusijos valdžia sukoncentruota stipraus, autoritarinio lyderio Vladimiro Putino rankose. V.Putinas nepakentė laisvosios spaudos, ir Rusijoje laisvosios spaudos beveik nebeliko. Rusijoje nebeliko ir realaus politinio gyvenimo. Rinkimai ir politinės partijos gali egzistuoti tik vienu atveju – jei remia V.Putino kliką. V.Putino šalininkai politologai sugalvojo įvairių kritiškų terminų, kuriais apibūdinamas devintasis dešimtmetis. Būtent SSRS griūtis rusams asocijuojasi su chaosu, neteisybe, smurtu ir žlugimu.  Ir ši nuostata visiškai priešinga kuriama V.Putino įvaizdžiui. V.Putinas asocijuojasi su geležine ranka, šalyje galinčia įvesti bent minimalią tvarką.

Pasak žurnalistės J.Joffe, čia svarbūs ir kai kurie psichologiniai aspektai, kurių negali nebūti. V.Putinas greičiausiai ir dabar visa širdimi nekenčia 1991-ųjų vien dėl to, kad jie, t.y. KGB atstovai, pralaimėjo “šaltąjį karą”. V.Putinas nemėgsta 1991-ųjų tikriausiai dar ir dėl to, kad šie įvykiai sužlugdė jo kaip KGB karininko karjerą. Ir tik laimingo atsitiktinumo dėka V.Putinui neteko atsidurti politikos pakraštyje. Jo vadovaujama “Jedinaja Rosija” nūnai tapo labai panaši į kadaise egzistavusią KPSS.

Rusai, neturintys 20-ies metų, visą savo sąmoningą gyvenimą temato V.Putiną. Jokių kitų prezidentų Rusija neturėjo. Ir todėl labai mažai ką nutuokia apie metus, kurie pakeitė ir šalies, ir V.Putino likimą. Statistika – labai liūdna. Net 55 proc. rusų nuo 18 iki 24 metų nieko nežino, kuo Rusijai buvo įsimintinas 1991-ųjų rugpjūtis. 7 proc. jaunuolių mano, kad Rusiją nuo pučistų gynė Michailas Gorbačiovas. Tuo tarpu net 68 proc. jaunųjų rusų ir jaunųjų rusių nesugebėjo prisiminti nė vienos tuose įvykiuose dalyvavusio politiko pavardės. Nei M.Gorbačiovo, nei Boriso Jelcino, nei, juo labiau, kitų.

Tie, kuriems per 35-erius metus, šiandien mano, kad 1991-ųjų rugpjūtis Rusijai tapo didele tragedija. Trečdalis vyresniojo amžiaus rusų įsitikinę, kad tie metai tebuvo žiaurios kovos dėl valdžios ir turtų pasireiškimas. Likusieji negalėjo išsamiau paaiškinti, kas gi nutiko prieš du dešimtmečius. Bet šie rezultatai nėra blogi, jei turėsime omenyje, kad visi tie respondentai vis tik sugebėjo išgyventi – neprasigėrė, nežuvo susišaudymuose, nemirė badu ar nuo blogos medicininės priežiūros, užteršto vandens ir maisto produktų. Tokia ironiška žurnalistės J.Joffe pabaiga.

Nuotraukoje: žurnalo “The New Yorker” žurnalistė Julija Joffe.

2011.08.21


Prisijunkite prie diskusijos