Rusiškoji propaganda: kuo Kremliui neįtinka Vatikano žvalgyba?


Print

Internetinio leidinio agentura.ru archyve aptikau išsamią, tačiau labai nepalankią Vatikanui publikaciją, pavadintą “Šventojo sosto” žvalgyba”. Toji publikacija buvo paskelbta 2003 metų kovo mėnesį. Jos autorius – minėto internetinio leidinio vyriausiasis redaktorius Andrėjus Soldatovas.

Straipsnyje tvirtinama, kad Vatikanas visais laikais vykdė aktyvią žvalgybinę veiklą, kuri pirmiausia buvo nukreipta prieš Sovietų Sąjungą, vėliau – prieš Rusiją. Jeigu tikėsime  ten surinkta informacija, kiekvienas Vatikano pasiuntinys užsienyje užsiima ne tik Dievo garbinimu, bet ir žvalgybinių duomenų rinkimu. 

Surinkta įvairiausio pobūdžio žvalgybinė informacija, pasak A.Soldatovo, gula ant stalo ne tik Popiežiui, bet keliauja ir į Vašingtoną, į Centrinės žvalgybos valdybos būstinę. Mat Vatikanas visais laikais palaikė artimus, draugiškus santykius su JAV vadovybe ir gana dažnai vykdė JAV slaptųjų tarnybų specialius pavedimus.

Žvalgybinės ir kontržvalgybinės veiklos Vatikanas ėmėsi dar 1542 metais, kai buvo įkurta “Šventosios kanceliarijos kongregacija”. Toje kongregacijoje dirbo tūkstančiai analitikų, dėvinčių sutanas.

1939 metais, neprabėgus ir mėnesiui po Antrojo pasaulinio karo pradžios, Vatikane buvo įsteigtas specialus “Informacijos biuras”, kuriam vadovauti ėmė buvęs carinės Rusijos katalikų bažnyčios tarnas Evreinovas. Šis biuras savo padalinius turėjo visur, kur tik vyko karo veiksmai, taip pat visose neutralių šalių miestuose – Vašingtone, Tokijuje, Berlyne, Kaire, Bankoke, Ciuriche… Apsimesdami, kad ieško karo belaisvių ir pabėgelių, biuro darbuotojai tuo pačiu aktyviai domėjosi politika. Surinkta informacija plaukė į Vašingtoną, Londoną ir Berlyną. Antrojo psaulinio karo pabaigoje Vatikanas turėjo apie 150 savo pasiuntinių, aktyviai veikusių visuose pasaulio užkampiuose. Dar 1940-ųjų pradžioje amerikiečių specialiosios tarnybos įtarė, kad Vatikano žvalgyba – viena labiausiai informuotų pasaulyje.

Po Antrojo pasaulnio karo Vatikanas reorganizavo visus informacijos rinkimo ir analizavimo centrus, pasitelkdamas pagalbon jėzuitų (vadovas – jėzuitų ordino generolas Žansenas) ir dominikonų (vadovas – vienuolis Morlionas) ordinus. Žvalgybinėms operacijoms po Antrojo pasaulinio karo greičiausiai vadovavo pats popiežius Pijus XII. 1948 metų birželio 29 dieną Vatikanas ir JAV pasirašė slaptą dokumentą, kuriuo remiantis amerikiečiai įsipareigoja finansuoti antisovietinę Katalikų bažnyčios veiklą. Popiežius Pijus XII tuo pačiu įsipareigojo suaktyvinti antisovietinę veiklą tiek Rytų Europoje, tiek Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Tačiau amerikiečiai greičiausiai finansiškai rėmė Vatikaną ir anksčiau. Manoma, kad 1947-aisiais, dar iki slaptojo dokumento pasirašymo, Vašingtonas Vatikanui skyrė maždaug 500 tūkst. dolerių negrąžinamą paskolą. 1948 metų balandžio mėnesį vienas Rumunijos kairiosios pakraipos leidinys paskelbė straipsnį, kuriame sakoma, kad popiežius Pijus XII įsakė visiems Katalikų bažnyčios atstovams aktyviau rinkti žvalgybinę informaciją apie padėtį Varšuvos pakto valstybėse ir glaudžiau bendradarbiauti su JAV bei Didžiosios Britanijos ambasadomis.

1946 metų duomenimis, tais metais Jėzuitų ordinui priklausė daugiausia amerikiečiai. Iš 28 234 jėzuitų, tuomet veikusių pasaulyje, 6282 dirbo JAV, 4973 veikė Ispanijoje, 4566 – Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Airijoje ir Belgijoje, 3154 – Vokietijoje ir Olandijoje, 3100 – Prancūzijoje, 2450 – Lotynų Amerikoje, 2353 – Italijoje ir 1356 – kitose šalyse.

Pasak agentura.ru, apie Vatikano žvalgybinę veiklą byloja buvusio Vatikano universiteto profesoriaus Aligjero Tondžio, priklausiusio jėzuitų ordinui 1966 – 1952 metais, išpažintis. Jėzuitų ordine pasiekęs aukštų postų A.Tondis prisipažįsta, esą jam buvo įsakyta studijuoti marksizmą, padėtį tuometinėje SSRS ir parengti ataskaitą, kaip, kokiais būdais bei metodais būtų galima “apjuodinti komunistus”. Ilgainiui ši prieš SSRS nukreipta veikla jam pasidarė tokia “šlykšti, nepriimtina, kad jis atsisakė katalikų tikėjimo ir perbėgo pas komunistus”.

Tapęs komunistu A.Tondis 1952 – 1953 metais Italijos kairiojoje spaudoje vieną po kito skelbia Vatikaną neva demaskuojančias publikacijas, net išleidžia dvi prisiminimų knygas apie neva tikrąją jėzuitų veiklą. Vatikanas, pasak perbėgelio A.Tondžio, neturėtų domėtis politika, tačiau politika tapo vos ne pagrindine Vatikano vadovybės veiklos sritimi. A.Tondžiui taip pat neramu, kad “Vatikanas jaučia tokią didelę ir žvėrišką neapykantą komunizmui”. Bet tai dar ne viskas. A.Tondis tvirtina, kad 1948 metais Vatikanas labai aktyviai dalyvavo Italijos rinkimuose, bandydamas sukelti italų nepasitenkinimą kairuoliškomis šalies partijomis bei judėjimais, turėjo infiltravęs savų agentų pagrindinėse Italijos partijose.

Ypač aktyviai Vatikanas veikė tuometinėje Čekoslovakijoje. Pirmąjį savo agentą Vatikanas į Čekoslovakiją atsiuntė 1943 metais. Jo pavardė – Demislavas Kolakovičius. Tautybė – chorvatas. Būtent jis, esą, kurstė slovakus sukilti prieš vokiečius 1944 metų rudenį, o paskui, klausydamasis sužeistųjų ir į mūšį einančių išpažinčių, surinktus duomenis, taip pat ir karines paslaptis, perduodavo vokiečiams. Ilgainiui tam chorvatui pavyko sukurti ištisą žvalgybinę struktūrą, pavadintą “Šeima”. Kai 1948 metais Čekoslovakijoje kilo nepasitenkinimas sovietų valdžia, primesta iš Maskvos, Vatikanas neliko abejingas šiems įvykiams – darė viską, kad būtų išvyti rusų kareiviai.

Panašiai Vatikanas elgėsi ir Vengrijoje. Šioje šalyje antisovietines nuotaikas kurstė Verolinas. Jis palaikė draugiškus santykius su Prahos arkivyskupu Beranu. 1950 – 1951 metais sovietai nuteisė net keliolika Katalikų bažnyčios kunigų, apkaltinę juos antisovietine veikla bei pagalba okupacinėms Vokietijos pajėgoms Antrojo pasaulinio karo metais. Sovietų teismai nustatė, esą kai kuriose to meto Čekoslovakijos ir Vengrijos bažnyčiose kunigai slėpė ginklus ir antisovietinę literatūrą, skirtą Vakarų žvalgams, Varšuvos pakto valstybėse rengiantiems diversines operacijas. Štai tokių kunigų, vyskupų, jėzuitų pavardės: Machalka, Janas Voitešakas, Michala Buzalkis, Pavlas Goidičas, Františekas Šingalas, Lelitas, Pochopienas, Kovalikas ir kiti. Vieni dirbo Čekoslovakijoje, kiti – Lenkijoje, Albanijoje, Vengrijoje…

Pasak A.Soldatovo iš agentura.ru, prie Vatikano buvo įkurta net speciali mokykla, kurioje du metus kunigai, prieš išvykdami į socialistines šalis, mokydavosi žvalgybinių ir diversinių disciplinų. Ta žvalgų mokykla turėjo net du filialus – Milane ir Venecijoje.

Vatikanas buvo priešiškai nusiteikęs sovietų Rusijos atžvilgiu nuo pat 1917 metų. Būtent 1917-aisiais Vatikane įkuriama “Rytų bažnyčių kongregacija”, kurios pagrindinis tikslas – pravoslaviškoje Rusijoje skiepyti katalikiškumą. 1918 metais popiežius Benediktas XV paskiria Achilą Patį atidžiai sekti padėtį Rusijoje, ypatingą dėmesį atkreipiant į tikinčiųjų nuotaikas. Sovietai atsisakė įsileisti A.Patį į šalį. Tada A.Patis atsidūrė Varšuvoje. A.Patis sugebėjo veikti ne tik Varšuvoje, bet ir Lvove (ten įrengta speciali spaustuvė, kur spausdinami antisovietiniai, antirusiški atsišaukimai). Už nuopelnus tuometinėje Lenkijoje 1920 metais A.Pačiui popiežius suteikė kardinolo laipsnį.

1921 – 1922 metais Vatikanas pasiūlė materialiai padėti Rusijos sritims, kuriose kilo badas. Maskva atsisakė tokios pagalbos. 1924 metais iš Krymo sovietai išvijo visus katalikus, kurie, pasak Maskvos, užsiėmė antisovietine propoganda. Panašus likimas ištiko ir tuos Vatikano pasiuntinius, kurie bandė įsitvirtinti Užkaukazėje.

1930-aisiais metais Vatikane buvo įkurtas “Rusų katalikų koledžas” bei “Rytų katalikų institutas”. Šioms įstaigoms vadovavo antisovietiškai, antikomunistiškai nusiteikę vyskupai ir kardinolai. Mokslas trunka du – tris metus. Studentai mokymosi metu neturi teisės palikti koledžo teritorijos ir priimti svečių. Pabaigę mokslus jie svetimomis pavardėmis siunčiami į rusų okupuotas šalis. Koledžas leidžia specialų žurnalą, kuriame didelis dėmesys skiriamas propogandiniams dalykams.

Štai kokį straipsnį paskelbė A.Soldatovas. Straipsnio mintis aiški. Viską, ką darė Vatikanas nuo pat 1917 metų – blogai, negražu, antikrikščioniška, antihumaniška. Tačiau tai imperinių ambicijų turinčio ruso pozicija. Mūsų, lietuvių, pozicija visiškai kita – ne vyskupus, ne kardinolus, ne popiežius, ne Vatikaną reikia smerkti. Blogai, negražiai, antikrikščioniškai, antihumaniškai elgėsi Maskva. Tai ji visur bet kokiomis priemonėmis kišo savo agentus ir pakalikus, siekdama išplėsti įtakos zoną. Vatikanas, padedamas amerikiečių ir britų, tik gynėsi, siekdamas neįsileisti rusiškų tankų ir propogandos.

Beje, A.Soldatovo straipsnyje daug niekur viešai neskelbtos informacijos, todėl įtariame, kad tą informaciją jam specialiai pateikė Rusijos federalinė saugumo tarnyba.

2014.07.17; 06:17


Prisijunkite prie diskusijos