Šabo dienos esė, arba kur dingo Prezidentė?


Print

Štai jau praėjo daugiau negu para, kai Kauno priemiestyje, Garliavoje per 300 žmonių saugo amžinatilsį  Drąsiaus  Kedžio dukrą. Saugo nuo ne bet ko – nuo Lietuvos Teismo nutarties, kuri liepia grąžinti galimai seksualiai išnaudotą mergaitę jos motinai. Motinai, su galimai kurios žinia ta mergaitė ir buvo išniekinta. Nežinau, kaip buvo iš tikrųjų, tačiau žinau viena –  žmonės nebudi prie L.Stankūnaitės namų su plakatais, kurie ją palaikytų. Nemėgstu teisti kitų, tą palieku tik Dievui. Kalbu apie visai ką kitą  – žmonės budi lauke, nemiega, neina ilsėtis, palikę savo šeimas. Nežiūri TV, neina i kiną ar teatrą, o budi… Saugo mergaitę ir jos globėjus nuo Lietuvos valdžios.

Vis laukiau, kada gi pasirodys Prezidentė ir pasakys savo nuomonę, repliką, komentarą. Pažiūrėjau į Jos Ekscelencijos dienotvarkę – 16 valandą ji dalyvauja Kariuomenės ir visuomenės šventėje Vingio parke. Daugiau Jos Ekscelencija jokių reikalų neturi.

Suprantu, kad Prezidentė negali kištis į Teismų darbą. Tam visiškai pritariu. Tačiau Prezidentė gali ir privalo išreikšti savo poziciją. “Na kas gi čia dabar  – kodėl žmonės ne lovose, o gatvėje? Kodėl jūs, piliečiai, Teismais nepasitikite? Ir antstoliais ypač?” Maždau taip galėjo pasakyti. Nuo Vilniaus iki Kauno – 96 kilometrai, Prezidentės kortežas ten per pusvalandį nulėktų. Išliptų jos Ekscelencija, su Tauta pabendrautų, žmones nuramintų. Tačiau iš Daukanto aikštės – tyla. Ir tokia tyla, lyg visa Lietuva džiaugsmingai dalyvautų Kariuomenės ir visuomenės šventėje.

Na, Prezidentei gal tai ir per mažas įvykis – budėjimas Garliavoje. Tačiau kur gi Seimo nariai, VRM ir Teisingumo ministrai? Nejaugi šiems Valstybės vyrams neįdomu, kodėl gi Garliavoje žmonės priešinasi jų valdomos Valstybės Teismo nutarčiai? Kur gi mūsų valdžios vyrai ir moterys? Kur gi Katalikų bažnyčios hierarchai? Kur Kauno metropolitas Sigitas Tamkevičius? Nejaugi ši tragedija rūpi tik jaunam Aleksoto kunigui ir senam (bet jaunam dvasia) altaristai Varkalai? Kur gi tie, kurie turi būti su liaudimi? Nejaugi Valstybės ir Bažnyčios vadovai dirba tik darbo dienomis?

Tas Venckų šeimos karas su Lietuvos Valstybe man labai primena pokarį, kada paprasti lietuviai desperatiškai kovojo su žymiai stipresniu ir žiauresniu priešu. Tačiau dabar tas priešas – Lietuvos Valstybė. Ta tragedija man primena 1991 metų sausio įvykius, tačiau dabar ne sovietiniai desantininkai puola visuomenę, o mantijomis apsigaubę Temidės tarnai.

Tačiau būdamas beviltiškas humanitaras matau ir vieną šviesiąją šios tragedijos pusę. Mes tampame pagaliau pilietine visuomene, tampame Tauta. Tai mūsų dvasinė pokario rezistencija, tai mūsų moralinė pergalė 1991 sausio 13 – ios naktį.  Ši tragedija pažadino mus kaip piliečius. Ir kaip bebūtų gaila, šiame procese nedalyvauja absoliučia balsų dauguma išrinkta Prezidentė. Šis faktas – skaudus. Tačiau ar ne valdžios vyrai ir moterys nuolat kalba apie pilietinės visuomenės būtinumą? Kalbėti tai kalba, o kai pilietinė visuomenė pradeda busti, tie, kurie turėtų visomis keturiomis palaikyti šį virsmą, kažkur prapuolę. Nejaugi mūsų Valstybei svarbiau – seksualinių mažumų eitynės ir okupacinės kariuomenės veteranų paradai?

Galbūt ir aš pats nesu geras ir pavyzdingas tėvas. Galbūt ir aš esu padaręs savo gyvenime daug klaidų. Tačiau aš nesu Tautos rinktas veikėjas, žadėjęs “būti visiems lygiai teisingas“.  Ir vis dėlto matydamas Valdžios infantilumą negaliu apie tai neparašyti šio mažo ir trumpo esė.

Nuotraukoje: Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2010.05.15


Prisijunkite prie diskusijos