Šalin rankas nuo Valdo Adamkaus!


Print

Netrukus Lietuvoje gali įvykti recidyvas, kokio jau nebuvo, regis, nuo 1993 metų. Tada lengvai kvaištelėjusi posąjūdinė Vilniaus miesto taryba uždraudė Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“. Beje, dabar kaip tik minime šviesaus atminimo rašytojos ir dailininkės penkiasdešimtmetį. Dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėse atidaroma išsami jos darbų paroda.

Valdas Adamkus buvo didelis Jurgos talento gerbėjas. Jis visada stengdavosi aplankyti jos parodas, įsigydavo darbų. Ko gero, juos siejo tam tikras dvasios artumas. Ir ne vien todėl, kad abu gimę tą patį mėnesį. Kaip J. Ivanauskaitė Lietuvos kultūroje, taip V. Adamkus politikoje buvo savotiška anomalija: pusiau atsargus diplomatiškas biurokratas, pusiau aistringas meno ir kultūros žmogus.

Ir štai dabar buvęs Prezidentas gali atsidurti maištingosios rašytojos kailyje. Tik ką per 85-ąjį gimtadienį pasirodžiusi knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ sukėlė audringą reakciją. Kalbama, kad netrukus ji bus uždrausta.

Maža to. Generalinė prokuratūra kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą prašydama išaiškinti, ar V. Adamkus šioje knygoje neatskleidžia valstybės paslapties. Tai rimčiau, negu uždrausti knygą. Gavus teigiamą atsakymą, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, tad Prezidentui gresia baudžiamoji atsakomybė.

Beje, Vilniaus knygynuose knygos jau neįmanoma gauti, todėl spausdinamas antras tiražas. Žiniasklaida atliko puikų reklaminį darbą. Prokuratūra taip pat.

Plačiai viešinami fragmentai kelia ne vien politikų, bet ir apžvalgininkų rūstybę. Kai kas knygą jau vadina lietuvišku „Wikileaksu“. Autorius kaltinamas net amoralumu. Paralelės su J. Ivanauskaite dar stiprėja.

Tad kas gi čia vis dėlto vyksta? Ar knyga tikrai peržengia leistinas ribas?

Čia turėtume atskirti du dalykus: paprastą knygos kritiką ir bandymus susidoroti su autoriumi teisiniu keliu, ką dabar bando daryti prokurorai ir grasina kai kurie politikai, žadantys kreiptis į teismus. Pirmasis atvejis – kritika yra visiškai suprantama ir netgi pageidautina. Juk knyga pateikia tik vieno subjektyvaus, nors gal ir labai informuoto, žmogaus požiūrį. Tas požiūris ir jį grindžiančių faktų parinkimas turi būti nagrinėjamas ir ginčijamas. Niekas čia negali būti galutiniu arbitru.

Taip, knyga sudaro labai prastą vaizdelį apie mūsų politinę sistemą, tačiau taip jau yra. Žinoma, tas vaizdas knygoje labai nepilnas, gal net tendencingas. Kai kurių asmenybių kritinės charakteristikos šiurkštokos, labiau tinkančios privatiems pokalbiams. Tačiau besiaiškindami žmonės turės naudos, ką jau sakyti apie ateities istorikus, kuriems palyginimui bus prieinami ir slapti archyvai.

Juk ir paties V. Adamkaus veikla vertinama šiame kontekste. Priekaištų tikrai bus. Juolab jiems gali daryti įtaigą ir šios knygos įrašai. Štai kad ir išgarsėjęs Aniceto Ignoto atvejis, kai bjaurūs dalykai trejus metus buvo vieša paslaptis, o įtartinas veikėjas ir toliau ėjo įtakingas pareigas.

Taigi kritikos reikia. Abipusės. Tačiau sakyti, kad knyga peržengia demokratiniam pasauliui būdingas ribas, yra nesusipratimas. Tai tarsi nuskendusio sovietinio „Titaniko“ sirenų aidas.

Galbūt, V. Adamkus nėra tokio masto politikas ir rašytojas, kaip Vinstonas Čerčilis (Winstonas Churchillis) už 6 tomų atsiminimų knygą „Antrasis pasaulinis karas“ gavęs Nobelio premiją. Tačiau jo dienoraščius galima lyginti su dar neseno britų premjero Tonio Blreiro (Tony Blairo) memuarais „Kelionė: Mano politinis gyvenimas“, kurie buvo parašyti tuoj po pasitraukimo iš posto ir tapo praėjusių metų bestseleriu. Pikantiškų detalių ir intriguojamų užkulisių juose dar daugiau. Beje, solidus literatūros žurnalas T. Blairą nominavo vienai  „premijai“ už blogiausią sekso scenos aprašymą. Bet knygą skaityti tikrai įdomu. Ir naudinga.

Tokie dabar laikai. Net ir juos galima kritikuoti, tačiau uždrausti knygą ir teisti autorių… Demokratiniame pasaulyje tai būtų visiškas leistinų ribų peržengimas. Nesvarbu, ar jis buvęs Prezidentas, ar kas nors kitas.

Nebent atskleidus tam tikrus faktus, valstybei būtų padaryta akivaizdi žala. Nebent faktai būtų sufalsifikuoti, o kai kurie žmonės – apšmeižti. Tačiau kol kas to niekas neįvardijo.

Ar valstybei pakenkė atskleistas apsikeitimas žvalgybininkais? Ar pakenkė žinia apie aukščiausius teisėjus, kurie nesuvokia valstybės intereso kontroliuoti diplomatais apsimetusius šnipus? Aišku, kad ne!

Beje, Prezidento įrašą apie tai, kaip jis privertė teisėjus duoti sekimo sankciją, galima būtų traktuoti kaip neleistiną kišimąsi į teismų nepriklausomumą. Nuolatiniai dabartinės Prezidentės kaltintojai tokių faktų jos veikloje neranda, tačiau vis tiek triukšmauja. Bet juk akivaizdu, kad neįtikėtinai ilgai užtrukus teisinės sistemos perėjimui iš sovietinės į demokratinę būtinos politinės priemonės pertvarkai skatinti.

Čia vėl savotiškas paradoksas. V. Adamkui dabar graso smogti ta pati formalistinės teisės logika, kuri vis dar vyrauja Lietuvoje ir kurios, deja, tuometis Prezidentas nesugebėjo įveikti sisteminėmis priemonėmis. Galbūt per mažai stengėsi. Per daug pasikliovė asmenine įtaka. Tai ir yra rimčiausias tikrai iškilios asmenybės dviejų kadencijų darbo trūkumas, kuris dabar grįžta bumerangu…

Todėl šio straipsnio pavadinimas gali tapti aktualus ir net virsti šūkiu. Tikėkimės, kad to neprireiks. Ir kad skandalų visada vengęs žmogus nebus galų gale įveltas į vieną didžiausių skandalų, koks dar galėtų kilti Lietuvoje.

Ir žinoma, reikia palinkėti, kad pats V. Adamkus nesileistų traukiamas į naujus politinius žaidimus, kuriuos norės žaisti tam tikrą įtaką darančių asmenų grupuotė. Jeigu ši knyga ir jos autorius bus panaudoti per artimiausius rinkimus, teisūs pasirodys pikčiausi kritikai. Taigi: „Šalin rankas nuo Valdo Adamkaus!“

Nuotraukoje: Prezidentas Valdas Adamkus.

2011.11.17      


Prisijunkite prie diskusijos