Saulius Kizelavičius. Ir šokėjos Matos Hari duktė buvo žvalgė


Print

Slaptai.lt skaitytojams tikriausiai nereikia smulkiai pasakoti, kas iš tiesų buvo Mata Hari.

Visi puikiai žinome liūdną istoriją apie egzotiškų šokių meistrę Matą Hari, kurią sušaudė neva už tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais ji šnipinėjo Vokietijos labui ir tuo pačiu išdavė Prancūziją.

Šiandien egzistuoja keletas versijų, kurios byloja, jog Mata Hari galbūt nebuvo nei Vokietijos, nei Prancūzijos agentė, nei tuo labiau – dviguba agentė. Galbūt ji buvo tik talentinga rytietiškų šokių atlikėja, be kita ko, labai norėjusi tapti žymia žvalgybininke.

Taip pat teko skaityti nuomonių, kad rytietiškų šokių atlikėja tik apsimetė esanti šnipe. O iš tikrųjų ji troško vien svarbius postus užimančių vyrų dėmesio ir prabangių dovanų. Veldamasi į politines intrigas Mata Hari, matyt, peržengė vadinamąją “raudonąją liniją”, įžeidė kokio nors įtakingo ano meto politiko ambicijas, todėl ir buvo paaukota ant politikos aukuro. Nors jos kaltė šnipinėjus ar ką nors išdavus taip niekad ir nebuvo iki galo įrodyta.

Šiandien į mano rankas pakliuvo Igorio Damaskino veikalas “Žvalgybininkės ir šnipės”, kuriame pasakojama apie Matos Hari dukrą. Mata Hari dukra Banda, pasak knygos autoriaus, taip pat buvo žvalgybininkė. Skirtumas tik toks: savo veikla, sugebėjimais ir gudrumu Mata Hari duktė Banda gerokai pralenkė savo motiną. Tiksliau tariant, ji buvo tikra agentė, beje, tuo pačiu metu tarnavusi net keturioms žvalgyboms.

Dabar jau žinoma, kad prieš sušaudoma Mata Hari parašė tris laiškus. Vienas iš jų buvo skirtas dukrai, kuri tuo metu gyveno Javos saloje Indonezijoje. Tikrasis M.Hari dukters vardas buvo Gertrūda. Bet šis žodis vietiniams Javos salos gyventojams buvo itin neįprastas, todėl teta, globojusi merginą, pavadino ją vardu Banda.

Dukrai adresuotame laiške M.Hari (jos tikrasis vardas ir pavardė – Margarita Gertrūda Celle – Makleod) tvirtino, esą ji nėra nieko blogo padariusi Prancūzijai. Taip pat laiške tvirtinta, jog dukrą tetos globai ji palikusi ne todėl, kad būtų nemylėjusi vaiko, o tik dėl to, kad supratusi, jog dukrai bus saugiau gyventi Javoje, toli nuo motinos. Užsimenama ir apie Bandos tėvą, kuris, M.Hari žodžiais tariant, buvo girtuoklis ir mušeika. Tiesa, knygos autorius I.Damaskinas teigia, esą tas girtuoklis ir mušeika nebuvo tikrasis Bandos tėvas.

Motinos laiškas Bandai buvo įteiktas tik tuomet, kai jai suėjo 18-a metų. Banda buvo itin graži mergina, turėjusi ryškių rytietiškų veido bruožų. Be to, ji buvo baigusi prestižinį turtingųjų pensioną, skirtą Javoje gyvenančių turtingųjų olandų ir turtingųjų vietinių vaikams. Todėl ji buvo ir graži, ir protinga. Banda norėjusi tapti mokytoja.

Kai suėjo 20-imt metų, Bandai pasipiršo turtingas našlys Vilemas van Direnas. Banda iš pradžių nesutiko tekėti, tačiau kai šis sunkiai susirgo, – vis dėlto ištekėjo. Ir todėl netrukus paveldėjo didelį turtą, kuris vėliau jai leido gyventi prabangoje, neskaičiuojant skatikų. Omenyje turint ir motinos paliktas santaupas, Banda buvo išties turtinga. 1935-aisiais Banda tapo vienos prestižinės Javos mokyklos direktore. Be to, ji čia dėstė filosofiją ir užsienio kalbas.

Svarbu pabrėžti, jog M.Hari dukterį Bandą Javoje mylėjo bei gerbė ir vietiniai, kurie norėjo nusimesti olandų jungą, ir olandai, kurie siekė Indoneziją išlaikyti savo įtakoje. Taigi Bandos namai tapo vieta, kur bent keletą sykių per savaitę susirinkdavo padiskutuoti tiek vietinė inteligentija, tiek olandų, gyvenančių Indonezijos salose, šviesuomenė.

Jos namuose politikos, ekonomikos ir kultūros klausimais ginčydavosi diplomatai, žurnalistai, kariškiai. Sprendžiant iš viso Bandos gyvenimo, ji savo tvirtų politinių pažiūrų neturėjo. Ji norėjo draugiškai sugyventi su su vietiniais, ir su olandais. Jai mažiausiai rūpėjo, ar Indonezija iškovos nepriklausomybę, ar vis tik liks olandų įtakos sferose. Tiesa, nors ir neturėdama tvirtų politinių pažiūrų, ji vis tik labiau simpatizavo Indonezijos čiabuviams, nes europiečiai dėl rytietiškų veido bruožų jos dažniausiai nelaikydavo sava.

1939-aisiais Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nors Olandiją netrukus okupavo fašistinė Vokietija, oficialusis Berlynas nesikišo į Indonezijos vidaus reikalus – šias salas ir toliau leido valdyti olandams. Tačiau 1942-aisiais Indoneziją okupavo Japonijos armija. Indonezijos piliečiai japonus sutiko draugiškai, manydami, kad šie išvys įkyrėjusius olandus. Japonai žiauriai elgėsi su olandais: juos ir žudė, ir kankino koncentracijos stovyklose. Bet japonų kariškiai bjauriai elgėsi ir su vietiniais Indonezijos gyventojais.

Dar blogiau elgėsi nei olandai. Beje, japonai įtariai žvelgė ir į visus maišyto kraujo Indonezijos gyventojus. Ir vis dėlto Bandos jie kažkodėl nelietė.

Kartą Bandą jos namuose aplankė keistas svečias. Nors vyriškis prisistatė esąs olandas, atvykėlis dėvėjo japonišką karišką mundurą ir Indonezijoje dislokuotose japonų ginkluotosiose pajėgose užėmė aukštas pareigas. Jo vardas neva buvo Celle. Tas Celle tvirtino esąs jos motinos giminaitis. Tas Celle pasiūlė, kad Banda bendradarbiautų su japonijos žvalgyba. Iš Bandos nieko ypatingo nereikalauta.

Tiesiog ji turėtų atnaujinti savo namuose politines ir kultūrines diskusijas prie arbatos puodelio. Į tas diskusijas turėtų būti kviečiami visi: ir čiabuviai, ir olandai, ir japonai, ir net vadinamieji neutralių nusiteikimų asmenys – šveicarai, švedai bei portugalai, gyvenantys Indonezijoje. Vėliau paaiškėjo, kad tas “giminaitis” iš tikrųjų yra vokietis Krausas. Banda sutiko talkinti Japonijos žvalgybai. Ne dėl to, kad būtų norėjusi, o greičiau iš baimės.

Tada jai buvo surengtas susitikimas su Japonijos konsulu Javoje ponu Jakimoto, kuris jau buvo tikras žvalgybininkas profesionalas. Bandai buvo paaiškinta, ko labiausiai bijo Japonija: čiabuvių sukilimo. Nors Japonija ir ginklais, ir amunicija rėmė besikuriančius Indonezijos gyventojų būrius, trokštančius bet kokia kaina išvyti olandus, tačiau tuo pačiu įtarė, kad ilgainiui čiabuviai šautuvų vamzdžius gali atsukti ir prieš juos pačius, japonus.

Vienam tokiam čiabuvių būriui vadovavo Abdula Sindrachoras. Šį čiabuvį Banda pamilo iš pirmo žvilgsnio. Pamilo visam gyvenimui. Manoma, kad daugiau Banda nieko kito taip karštai nemylėjo kaip Abdulą. Abdula buvo rytietiškai klastingas. Jo galvoje gimė planas: pirma nugalėti olandus, o paskui – išvyti ir japonus. 

Taigi sutikdama tapti Japonijos agente Banda tuo pačiu tapo ir čiabuvių agente, nes ji … mylėjo Abdulą. Abdula buvo tikras Indonezijos patriotas ir besąlygiškai pasitikėjo Banda. Bandai jis papasakodavo apie slapčiausius būrio planus. O Banda ne viską perduodavo japonams.

Žodžiu, dėl savo jausmų Abdulai ji tapo tarsi dviguba agente, talkinančia vienu metu ir japonams, ir Indonezijos nepriklausomybės šalininkams. Pavyzdžiui, per vertėją iš japonų kalbos Achmedą Platirą ji gavo svarbios informacijos apie japonų karinius planus. Šias žinias ji nedelsiant nusiuntė savo mylimąjam.

O kad japonams nekiltų įtarimų, ji konsului Jakimoto išdavė keletą europiečių, priešiškai nusiteikusių prieš Tokiją. Tuo metu Indonezijoje be žinios dingo šveicaras Marko Galati, Venesuelos pilietis Chermano Volfas ir graikas Levantin Chaimas. O olandų konsulas Kundas Linkvistas pasikorė labai įtartinomis aplinkybėmis. Esama įtarimų, kad šiuos nelaimėlius japonams išdavė Banda.

Be abejo, japonai įtarė, kad Banda galbūt dirba dviem frontais. Nelojalumu japonams įtarė ir jos mylimąjį Abdulą. Tačiau konkrečių įrodymų prieš Bandą ir Abdulą jie neturėjo, todėl laikėsi taisyklės: su Abdula ir Banda geriau prasta taika nei rimtas karas.

1945-aisiais metais Japonija kapituliavo, ir Javos saloje išsilaipino britų kariškiai. Paskui britus netrukus išsilaipino ir olandų kariai. Tuomet Indonezija aktyviai priešinosi olandams ir britams. Viename iš mūšių žuvo Bandos mylimasis Abdula. Aukšto rango britų kariškiams pavyko įtikinti Bandą, kad jos numylėtinį nužudė komunistai. Nuo to momento ši moteris tapo aršiausia antikomuniste.

Nepaisant netekties ir dvasinių kančių, Bandos namuose kiekvieną savaitę ir toliau buvo rengiami vakarėliai, į kuriuos susirinkdavo daug aukšto rango politikų bei kariškių. Žuvus Abdulai M.Hari duktė ir toliau aktyviai talkino kariniams būriams, kuriems iki mirties vadovavo Abdula. Šiems čiabuviams ji teikdavo labai rimtos karinės informacijos, kurią pavykdavo gauti vakarėlių metu.

Norėdama padėti Indonezijai atsikratyti komunistų Banda išvyko į JAV skaityti paskaitų ir rinkti lėšų ginklams bei šaudmenims pirkti. Bandos paskaitos Amerikoje sulaukdavo didelio pasisekimo. Daug turtingų amerikiečių aukojo dideles pinigų sumas Indonezijos piliečiams, nenorintiems nei socializmo, nei komunizmo.

Los Andžele ji rado vieną turtingą amerikietį, kuris sutiko Bandai paaukoti milijonus dolerių mainais į pažadą, kad ji parodys, kur Indonezijoje paslėptos brangenybės už 750 milijonų dolerių. Amerikietis savo pažadą tęsėjo, o Banda – ne. Brangenybių lobis buvo surastas, tačiau jis atiteko vis tik ne amerikiečiui, o Indonezijos sukilėliams.

Bandos gyvenimą galima pavadinti avantiūristišku. Iki šiol tarnavusi kaip agentė japonams ir Indonezijos sukilėliams, ši moteris ilgainiui savo paslaugas pasiūlo Prancūzijos žvalgybai, kuri iš Azijos nesėkmingai stengiasi išstumti komunistus. Pasiūlymą prancūzų žvalgyba priima išskėstomis rankomis. Tapusi prancūzų agente ji atvyksta į Vietnamą. Čia Banda visomis išgalėmis kenkia komunistuojantiems vietnamiečiams. Tačiau šis sandėris – dar ne paskutinis.

Netrukus Banda savo paslaugas pasiūlo amerikiečių žvalgybai. Amerikiečiai nedelsdami siunčia Bandą į komunistinę Kiniją. Čia Bandai irgi sekasi dirbti: ji – rytietiškų veido bruožų, be to, laisvai kalba kinietiškai. Tiesa, čia ji jau dirba ne kaip Banda, o kaip Vilgelmina van Diren. Amerikiečiams ji perduoda svarbios informacijos apie tai, kad kairiuosius vietnamiečius remia ir kiniečiai, ir sovietai, perspėja apie kai kurias artėjančias grėsmes.

Bėda ta, kad Vašingtone ne visuomet įvertinamos žinios, kurias siunčia ponia van Diren. Tik patyrę didelių nuostolių amerikiečiai suvokia, kad savo agente Šanchajuje derėtų labiau pasitikėti. Tuometinis JAV valstybės sekretorius Dinas Ačesonas pripažino, kad Vašingtonas turėjo užtektinai svarbios informacijos, bet ja nesugebėjo deramai pasinaudoti, todėl beprasmiškai žuvo dešimtys tūkstančių jaunų amerikiečių.

Kai prasidėjo karas Korėjoje ir ši šalis skilo į Šiaurės ir Pietų Korėjas, ryšys su Banda prapuolė. Amerikiečių žvalgas Alenas Pirsas, kurį korėjiečiai komunistai paleido į laisvę per klaidą, sykį perdavė žinią, jog Bandą matė Šiaurės Korėjoje, Mensano apylinkėse. O paskui apie šia moterį – jokių žinių. 

Tiesa, buvęs Lenkijos armijos karininkas Jozefas Michalskis tvirtino, kad Banda buvo pakliuvusi į nelaisvę sovietams, šie jai siūlė bendradarbiauti. Bet išdidžioji Banda liko ištikima savo meilei – Abdulai. Žodžiu, talkinti SSRS komunistams atsisakė. Todėl greičiausiai buvo sušaudyta. Tėra žinoma, kad 1950-aisiais metais gruodžio 23 dieną tikrai buvo sušaudyta Vilgelmina van Diren. Tačiau iki šiol neaišku, ar toji moteris tikrai buvo Banda, garsiosios šnipės M.Hari duktė.

Jei garsioji M.Hari tarnavo, kaip manoma, dviem žvalgybom (vokiečių ir prancūzų), tai jos dukters likimas dar nuostabesnis. Jos duktė Banda bus talkinusi mažiausiai keturioms žvalgyboms – Japonijos, Indonezijos, Prancūzijos ir Amerikos slaptosioms tarnyboms. Remiantis I.Damaskino veikalu “Žvalgybininkės ir šnipės”, Banda netarnavo tik komunistams ir socialistams, nes jie nužudė vienintelę jos gyvenime meilę – gražuolį Indonezijos gyventoją Abdulą.

Nuotraukoje: moteris, dėvinti musulmonišką galvos apdangalą.

2016.04.20; 19:20