Saulius Kizelavičius. Kuo įdomi austrų istoriko Ericho Faiglo versija


Austrų istoriko Ericho Faiglo knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet Armėnija ir vėl minėjo 1915-ųjų tragiškus įvykius, siekdama sukelti kuo daugiau triukšmo ir pritraukti kuo didesnio dėmesio tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje. Šia proga norėčiau prisiminti prieš keletą metų skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko publikaciją, kurioje buvo rašoma apie austrų istoriką Erichą Faiglą. Minėtame rašinyje „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais“ autorius G. Visockas, be kita ko, pateikė įdomios informacijos, kad, pavyzdžiui, austrų istorikas profesionalas E. Faiglas kiek kitaip žvelgia į 1915-uosius, nei oficialusis Jerevanas.

Taigi verta dar sykį prisiminti, kodėl E. Faiglas buvo įsitikinęs, jog rašytojas Francas Verfelis, rašydamas savo garsųjį romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ (apie 1915-ųjų įvykius), naudojosi, pats to nesuvokdamas, sumaniai pakišta falsifikacija. Žodžiu, tas romanas, vėliau išverstas į daug užsienio kalbų ir plačiai paplitęs po pasaulį, buvo sukurtas, pasak E. Faiglo, remiantis istorinėmis falsifikacijomis. Regis, prieš mirtį F. Verfelis pats pradėjo suprasti, jog falsifikatoriai, skatinę imtis Musa Dago temos, jį bus suklaidinę, apgavę.

Austrų istorikas Erichas Faiglas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, prieš keletą metų skaitytojus supažindindamas su E. Faiglo versija, žurnalistas G.Visockas ragino į lietuvių kalbą išversti armėnų traktuotei prieštarauti išdrįsusio austrų istoriko veikalus praeities temomis.

Deja, į lietuvių kalbą iki šiol neišversta nė viena E.Faiglo knyga. 

XXX

Gintaras Visockas

Viename iš Vilniaus knygynų buvau aptikęs į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Teisinga, kai lietuvių skaitytojui sudaroma galimybė susipažinti su armėniškąja tų tolimų įvykių versija. Tačiau ar teisinga, t.y. ar demokratiška, kad Lietuva į 1915-ųjų tragediją (kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, o taip pat ir Lietuvoje, ši data įvardinama kaip armėnų genocidas) neturi galimybės pažvelgti kitokią nuomonę turinčiųjų akimis?

Jei Lietuva civilizuota valstybė, mes turėtume žinoti ir turkiškąją versiją. Jei manome, jog šiuo konkrečiu atveju turkai vis tik nepajėgūs objektyviai vertinti istorinių šaltinių, kad būtume visiškai tikri, susiraskime ne Turkijos, o, sakykim, Austrijos istoriko, mokslininko, tyrinėtojo Ericho Faiglo (1931 – 2007) veikalus. Erichas Faiglas (Erich Feigl) – autoritetinga, visoje Europoje žinoma figūra. Jis – profesorius, rašytojas, žurnalistas, režisierius. Jis tyrinėjo Austrijos imperatoriaus Karlo I-ojo, imperatorienės Zitos, imperatoriaus Oto fon Hasburgo biografijas, gilinosi į Austrijos ir Artimųjų Rytų praeitį. Jis – daugelio Austrijos ir tarptautinių premijų laureatas, apdovanotas solidžiais ordinais ir medaliais (Konstantino ordinas, Austrijos ordinas, skiriamas už nuopelnus mokslui ir menui…).

Vienas iš reikšmingiausių jo kūrinių – „Teroro mitai. Armėniškas ekstremizmas: ištakos ir istorinis kontekstas“. Kita ne mažiau sensacinga E. Faiglo knyga – „Armėnų mifomanija“. Kodėl mes turėtume bent jau žinoti, kad tokios knygos egzistuoja, kad jas galima perskaityti anglų ir rusų kalbomis? Jose teigiama, jog romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ parašytas remiantis suklastota, falsifikatorių rašytojui F. Verfeliui sumaniai pakišta klastote.

Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ viršelis

Intriga štai kokia: armėnų poziciją palaikantieji tvirtina, jog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė buvo išleidusi įsakymą, įpareigojantį masiškai žudyti armėnų tautybės žmones, įskaitant net vaikus ir moteris (omenyje turimos 1915-aisiais armėnų patirtos aukos). Armėniškosios versijos oponentai teigia, jog tokio žiauraus įsakymo turkai niekad nėra skelbę.

Tiesiog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė nutarė iš kai kurių pasienio zonų armėnus iškelti į šalies gilumą. Kitaip pasielgti Osmanų imperija negalėjusi. Iškeldinti armėnus turkams anuomet atrodė būtina, nes gyvendami tarp musulmonų armėnai nuolat rėmė jų, turkų, priešus. Pasienio zonose gyvenančių armėnų antiturkiškos nuotaikos ypač sustiprėdavo tuomet, kai Osmanų imperijai ir iš jos besiformuojančiai Turkijos valstybei ateidavo sunkios dienos – tekdavo atremti, sakykim, Rusijos imperijos puolimą.

Tad Lietuva, jei nori būti demokratiška, dvigubų standartų nepripažįstanti valstybė, neturi kito kelio, kitos išeities: išleidusi į pasaulį romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“, turėtų pasirūpinti, kad knygynų lentynose atsirastų bent vienas į lietuvių kalbą išverstas E. Faiglo veikalas armėniška – turkiška tema.

Juolab kad proturkišką prof. E. Faiglo poziciją remiančių, palaikančių bei papildančių mokslininkų, istorikų Europoje esama ir daugiau.

Austrų istorikas Erichas Faiglas turi dešimtis bendraminčių

Paminėsiu tik keletą. Štai jie: Didžiosios Britanijos žurnalistas, rašytojas, analitikas Tomas de Vaalas, Prancūzijos istorikas Fernanas Brodelis, Belgijos istorikas Mišelis van Esbrukas, Švedijos tarptautinių santykių instituto vyresnysis mokslinis bendradaris Bertilas Duneras, prancūzų teisininkas ir istorikas Žoržas de Malevilas, lenkų istorikas – publicistas Piotras Kviatkevičius, filosofijos daktarė iš Vokietijos Tessa Savidis – Hofman, vokiečių istorikas Uve Topperis, istorijos dėstytojas iš Olandijos Arendas Janas Boekestižnas…

Pavyzdžiui, istorijos dėstytojas A.J. Boekestižnas tvirtina, jog „tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje esama reikšmingo skirtumo. Pirma, žydai nepadarė nieko blogo vokiečiams. Jie tiesiog  susidūrė su žiauriu Hitlerio rasizmu. Tuo tarpu esama daug įrodymų, kad armėnai anuomet bendradarbiavo su rusais, o kai kurie iš armėnų net dalyvavo partizaniniame judėjime, nukreiptame prieš turkus“.

Vokiečių mokslininkas Eberhardas Žakelis yra pasakęs: „Įrodymų, kad būta oficialių Turkijos valdžios nurodymų naikinti armėnus, nėra. Dar labai svarbu pabrėžti, jog aplink Konstantinopolį ir pačiame Konstantinopolyje gyvenančių armėnų niekas nedeportavo.“ Nedeportavo todėl, kad šie nekolaboravo su Rusijos imperija.

O štai britų istorikas, karo analitikas Gvinas Daieris rašė: „Manoma, kad istorikai, įsigilinę į to meto periodą, susidarys nuomonę, jog turkas Talat-paša (būtent tas pats Talat – paša, kurį armėnai nepagrįstai kaltino išleidus įsakymą be gailesčio žudyti visus armėnus, kai tuo tarpu austrų istorikas E. Faiglas tvirtina, jog Talat- paša yra išleidęs įsakymą taikiai, nenaudojant smurto, iškeldinti armėnus tik iš pasienio zonų) ir jo šalininkai buvo ne „žiaurūs velniai“, o drąsūs žmonės, kovojantys už savo tautos išlikimą ypač sudėtingu laikotarpiu“.

Kodėl dvigubų standartų nemėgstanti Lietuva apie tai nieko nežino?

2019.04.27; 12:30

print