Savivaldos agonija


Print

Nors iki savivaldos rinkimų dar likę keletas dienų, esminis rezultatas jau aiškus.

Ir tiesą pasakius, jis apgailėtinas.

Optimistų viltys nepasiteisino. Naujai išrinktos tarybos nelabai kuo skirsis nuo senųjų. Gal tik koalicijų dėliojimo sumaišties bus dar daugiau.

Iš kur toks išankstinis pesimizmas? Jį skatina pilka rinkimų kampanija ir tikros alternatyvos stoka. Nuosmukio lygį geriausiai parodo rinkiminės Antano Šampano vestuvės. Tačiau ir tradicinės politinės jėgos didele dalimi kliaujasi į sąrašus sukaišiotais „vestuvių generolais“, kurių darbo reali savivalda taip ir nepamatys.

Konstitucinio Teismo prieš 4 metus inicijuotas bandymas išplėsti savivaldą už partinės kontrolės ribų žlugo. Seimas rinkimų įstatymą perkūrė savaip. Pilietinė iniciatyva buvo suvaržyta ir dar blogiau – virto apgaulinga imitacija. Bendruomenės – vienintelės galėjusios atgaivinti iš apačios kylančią valdžią – buvo pašalintos iš rinkimų kovos.

Todėl specialiai rinkimams pristeigta „visuomeninių“ organizacijų su spalvingais pažadais ir slaptais verslo planais. Galbūt kai kurios jų taps partijomis, tačiau naujos kokybės tikrai nesukurs.

Taigi, išvada liūdna. Ir šiuos rinkimus laimėjo sustabarėjusi partinė sistema. Žingsnis į realią – iš apačios kylančią – savivaldą nebuvo žengtas.

Rinkimai beveik neįnešė gaivaus oro ir į partijų vidaus virtuves, nors bent jau to buvo galima tikėtis. Vidaus intrigų padaugėjo, tačiau demokratijos – ne. Iš viršaus einanti partinių finansų kontrolė vietos iniciatyvas apribojo tyliu murmėjimu ar geriausiu atveju – anekdotų kūrimu.

Ir vis dėlto, didžiųjų partijų apatija stebina. Ne tuščios propagandos, o realių siūlymų beveik nėra. Visiška idėjų krizė? O juk žmonės (rinkėjai!) tiesiog spjaudosi dėl nesprendžiamų problemų. Ir kaip tik tų problemų, kurios kyla arčiausiai žmogaus, nors ir priklauso nuo geros visų grandžių sąveikos.

Aplinkos ir daugiabučių tvarkymas, šiluma, vanduo, visos kitos komunalinės paslaugos, pagaliau šiukšlių surinkimas – įsisenėjusi kloaka, iš kurios pelnosi prilipę gudručiai, o paprastas žmogus paliktas vienas prieš negailestingą beveidį aparatą. Beveik visur reikia radikalių reformų, tad ar ne prieš rinkimus buvo geriausias laikas teikti siūlymus žmonėms?

Kur gi tie protingi siūlymai? Kur tas sveikas protas? Na, Liberalų sąjūdis bent jau reklamuojasi išmoningai. Kalba apie lopus, kurie neišgelbės. Tačiau kokia išvada? Koks siūlymas? Ogi, tiesiog pribloškiantis: „Keliai turi turėti šeimininką!“

Ir to reikalauja partija, kurios lyderis jau trečius metus eina susisiekimo ministro pareigas! Tai ką jis čia turi galvoje: kelių privatizavimą? Ar tik tai, kad kelių tiesėjai bus atsakingi ir už jų valymą? Tikrai puiki sveiko proto racionalizacija. Ypatingai prisiminus, kad kelių tiesimo firmos yra kaip tik Liberalų sąjūdžio rėmėjos.

Štai tokie ir šeimininkai! Štai tokia žmonių savivalda. Matyt, jos reikės laukti dar ketverius metus. O dvidešimt metų besitęsiančios kalbos apie tiesiogiai renkamus seniūnus ir merus, tolygų vietos bendruomenių atstovavimą, apskritai – realią savivaldą ir toliau primins galvos daužymą į sieną.

Juk atiduoti valdžią žmonėms ar bent jau skatinti platesnį jų dalyvavimą, atsiklausti nuomonės nėra taip paprasta. Tai juk net pavojinga, ar ne? 

Taigi, teisus buvo Antanas Kulakauskas dar svarstant naują savivaldos įstatymą pareiškęs: „Ne demokratijos stiprėjimui, o didžiausių politinių partijų viršūnėms Lietuvoje tarnauja ir vietos savivaldos sistema… Matyt, partijų elitas vis dar nepajėgia suvokti, kad pjauna šaką, ant kurios pats sėdi.“

Tad ir naujo, visą sistemą iš pagrindų perkeičiančio savivaldos įstatymo priėmimas bus galimas tik kitame Seime.

Bent jau turėkime vilties.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Seimo narys Saulius Stoma.

2011.02.23


Prisijunkite prie diskusijos