Savo garbę pradeda ginti net specialiosios tarnybos


Print

Oficialus Lietuvos statusas – demokratinė valstybė. Tačiau kai kurie pastarojo meto lietuviškosios Temidės žingsniai tarsi byloja, jog Lietuva tampa labiau panaši į represinę valstybę. Tokią nuomonę susidaryti leidžia garsiausios, daugiausiai triukšmo sukėlusios paskutiniųjų metų baudžiamosios bylos. Kad lietuviškoji Temidė persekioja, baudžia, – nieko nuostabaus. Tokia jos paskirtis. Tokia jos prievolė. Tam jai ir skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto.

Ir vis dėlto kai kurios rezonansinės bylos, kuriomis šiuo metu domiuosi, paženklintos keistu bruožu. Tą bruožą pavadinčiau noru kuo greičiau teisti, smerkti, bausti. Beje, persekiojama, baudžiama beveik neatsižvelgiant į gynybos argumentus. Įrodymai, kurių pagrindu persekiojami įtariamieji arba kaltinamieji, vis rečiau atrodo įtikinami. Kartais neginčijamais įrodymais pavadinami vien žodiniai įslaptintų liudininkų pareiškimai. O juk bausmės, baudos – realios, milžiniškos.

XXX

Štai Lietuvoje tyliai ramiai gyvenę čečėnų sutuoktiniai Gatajevai buvo priversti bėgti iš mūsų šalies, prieglobsčio ieškodami toli šiaurėje – Suomijoje. Šiandien taip ir neaišku, kokios priežastys privertė mūsų VSD vadovybę persekioti Kauno rajone našlaičių vaikų iš Šiaurės Kaukazo prieglaudą įkūrusius Hadižat ir Maliką Gatajevus. Juk bent jau oficialiai Gatajevų veikla – sveikintina. Jie globojo keliolika karo Čečėnijoje metu tėvų netekusių mažylių.

Jei našlaičių globa tebuvo priedanga, kuria siekta paslėpti kažin kokius negražius tikslus, belieka spėlioti, kodėl lietuviškoji Temidė nepateikė jokių įrodymų, jog mažylių priežiūra buvo toli gražu ne pagrindinis Gatajevų užsiėmimas. Prisimenant šią daug aistrų sukėlusią bylą akivaizdu tik tai, kad Lietuvos VSD agentai keletą augintinių specialiai skatino pyktis su juos įvaikinusiais Gatajevais, o barnius – slapta įrašyti į diktofoną. Už tokią veiklą vienai čečėnų merginai buvo siūlomos net materialinės gėrybės. Pavyzdžiui, galimybė turėti gerai apmokamą darbą.

O tuos augintinius, kurie nepasidavė lietuviškųjų džeimsų bondų provokacijoms, baugino deportuosią atgal į Čečėniją. Su vienu VSD provokacijoms nepasidavusiu Gatajevų augintiniu buvau pakviestas svečiuotis Suomijoje. Helsinkyje surengtoje spaudos konferencijoje suomių žurnalistams pateikiau savo versiją: kol neturiu duomenų, jog čečėnų našlaičių prieglauda tebuvo širma negražiai veiklai pridengti, Lietuvos slaptųjų tarnybų elgesį laikau smerktinu, galimai naudingu prorusiškoms jėgoms Čečėnijoje.

XXX

Panašiai žvelgiu ir į terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Jei ši mergina, anot lietuviškosios Temidės, tikrai buvo užkietėjusi teroristė, tikrai siekė susisprogdinti kažkur Rusijos sostinėje Maskvoje, nesuvokiu, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai nepasirūpino ją sulaikyti įsigyjant sprogmenis arba atvykus į nusikaltimo vietą? Kur konkretūs, neginčijami E.Kusaitės kaltę patvirtinantys įrodymai?

Jei pas E.Kusaitę būtų surastas arba savadarbis, arba profesionaliai sukonstruotas sprogmuo, – imčiau tikėti, jog mūsų teisėsaugos pateikti kaltinimai nėra iš piršto laužti. Jei Lietuvos saugumiečiai drauge su Rusijos FSB agentais būtų nusprendę sulaikyti E.Kusaitę nusikaltimo vietoje, pavyzdžiui, besiruošiančią detonuoti sprogmenis vienoje iš Maskvos gatvių ar aikščių, – taip pat neturėčiau jokių abejonių. O dabar gi mūsų teisėsauga E.Kusaitę persekioja pasiremdama vien įslaptintų ir neįslaptintų liudininkų žodiniais parodymais, girdi, mergna planavo, norėjo, galvojo.. Vaizdžiai tariant, situacija primena viduramžių laikus, kai užtekdavo kelių anoniminių skundikų žodinių paliudijimų, esą moteris – raganauja, ir netrukus suliepsnodavo inkvizicijos laužas.

XXX

Kad įslaptintų liudininkų parodymai dažnusyk beverčiai, byloja ir buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla. Pirmosios instancijos teismai buvusį omonininką jau nuteisė kalėti iki gyvos galvos, nors įrodymų, jog būtent jis dalyvavo žudant Medininkų pasienio posto pareigūnus, nėra. Nėra nei kaltinamojo pirštų antspaudų, pas jį nerasti ginklai, kuriais buvo nužudyti mūsų pareigūnai, nėra žmonių, mačiusių lemtingąją naktį jį Medininkų apylinkėse. Net vienintelis išlikęs gyvas Medininkų posto pareigūnas tvirtina matęs užpuoliką, nepanašų į kaltinamąjį.

Mūsų prokuratūra turinti tik vieno įslaptinto liudininko pasakojimą, esą šis girdėjo, kaip kažkas jam porino apie K.Michailovo dalyvavimą Medininkų skerdynėse. Tačiau įslaptintas, suprask, labai svarbus, liudytojas neprisimena, kas ir kada jam tai tvirtino. Ir vis dėlto šias nuogirdas lietuviškoji Temidė priima “už gryną pinigą”.

XXX

Skandalo būta ir dėl įslaptinto liudininko parodymų, kuomet lietuviškoji Temidė nagrinėjo terorizmu kaltinamo airio Maiklo Kembelo bylą. Airį gynusi advokatė Ingrida Botyrienė informavo, kaip slaptojo liudytojo parodymų besiklausančiai gynybai kilo įtarimų, jog kambaryje, iš kurio savo versiją dėsto slaptasis liudytojas, esama pašalinių asmenų. Gynyba pareikalavo, kad teisėjas išsiaiškintų, ar slaptasis liudytojas tikrai sėdi vienas uždarose patalpose, kaip to reikalauja Lietuvos įstatymai. Teisėjas patikrino. O patikrinęs buvo priverstas pripažinti, jog kambaryje sėdi du asmenys – slaptasis liudytojas ir dar vienas nenustatytas asmuo.

Remiantis galiojančiais Lietuvos įstatymais, turėjo kilti didelis skandalas. Tokius dalykus lietuviškieji įstatymai griežtai draudžia. Tačiau airio M.Kembelo bylą nagrinėjęs teisėjas šiam nutikimui nesuteikė reikšmės. Užuot atmetęs liudytojo parodymus kaip nepatikimus arba tendencingus, teisėjas elgėsi taip, tarsi teismo proceso metu nebūta jokio rimtesnio pažeidimo.

XXX

Baisiausia, kad tokių keistų bylų sąrašas nuolat ilgėja. Štai jau ir Plungėje gyvenantis Andrius Kaveckas priverstas gintis nuo lietuviškosios prokuratūros kaltinimų. Dar nežinia, kuo gali baigtis Lietuvos teismų durų varstymas šiam inteligentiškam, ramiam, Plungėje teisybės ieškotoju pramintam vyriškiui. Juk A.Kaveckui inkriminuojami sunkūs nusikaltimai. Esą šis aukštąjį išsilavinimą turintis, niekad niekur neteistas, du vaikus auginantis plungiškis, kilus buitiniams konfliktams su kitu plungiškiu dėl vadovavimo butų bendrijai metodų, siekė žiauriomis priemonėmis pamokyti savo kaimyną.

Gal ir galima būtų rimtai žvelgti į kaltinimus, jei tik nežinotume, kas tas asmuo, kurį plungiškis A.Kaveckas neva įkalbinėjo atlikti žiaurias nusiklastamas veikas. Ogi liūdnai pagarsėjęs Pavelas Iljinas.

Pavelo Iljino pavardė žvalgybinėmis – kriminalinėmis istorijomis besidomintiems skaitytojams turėtų būti seniai žinoma. Šis rusų tautybės Lietuvos pilietis pirmą kartą pagarsėjo 2000-aisiais, kai savo ar nesavo iniciatyva įsivėlė į šnipinėjimo skandalą.

To meto lietuviškoje spaudoje pasirodė pranešimų, kad Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnai sulaikė 24-ketverių metų Lietuvos pilietį P.Iljiną. Pasak Rusijos slaptųjų tarnybų, P.Iljinas yra Lietuvos VSD agentas ir įtariamas šnipinėjimu amerikiečių labui. Esą šis vaikinas turėjo įsilaužti į Rusijos federalinės saugumo tarnybos kompiuterių tinklus.

Būtina pabrėžti, kad rusiškoji Temidė P.Iljino nei teisė, nei sodino į kalėjimą. O juk už tokius nusikaltimus Rusijos teisėsauga dažniausiai taiko ypač griežtas laisvės atėmimo bausmes. Taigi Rusijos atlaidumas šiuo atveju – labai įdomus. Savo geranoriškumą Lietuvos piliečiui Rusija grindė tuo, kad P.Iljinas “vis dėlto jiems nepadarė žalos”. Pats P.Iljinas spaudoje neigė šią versiją. Jis teisinosi, jog prisipažinimas išgautas jį nugirdžius.

Sutikite, mįslinga istorija. Tačiau toliau – dar įdomiau. Nurimus šnipinėjimo skandalui P.Iljinas dingo iš Lietuvos. Kur jis gyveno, ilgokai niekas nežinojo. Tik vėliau paaiškėjo, jog jaunuolis apsistojo Švedijoje. Bet 2005-aisiais P.Iljinas ir vėl – Lietuvoje. Čia jis patenka į naują ne itin malonią istoriją. Jam pateikiami kaltinimai bandžius nelegaliai įsilaužti į Vilniaus banko kompiuterines informacines sistemas.

2010-aisiais metais į viešumą prasiveržė dar viena nemaloni istorija. P.Iljinas apkaltintas tuo, kad sukonstravo specialią klausymosi įrangą su specialia atsiliepimo funkcija. Pasiklausymo aparatūra turėjo būti nelegaliai sumontuota viename naktiniame klube Klaipėdoje. Uostamiesčio pareigūnai įtaria, kad nelegali aparatūra naktiniame klube veikė nuo 2008-ųjų balandžio iki 2008-ųjų gruodžio. Taip pat manoma, kad už nelegalios aparatūros pagaminimą P.Iljinas sulaukė dviejų tūkstančių litų atlygio.

Deja, tai dar ne visas sąrašas istorijų, kuriose minima P.Iljino pavardė. 2010-ųjų spalio 19-ąją šis vyriškis buvo sulaikytas namuose, nes įtarta, kad jis susijęs su narkotikų gamyba bei platinimu. Teismas leido P.Iljiną suimti trims mėnesiams. P.Iljinas savo kaltę kategoriškai neigia. Jo pozicija tokia: rasti chemikalai – visai ne narkotikai. Šių, 2011-ųjų, metų sausio 19-ąją P.Iljinas paleidžiamas į laisvę.

Taigi kaltinimai A.Kaveckui grindžiami vien liūdnai pagarsėjusio P.Iljino parodymais. Beje, P.Iljino liudijimai čia – labai svarbūs. Nesuklysiu pasakęs – greičiausiai lemiami. Pasirodo, jų dėka plungiškį A.Kavecką labai paprasta ilgam uždaryti į kalėjimą. Bet ar verta aklai pasitikėti į skandalus nuolat įsiveliančio P.Iljino tvirtinimais? Bent jau Lietuvos prokurorai mano, jog ne tik verta, bet net būtina.

XXX

Prie paskutiniųjų nerimą keliančių faktų derėtų priskirti ir parlamentaro Naglio Puteikio persekiojimus. Parlamentaras gali susilaukti baudžiamojo persekiojimo ir realios laisvės bausmės vien už tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybą STT viešai apibūdino ne itin gražiu epitetu. Užuot puolusi tikrinti, ar N.Puteikis sako tiesą, kaltindamas Klaipėdos STT skyrių neveiklumu, mūsų teisėsauga pradeda persekioti tą, kuris išdrįso pažerti kritikos.

Vaizdžiai tariant, Lietuvos teisėsaugai tarsi nė motais, gerai ar blogai dirba Klaipėdos STT skyrius. Lietuvos teisėsaugai kur kas svarbiau, ar parlamentaras N.Puteikis turėjo teisę pavartoti žodį “svoločiai”.

XXX

1998 – 2003-aisiais metais leidau specializuotą priedą apie Lietuvos kariuomenę. Per maždaug penkerius metus ne vieną dešimtį sykių teko dalyvavauti vietinės reikšmės pratybose, lankytis visuose be išimties lietuviškuosiuose kariniuose daliniuose. Taip pat ne sykį buvau išvykęs ir į užsienį aprašyti tarptautinių pratybų, surengtų Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lenkijoje ar Estijoje. Tad nenuostabu, kad karts nuo karto tekdavo susidurti ir su Lietuvos slaptųjų tarnybų darbuotojais. Omenyje turiu pirmiausiai Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojus. Juk šiaip ar taip rašiau ne kultūros, bet karinėmis temomis.

Puikiai prisimenu, kokia atmosfera vyravo tuo metu. Niekas iš kariškių ir specialiųjų tarnybų darbuotojų nedrįso paduoti į teismą net ir pačių tendencingiausių savo kritikų. Nei žurnalistų, nei politikų. Net minties tokios nebuvo. Bent jau tuometinis Lietuvos antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos laikėsi nuostatos: jokių viešų diskusijų, jokių ginčų, jokių teismų.

XXX

Šiandien, prabėgus maždaug dešimtmečiui, matome kardinaliai pasikeitusią situaciją. STT vadovybė pradeda karą prieš parlamentarą N.Puteikį, nekorektiškai pavartojusį keletą epitetų. Mano įsitikinimu, tai – labai pavojingas karas. Kuo daugiau jėgų bus skiriama svarstymams, kas kur ištarė aštresnį žodį, ar turėjo teisę ištarti aštresnį žodį, tuo mažiau laiko ir jėgų liks stambių finansinių aferistų gaudymui. Nejaugi šiandieniniam STT vadovui nežinoma ši elementari taisyklė?

O gal tokiais drastiškais veiksmais siekiama įbauginti būsimus potencialius kritikus bei atkakliausius teisybės ieškotojus? Suprask, gilinsitės į specialiųjų tarnybų veiklos užkulisius ir intrigas, sulauksite tokio pat likimo kaip ir Seimo narys N.Puteikis? 

2011.12.12


Prisijunkite prie diskusijos