Savo jubiliejų Jis švenčia Viešpaties namuose


Print

Rugpjūčio 1-ąją – šviesaus atminimo žodynininko, tarmių puoselėtojo prof. Vytauto Vitkausko gimimo dieną – švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčioje žemaitis klebonas Vytautas Rapalis už žemaitį Vytautą Vitkauską, pasak klebono, savo 80-mečio jubiliejų švenčiantį Viešpaties namuose,  laikė šv. Mišias. Jie buvo pažįstami.

Labai šiltas, malonus kunigas Vytautas Rapalis pasakė puikų pamokslą. Po šv. Mišių jis leido Tautinės raiškos sambūriui, vadovaujamam Albinos Šiupienienės, bažnyčioje pratęsti kalbininko Vytauto Vitkausko minėjimą.

Juozas Timas:

Tebūnie leista man, žemaičiui Juozui Timui, kilimo iš Klaipėdos krašto, pareikšti Vilniaus sąlėkio kalbos bičiulių valią, kad nuo šiol toliau bylojame antrąjį tautystės metraštį, pavadintą lietuvių dainiaus Justino Marcinkevičiaus posmo eilute Vienas žodis – Lietuva“. Tai liudijimas, kol gyvas mūsų žodis – būsim! Daugel kartų per šios atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvos bažnyčiose malda ir prisiminimais rodėme pagarbą Tautos ir Kalbos šviesuoliams. Todėl pirmiausia ir noriu Jums, garbusis Klebone, žemai nusilenkti ir nuoširdžiai už visus padėkoti. Teikitės iš Žvėryno bendruomenės narės Žanos Chiminienės rankų priimti baltą pagarbos ženklą – Reginos Vrubliauskienės (nuo Kalvarijos) suvalkietiškomis tulpėmis išsiuvinėtą atminą su Jūsų inicialais V R – Šventam Raštui ar Tautystės metraščiui Per žodžio gyvastį ir dvasią“ papuošti. Dovanojame ne dėl to, kad kadaise vežime sėdintį Joną Jablonskį yra pergudravęs paprastas žemaitis, bet todėl, kad Jonas Jablonskis yra mūsų visų, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ir žemaičių, bendrinės kalbos tėvas (įteikiamas metraštis ir atmina). Tesaugos amžinai ir dieną šią primins baltieji Vilniaus angelai, vėliau atiteksiantys gražiai per Mišias giedojusiai vargonininkei Aidai Valiukevičienei ir iš Pagėgių kilusiai Reginai Rakštienei, kuri dėl žemaitiškos garbės net Operąspecialiai dėl mūsų šiandien atidarė.

Giesmę „O Vilniau didingas“ (žodžiai Vytės Vaitkutės, muzika Liongino Abariaus) pakiliai sudiedojo garsi žemaitė Janina Bukantaitė ir cikrinis dzūkas Jonas Volungevičius.

Kalbėjo Albina Šiupienienė:

Kiek daug davei mums, Viešpatie, atėmęs viską. Tiktai tikėjimą Tavim palikęs, šventu taku mus atvedei į savo meilės sodą.

Širdies liepiami, meldėmės už žmogų, kuris pirmiausia mylėjo Viešpatį Dievą, mylėjo artimą – ne taip – kaip save, o už viską labiau – mylėjo Tėvynę.

Kad mūsų šaukims perniek nenueitų, darsyk už šventą Mišių auką, skirtą profesoriui Vytautui Vitkauskui, iš visos širdies klebonui Vytautui Rapaliui dėkos Kuršėnų bendruomenės atstovai, lydimi Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Ingridos Kupšaitės, Algis Vitkauskas – profesoriaus brolis, Jadvyga Vitkauskienė – profesoriaus brolienė, Giedrutė Karkalienė – Kuršėnų miesto seniūno pavaduotoja, Vida Ragauskienė – Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė, Marytė Streckienė  – Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė, Sigita Lukienė  – lituanistė, dabar pensininkė, Šiaulių rajono garbės kraštotyrininkė, Vytauto Vitkausko bendramintė, ilgai su Juo bendravusi, Laimutė Varkalienė – Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja (prisijungs Vilniuje).

Tuoj paciu rozu Vylniaus dzūkų pulkucio taucinį gvazdzikų kauburėlį induos kuršėniškiams slaunūs bernukai, katriej visus šėnavoja ir kožnam mačija, nugi: (Antanas Mikalauskas iš Alytaus krašto,) Petras Maždžierius nuog Druskinykų ir šviesios pomėcies pulkucio nario ir marijonų kunigėlio Vaclovo Aliulio primicijų klapčiukas – Juozas Baikauskas iš Santaikos. Kodėl Druskinykų tarmės žodzyno vieno bendraautoriaus kapų padabys anei tulpės, anei rūtos, ciktais vyriški gvazdzikai… ale pacys pamislykit.

Kalbos ateitis, anot profesoriaus, ar šiaip šnekėsim, ar taip, yra motinų rankose. Gera kalba neatskiriama nuo šeimos santarvės, kultūros, susiklausymo. Todėl buvusio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos nario Vytauto Vitkausko kapą papuoš moteriška Administracijos direktorės gėlių kompozicija – juo labiau kad Almos Vaitkunskienės senelė iš Palangos anos Lietuvos laikais buvo pripažinta nusipelniusia lietuvių kalbos mokytoja. Tik iš Jos ir bus paveldėjusi pagarbą ir meilę kalbai…

Palaiminti Bažnyčioje, kūnu ir siela pakylėti, Žvėryno bendruomenės narių Žanos ir Vytauto Damaševičiaus vedami, eisime į „Operos“ kavinę, kurioje vyks prisiminimų popietė apie Profesorių.

Kavinėje buvo daug kalbų prie švediško stalo. Profesionaliausiai, be abejo, apie prof. Vytautą Vitkauską papasakojo kalbininkas dr. Aldonas Pupkis.

„Operoje“ skambėjo Tautinės raiškos sambūrio daina „Pakelkim Lietuvą“ (žodžiai ir muzika Emilijos Stankevičienės)

 

Po medžių šaknimis ir žodžiai, ir veidai,

Sudegintų pilių išlikę pelenai.

Kaip gintaro lašai, kaip girių šlamesys,

Žieduota pakelė ar jūros šnabždesys.

 

Pakelkim Lietuvą visi ant rankų,

Priglauskim Lietuvą kaip kūdikį brangų.

Globokim Lietuvą, jos mėlyną dangų,

Dainuokim Lietuvai – Tėvyne brangi…

 

Ar spindinti giedra vasario ramumu,

Ar liūdesy tyli, ar trykštanti džiaugsmu.

Visiems čionai užteks ramybės, šilumos,

Visus priglausi tu nuo vėjų ir audros.

 

Pakelkim Lietuvą visi ant rankų,

Priglauskim Lietuvą, kaip kūdikį brangų.

Globokim Lietuvą, jos mėlyną dangų,

Dainuokim Lietuvai – Tėvyne brangi…

Fotoreportažo nuotraukos – Vytauto Visocko. Nuotraukos iš prieš kelerius metus įvykusio renginio, kuriame dalyvavo ir prof. Vytautas Vitkauskas – a.a. Audronio Žygavičiaus.

2015.08.04; 05:03


Prisijunkite prie diskusijos