Matyt, daugybė straipsnių paskelbta buvo, yra ir bus apie fizinį aktyvumą, sportą kaip apie veiklas, kurios skatina nuolat judėti.
Juk žmogaus pati prigimtis to reikalauja.
Deja, sėdinčiųjų darbe arba kasdien pasyviai, pasiduodant kitokiai nejudrumo pozai – gulėjimui ar drybsojimui be jokio tikslo, netgi ne dėl nuovargio, bet tiesiog dėl tingumo, – galima matyti vis daugiau.
Apmaudu, tačiau mūsų tauta pripažinta kaip mažiausiai judanti tauta Europoje. Todėl grįžtant tik prie sėdėjimo sukeliamų problemų drįsiu išdėstyti pasekmes, kurios labiau nei nedžiuginančios…
Naujausio ilgalaikio tyrimo apie nejudrumo ir mirtingumo sąsajas rezultatai atskleidė, kad žmogaus gyvenimo trukmei įtakos turi laikas, praleistas sėdint. Apie tai plačiai rašė ir betarpiškai visuomenę informavo Kembridžo universiteto mokslininkai.
Į akis krenta subtili informacija, gauta tyrimo metu. Paradoksalu, tačiau paaiškėjo, kad gyvenimo trukmė nesusijusi su fiziniu aktyvumu.
Jūsų, ilgai sėdinčių, ir nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties ar netgi svorio atstovai esate, neišgelbės paskesni, neva kompensuojami judėjimo būdai arba kitokio tipo padidinti fiziniai krūviai, kuriais mėginsite neva “atsigriebti“ sėdomis praleistą laiką.
Jokia ne paslaptis, todėl apie tai jau minėjau, kad judėjimas organizmui yra būtinas ir visaip kaip naudingas. Tačiau kaip dažnai ir intensyviai turime judėti, kad vėliau gyvenime išvengtume, pavyzdžiui, širdies infarkto, onkologinių ar kitų mirtinų susirgimų?
Labai žingeidu buvo pasidomėti kitų Pasaulio valstybių visuomenės fizinio aktyvumo tendencijomis bei realijomis dabartiniu laikotarpiu. Štai, pavyzdžiui, skandinavai, o konkrečiai – suomiai, po 1950 metų priėmę valstybės strategiją tapti fiziškai aktyviausiais Pasaulyje iki XX amžiaus pabaigos ir, galima drąsiai sakyti, su kaupu įgyvendino tikslą. Jie kartu su fiziškai aktyvios tautos strategija tapo ir mažai sergančiais. Ženkliai sumažėjo daugybė ligų, diagnozių, susijusių su širdies, kaulų, kraujotakos, nutukimo, ir, žinoma, mirčių faktais…
Įdomių ir netikėtų perspektyvų šiuo klausimu atskleidė ir kanadiečių atliktas tyrimas, kuriame savanoriškai dalyvavo 17 tūkst. Kanadoje gyvenančių suaugusiųjų.
Tyrime sutikusieji dalyvauti aukojosi dėl mokslinio tiesos fakto, kuris netgi keletą kartų buvo perskaičiuotas ir tik po to pateiktas visuomenei. Tyrimas truko dvylika metų ir buvo itin detaliai fiksuojamas.
Paaiškėjo, kad pagal laiką, praleistą sėdomis, visi stebėjime dalyvavusieji buvo suskirstyti į keturias grupes. Stebėjimo laikotarpiui pasibaigus paaiškėjo, kad, kaip ir buvo tikėtasi, didžiausias mirtingumas užfiksuotas nutukusių ir daug laiko sėdomis praleidusių tiriamųjų grupėje.
Tačiau tyrimo metu išaiškėjo ir kur kas netikėtesnių sąsajų. Viena jų – kiekybinis sąryšis tarp sėdomis praleisto laiko ir mirtingumo.
Įdomi detalė, tačiau aktuali mūsuose susiformavusiai nuostatai apie sveikatą ir ilgaamžiškumą: neva neturint antsvorio ar nutukimo ilgai ir laimingai gyvensime…
Tačiau, pasirodo, kad kuo daugiau laiko sėdima, tuo didesnė tikimybė susirgti mirtinomis ligomis. Todėl mūsuose suformuota nuomonė neteisinga neva epizodiškai fiziškai aktyvūs ar normalaus svorio žmonės, bet fiziškai pasyvūs ilgiau gyvena nei apkūnūs, bet nuolat judantys.
Maža to, mirtingumo rodikliui jokios įtakos neturėjo kasdienio fizinio aktyvumo (pvz., mankštinimosi, sportavimo) trukmė.
Šie du faktoriai atliekant mokslinį tyrimą taip ir liko nesusiję ne tik bendroje tiriamųjų aibėje, bet net ir tam tikrų siauresnių faktorių kontekste (lyties, amžiaus, kūno masės indekso ar rūkymo).
Vadinasi, tai byloja, jog ilgalaikis sėdėjimas yra svarbus sveikatos rizikos veiksnys net ir fiziškai aktyviems žmonėms. Kitaip tariant, net ir kasdien besimankštinantiems ar intensyviau sportuojantiems žmonėms gresia didesnė mirtingumo rizika, jei jie daug laiko praleidžia sėdomis.
Pasirodo, kad nuolatos sėdinčiųjų neišgelbės net ir fizinio aktyvumo centruose, salėse ar gryname ore po darbo išlietas devintas prakaitas.
Panašu, kad net ir trumpalaikis raumenų pasyvumas gali būti susijęs su medžiagų apykaitos pokyčiais. Tačiau tyrimą atlikusių mokslininkų grupė aiškiai byloja, jei norite, galima sakyti – esame giliai tikri, kad dažnas (nors ir menko intensyvumo) fizinis aktyvumas visos dienos metu (pavyzdžiui, išplauti indus rankomis, bet ne indaplove) gali apsaugoti nuo grėsmingų metabolizmo (medžiagų apykaitos) pokyčių. Apibendrinant pasakojimą apie sėdėjimo pasekmes galima teigti, kad ilgai arba ištisai sėdinčiųjų neišgelbės net ir fizinio aktyvumo centruose, salėse ar gryname ore po darbo praleidžiamas laikas aktyviai judant.
Išvada: tariamos ir gal būt realios giltinės budrumą užliūliuoti šansų turėsime daugiau, jei sėdimą darbą nuolatos paįvairinsime bet kokiu lengvu fiziniu krūviu (tam yra sukurtas netgi specialus mankštos modelis administratoriams, ilgai leidžiantiems laiką sėdomis). “Mažiau visada yra daugiau“, – judėkite dažnai, kad ir trumpai.
Pabaigai: gyvensite ilgiau, jei sėdėsite trumpiau.
Būkite sveiki, venkite “kičinio” judėjimo.
Straipsnio autorius Andrius Kaveckas yra Biomedicinos mokslų magistras, visuomenės sveikatos ugdytojas.
2011.12.30
