Seimo spjūvis į viešąjį interesą – Prezidentės veto Mėgėjiškos žūklės įstatymui atmestas


Print

Kaip daug kas tikėjosi, padrąsėjęs Seimas prieš kadencijos pabaigą atmetė Prezidentės veto dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo. Įstatymo, kurio atitinkamos tarnybos dar neįvertino korupcine prasme. Įstatymo, kurio iš esmės nesvarstė Vyriausybė. Priminsiu, kad visi įstatymai ir jų pataisos, aktualios gamtai ir gamtiniams resursams, privalo būti įvertinti korupcine prasme.

Paviršinės naujo įstatymo nuostatos tokios. Mokestis už mėgėjišką žūklę pakeliamas penkiagubai. Privačių vandens telkinių „nuomotojai“ (o tikriau – praktiškai savininkai) gali reikalauti kokios nori kainos už žvejybą jų ežere. Įskaitant pensininkus ir paauglius. Sunku pervertinti šios rekreacinės veiklos svarbą tiek hiperaktyviems paaugliams, tiek ribotų finansinių galimybių senjorams. Iš žvejų klubų atimama galimybė nuomoti upių atkarpas.

Dar daugiau – šis veto ir gėdingo įstatymo priėmimas aktualus toli gražu ne tik žvejybai. Jo, kaip ir liūdnai pagarsėjusių šimėniškų Miškų įstatymo pataisų prasmė – ne žuvų ar miško apsauga. Tai priėjimo prie vandens telkinių ribojimas, jų aptvėrimo galimybių plėtimas. Šiame fronte privatininkai jau yra pasiekę reikšmingų pergalių. Aibė Lietuvos ežerų nebeprieinami žmonėms. Tik savininkams. Šiurpas per kūną eina skaitant eilinį straipsnį „Aptverta Lietuva“. „Ar už tokią Lietuvą kovojome?“ – klausia rezistentai ir žmogaus teisių gynėjai. Apie gamtosaugininkus net nekalbu.

Prošimėniškas Mėgėjiškos žūklės įstatymas buvo vetuotas Prezidentės. Šalies vadovė viešąjį interesą mato kaip prioritetinį.  O šis naujas įstatymas skirtas apriboti šalies gyventojų ir svečių teises į visiems žmonėms pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklausančius gamtos resursus. Į visiems žmonėms skirtą teisę būti gamtoje, gėrėtis ja, ten ilsėtis.

Oligarchinės grupės pastaraisiais metais itin aktyviai kovoja prieš viešąjį interesą gamtoje. Stebėtis nėra ko. Gamta, ypač miškai, upių ir ežerų pakrantės liko vieninteliu dar ne pilnai privatizuotu ir gerą asmeninį pelną žadančiu šalies turtu. Skubiai jį aptverkime, mano jie.

O mes juk visi matome, kas darosi Neringoje, kas darosi kitose vaizdingose šalies vietose, kas darosi saugomose teritorijose. Nelegaliai užgrobtos vietos tyliai paliekamos tų pačių grobėjų rankose. O kaip pradžiugo miškų privatizavimo šalininkai, kai išgirdo, kad Anglijoje esą bus privatizuojami miškai! Džiūgavimui galo nesimatė. Tik kai referendume 84 proc. britų atmetė šitą nesąmonę, mūsų miškų privatizavimo apologetai trumpam aprimo. Bet „Ikea“ ne. Jiems švediškų miškų negana. Lietuviški pigesni.

Nors J.Šimėnas stebuklo būdu jau nėra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, jo veiklumas dėl to nenukentėjo.  Po to, kai Seimas atmetė Prezidentės veto dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo, per TV 3 žinias jis paaiškino, kaip gerai dabar gyvens žvejai mėgėjai. Jie pagaliau „galės rinktis“. Ar žvejoti nebrangiai valstybiname ežere, ar brangiai – išnuomotame privatininkui.

Anksčiau visur be pasirinkimo, dabar niekur, bet su pasirinkimu. Laisvė, ką ir kalbėti. Žmogui, kaip J.Šimėnas,  kuris nežino, kas yra nepriteklius ar mažutė pensija, net į galvą neateina mintis, kad daug žvejų pensininkų neturi transporto priemonių nusigauti į už daugelio kilometrų esantį valstybinį ežerą, jei šalia namų buvęs ir įprastas jau suprivatizuotas. O kur dar kuro kaštai? Panašiai kaip J.Šimėnas, savo laiku į problemą reagavo Prancūzijos karalienė Ona Austrijietė. Ji apstulbo, jog viena dvaro freilinų neturi pinigų suknelėms. Nes niekada gyvenime nežinojo, kas yra pinigų stygius. Sotus alkano nesupras.

Kiek priešistorijos. Atėjus į postą Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui, kaip iš gausybės rago pasipylė įstatymų pataisos, naudingos privatininkams, bet visai nenaudingos nei gamtai, nei didžiajai daliai Lietuvos gyventojų. Jau tada susidarė nedviprasmiškas įspūdis, kad J.Šimėnas į šį postą „pastatytas“ neatsitiktinai. Kad jo tikras tikslas – „prastumti“ įvairias antigamtosaugines, net, sakyčiau, antivalstybines įstatymų pataisas.

Ėjo siūbavo Miškų įstatymo pataisos, kurios sukėlė ant kojų ne tik gamtosaugininkus, bet ir plačiąją visuomenę. Jei ne laiku pastebėtas pavojus, pataisos būtų priimtos. Nes jos buvo teiktos „skubos tvarka“, be būtinų svarstymų. Kad žmonės nespėtų atsitokėti. O tada ir šaukštai po pietų. Tokia atvirai amorali politika jau mažai ką stebina. Dideliam siaubui, tai tampa norma.

J.Šimėno spektakliai Seime jau seniai plačiai žinomi. Čia ir nežabojamas noras tvenkti vaizdingas Lietuvos upes. Čia ir deganti aistra padalyti mažus privačių miškų gabaliukus prie upių ir ežerų į dar mažesnius ir pelningai išparduoti užstatymui. Čia ir neįtikėtinos „techninės“ klaidos, padarytos įstatymo projekte J.Šimėno padėjėjos, ir per stebuklą demaskuotos tik plenariniame Seimo posėdyje. Iš to krizeno visi. A.Valinskas Seimo plenariniame posėdyje apkaltino J.Šimėną kyšininkavimu.

Per Mėgėjiškos žūklės įstatymo svarstymo apogėjų staiga atsirado tikrai parodomasis straipsnis „Lietuvos žiniose“. Jame nekalbėta nei apie nepilnamečius ar pensininkus, kurie norėtų pažvejoti. Nekalbėta apie upių ar ežerų pakrančių tvėrimą. Ten kalbėta tik apie „elitinius“žvejų klubus, už 1 litą išsinuomavusius „visas“ Lietuvos upes. Štai nuo ko kenčia tikrieji šalies žvejai! Štai kur glūdi tikroji įstatymo potekstė. Tik aklas gali nematyti, apie ką kalba straipsnio autorius. Apie upių atkarpų atėmimą iš žvejų klubų. Ir tolesnes statybas gražiausiose mūsų upių pakrantėse. Su tvoromis. Gal kas myktelėtų, koks žvejų klubas užstatė pakrantes? Ne? Nes to nėra. O dabar bus.

Visi žvelgiame į Prezidentūrą – kokie bus tolesni veiksmai? Gal bus rasti būdai korupciniam įstatymui pristabdyti?

Dabar – pats dėkingiausias laikas „prastūminėti“ abejotinus korupcinius įstatymus. O dar ir kadencijos pabaiga! Tad visiems neabejingiems siūlau – budrumo, budrumo iki sesijos pabaigos. Sąmokslo teorijų čia daug. Kaip ir „paskutinės minutės“ kelionių pasiūlymų. O korupcijos potencialas su žuvimis ir pakrantėmis čia riebus, tikrai riebus. Ir ne žuvyse (kaip visada) reikalas. Reikalas – ežerų ir upių pakrantėse. Taip mylimose ir mėgstamose mėgėjų jas aptverti nuo mūsų, runkelių ir budulių.

Nuotraukoje: Algirdas Knystautas, Judėjimo „Už gamtą“ vadovas, šio komentaro autorius.

2012.09.14


Prisijunkite prie diskusijos