Sekmadieniniai pamąstymai. Apie paukščius, sėklas ir nuleistas galvas


Print

Praėjusią savaitę nuvilnijo VSD perspėjimas: Rusija siekia investuoti į žiniasklaidos priemones Lietuvoje arba remti jas finansiškai ir taip daryti įtaką jų skelbiamos informacijos bei transliuojamų laidų turiniui.

Užsienio valstybių (nebūtinai Rusijos) atstovai gali siūlyti Lietuvoje veikiančioms žiniasklaidos priemonėms bendradarbiauti, skleidžiant Rusijai palankią informaciją, rengiant informacines kampanijas arba tiesiog spausdinti užsakomuosius straipsnius.

Kokia informacija Rusijai palanki? Rusijai labai palankus Maskvoje dirbančio režisieriaus Rimo Tumino pasišaipymas iš penkių tankų, dviejų laivų ir vieno lėktuvo, žurnalistės Rūtos Janutienės pastangomis (gal ne tik jos?) tiražuojamas „Tiesos sakymo“ ir „Patriotų“ laidose. Režisierius žavingai šypsosi, kai kalba apie karinį Lietuvos bejėgiškumą. Tą milijardą, už kurį ketinama pirkti tankus ir laivus, jis kilniaširdiškai išdalintų vargšams. Taiką nešti reikia! Reikalauti taikos! – ragina režisierius. O jūs, neišmanėliai politikai, esate tiesiog karo kurstytojai! Štai kas jūs esate!

Ar gali taikos balandžiui Putinui nepatikti garsaus režisieriaus pacifistinė pozicija?! Juk ir Putinas to paties siekia – taikos!

Arba Valdo Bartasevičiaus rašinys „Gaidžiai sapne ereliais skrajoja“, paskelbtas portale lrytas.lt. Kas tai? Užsakomasis straipsnis? Gink, Dieve, taip nesakau, nes autorius „lietuviškiesiems karo Ukrainoje šaukliams“ primena, kad yra Strasbūro žmogaus teisių teismas, kuris jį šventai gins nuo „peštynių gaidžiukų“.

Net pagalvoti nedrįstu, kad mano sūnaus dėstytojas būtų rusų nupirktas, nes mūsų teismai budriau negu Strasbūras saugo jo teisę įžeidinėti „karo šauklius“.

Ponas Bartasevičius yra tiesiog šventai įsitikinęs, kad „mūsų provinciniai ereliai“ verti paniekinimo, nes gintis tada, kai esi žymiai silpnesnis – beprotybė. Jis tikriausiai mano, kad tie, kurie 1940-aisiais, nepralieję nė vieno kraujo lašo, spruko vieni į Rytus, kiti į Vakarus, buvo visiškai teisūs? Nežinau, ar ponas Bartasevičius šaiposi iš partizanų, žuvusių kare po karo. Kai kas mano, kad jie nepralaimėjo.

Pasirodo, yra daug žmonių, kurie, kaip tie nelaisvėje užauginti gaidžiukai, klusniai, nesipriešindami sugrįžtų į narvą, iš kurio prieš 25-erius metus išėjo. Laisvėje pavojinga: vištvanagis jau sklando virš galvų. Kam rizikuoti? Geriau nuolankiai iš anksto pasirūpinti saugumu ir sutūpti ant tų pačių laktų.

Man regis, Europos Sąjungai trypčiojant vietoje, kai dar neaišku, kaip pasielgs JAV, stručio nuotaikos Lietuvoje stiprėja. Ne be Rusijos įtakos mūsų žiniasklaidai. Nesipriešinkime! Nes „absoliuti dauguma ES šalių abejoja, kad tai duos naudos, o mūsiškiai juos auklėja, kokie atseit jie supuvę ir bailūs V.Putino padlaižiai“, – rašo ponas Bartasevičius.

Deja, ir supuvę, ir padlaižiai – ta „absoliuti dauguma“ vengrų, čekų, graikų… išrinkusių tokius savo šalių vadovus. Bet dauguma ne visada būna teisi, ypač jeigu ji nepasiūlo jokios išeities, išskyrus kapituliaciją.

„Sunkiu, tragišku metu prireikia ir kraujo pralieti, ir gyvybių atiduoti. Jei susiklosto tokia dramatiška padėtis, – neišsisuksi, neišvengsi. Turėtume būti pasiruošę bet kokiems likimo posūkiams, pasirengę ginti Tėvynę, fiziškai ir moraliai. Jei teks kovoti, – daryti, kad ir priešas kentėtų ne mažiau už tave. O dabar reikėtų būti itin dėmesingiems, budriems, nes padėtis sudėtinga. Sykiu – nepulti nei į paniką, nei į pesimizmą. Tiesiog žvelgti atviromis akimis, neužsnūsti, neužsiliūliuoti. Dar svarbiau: nebijoti, nepasiduoti baimei. Įsibaiminęs žmogus elgiasi neadekvačiai. Neadekvatus yra mūsų didysis kaimynas, bet mes būti neadekvatūs negalime.“

Man daug malonesni šie latvių poeto, sovietinių lagerių kalinio Knuto Skujenieko žodžiai, kuriuos šiomis dienomis perskaičiau Audriaus Musteikio straipsnyje „Knutas Skujeniekas: ne užverktom akim, bet pakelta galva“ (lzinios.lt).

XXX

Jeigu nereikia priešintis, jeigu nereikia Tumino tankų, tai nereikia ir šauktinių. Turime garbės kuopą, gražiai žygiuojančią Gedimino prospektu švenčių dienomis – ir gana. Ar ne taip mano Rolando Pakso bendražygis Seimo vicepirmininkas Kęstutis Komskis, į Valstybės gynimo tarybos sprendimą grįžti ir prie šauktinių kariuomenės reaguojantis trumpai ir aiškiai – reikia referendumo.

Jeigu piliečiai pasakys, kad šauktinių nereikia, geriau maitinti svetimą kariuomenę, – taip ir bus. Kol rinksime parašus, kol Vyriausioji rinkimų komisija skaičiuos padirbtus ir nepadirbtus parašus, nei referendumo, nei savų profesionalų bei šauktinių karių jau gali nebereikėti – turėsime karius išvaduotojus, tuos pačius, kurie apdairiai dar tebestovi ant Žaliojo tilto.

Vienas save įsimylėjęs televizijos žurnalistas (tas sąmokslų teoretikas) mato kitokį kariuomenės stiprinimo sprendimą. Atimkite iš tų, kurie įvairiausiais neteisėtais būdais iš valstybės pagrobė milijonus, tą milijardą skirkite kariams profesionalams – nereikės šauktinių. Štai jums kitas puikus būdas imituoti šalies gynybos stiprinimą. 

Ponas Bartasevičius neabejoja: už tai, kad  nemato galimybės  ginti Ukrainos (pasak jo, kaip ir dauguma ES šalių), bus „spalvingai iškeiktas“.

Nežinau, neskaičiau tokių keiksmažodžių, skaičiau tik jį kritikuojantį žurnalisto Broniaus Matelio straipsnį „Gaidžiu giedodamas erelio skrydžiui niekada nepakilsi“ (lrytas.lt).

Manau, baltą vėliavą iškėlę ir režisieriai, ir žurnalistai tokios kritikos nusipelnė. Jų straipsniai bei pasisakymai žiniasklaidoje žymiai pavojingesni už primityvius, atvirai prorusiškus, neabejotinai nupirktus burnojimus laikraštėliuose, internetinėse svetainėse, nes pusiau tiesa, ypač sklindanti iš žymių žmonių, paveikesnė už atvirą melą.

XXX

Kai pradėjau rašyti šį tekstą, dar nežinojau, kad Maskvoje įvykdytas politinio teroro aktas – Rusijos sostinės centre nušautas bebaimis Vladimiro Putino režimo kritikas Borisas Nemcovas.

Kokį straipsnį dabar parašysite, pone Bartasevičiau? Kaip pasišaipysite iš politiko, išdrįsusio mesti pirštinę įtakingiausiam šių dienų agresoriui, prieš kurį dreba „absoliuti dauguma“ Europos šalių? Šis tragiškas įvykis – puiki iliustracija naujam jūsų įspėjimui: kas atsitinka, kai gaidžiukai užsigeidžia tapti ereliais. Įspėkite rusus, kad jie šiandien nei Maskvoje, nei Vilniuje nemitinguotų – neerzintų neįveikiamo Putino.

Rašykite, tyčiokitės, pone Bartasevičiau, jums neblogai sekasi, o man jau metas keliauti į Pilaitės rinkiminę apylinkę (nors kvietimo negavome) ir atiduoti savo balsą už Vilniaus merą, kuris išgelbėtų skolose skendinčią sostinę.

Įdomu, Prezidentės pasisakymas – už ką ji nebalsavo – padidino Artūro Zuoko ir Valdemaro Tomaševskio šansus ar sumažino? Nežinau, kaip man pasielgti: su žurnaliuku „Savaitė“ gavau vertingą Vilniaus mero dovanėlę – gražgarstės, salotų, krapų, petražolių, bazilikų sėklų…   

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2015.03.01; 04:14


Prisijunkite prie diskusijos