Sekmadieniniai pamąstymai. Europa pabėgėlius gelbsti popieriniais laiveliais


Kaip visą tą tikslingą į Europą plūstantį žmonių srautą pavadinti? Gal Europos okupacija? Europos tautų naikinimo mašina? Ji, ta mašina, veikė ir iki šiol, bet žymiai lėčiau, ne taip pastebimai. Vadinamieji pabėgėliai (taip tą srautą įvardija lietuvis anonimas, dirbantis Vokietijoje pabėgėlių centre: Delfi.lt) kosmopolitams labai pageidautiną darbą nepaprastai paspartins. Dešimtmečio kito darbas – per metus kitus.

Bet apie tai niekas nekalba. Apie tai beveik draudžiama kalbėti. Reikia pataikauti lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, nes juos gina Lenkija, reikia labai atsargiai elgtis su rusais, nes juos gina Rusija, reikia kiekviena proga ir be progos muštis į krūtinę: lietuviai šaudė žydus. Dabar naujas reikalavimas: apie pabėgėlius – tik gerai, tik su užuojauta, nes juos gina Vokietija, Prancūzija.

Apie pavojus lietuvių tautai jeigu ir kalbama, tai tik pašnibždomis, ir ne įtakingiausiose žiniasklaidos priemonėse. Štai Vytautas Sinica skundžiasi, kad „Viešas laiškas Lietuvos piliečiams dėl valstybinės kalbos išsaugojimo“, kurį pasirašė daugiau nei 150 žymių žmonių, „nepastebėtas“, nes neatitinka valdančiosios daugumos ketinimų artimiausiu metu pagaliau nusispjauti „dėl valstybinės kalbos išsaugojimo“ ir duoti pradžią dvikalbystei. Yra svarbesnių reikalų negu lietuvių kalba. Pavyzdžiui, kur Vilniuje statyti būsimiems pabėgėliams mečetę.

Juk ir mes bėgome nuo raudonojo tvano į Ameriką per tą pačią Vokietiją, kuri dabar neįtikėtinai dosni ir supratinga, beveik kaip Švedija (Gal ši šalis dar prisimena, kad mūsų pabėgėlius ji atidavė Stalinui į rankas, ir iki šiol jaučia kaltę?). Dabar Amerika priims gal dešimt, gal šešiasdešimt tūkstančių pabėgėlių ir tikriausiai nereikalaus, kad juos išlaikytų, apgyvendintų konkrečios šeimos. Iš mūsų pabėgėlių, atsidūrusių Vokietijoje, to buvo reikalaujama: reikėjo giminaičių iškvietimo, reikėjo garantijų, kad turėsi kur gyventi ir pragyventi. Ir bažnyčių, kiek žinau, Amerika mūsų tautiečiams nestatė – jie patys. Ir jų integracija, man regis, Vašingtonas nesirūpino: poetai, profesoriai dirbo fabrikuose, o jų vaikai tuo metu amerikonėjo, t.y. integravosi be jokių neigiamų pasekmių Amerikai.

Jeigu Europos Sąjunga, t.y. Vokietija ir Prancūzija, tikisi, kad dabartiniai pabėgėliai (arba vadinamieji pabėgėliai, kaip sako lietuvis anonimas, dirbantis pabėgėlių centre) taip sklandžiai, neskausmingai integruosis Europoje, kaip lietuvių poetų ir profesorių vaikai integravosi Amerikoje, tai ji antrą kartą lipa ant to paties grėblio. Pirmą kartą užlipo, kai po karo nutarė prasimanyti pigios darbo jėgos ir savo miestuose įkūrė miestelius ne miestelius (liežuvis neapsiverčia sakyti – getus), į kuriuos dabar net policija bijo užeiti.

Ko jos tikisi – Vokietija, Prancūzija,Švedija? Vėl tos pačios pigios darbo jėgos? Lietuvis anonimas delfi.lt portale pasakoja apie nerimą keliančius dalykus, jau vykstančius Vokietijoje, bet neišvengiamai pasieksiančius ir mus. Pasak jo, vokiečiai jau verkia, netrukus verksime ir mes, bet vis tiek kišame galvą į smėlį, vengiame kalbėti tiesą. Integracija, integracija!

„…integruodama pabėgėlius Europa gali laimėti tiek geopolitiškai, tiek ekonomiškai“, – rašo Eduardo Eigirdo žurnalas „Valstybė“. Net jeigu taip atsitiktų, kas beveik neįtikėtina, ar laimėtų ir lietuvių tauta? „Valstybei“ (ir ne tik) tokie reikalai, atrodo, nerūpi, valstybė gali klestėti ir be lietuvių. Valstybei, pasak LPK Prezidento Roberto Dargio, labai praverstų kokios penkios dešimtys tūkstančių, ką ten tūkstantukas pabėgėlių! Kiek iš Lietuvos išbėgo, tiek (ir žymiai daugiau!) galima įsivežti.Juk ištuštėjo miesteliai ir kaimai – vietos Lietuvoje atsirastų kokiems penkiems milijonams gyventojų.

Nepaisydami lietuvių tautos interesų, mes, žinoma, galime graudinti visuomenę nuskendusio berniuko nuotraukomis ir nematyti kūdikių, išmestų į šiukšlių konteinerius arba kitaip nužudytų Lietuvoje.

Azerbaidžaniečiai internete rodo okupantų nužudytus kūdikius Kalnų Karabache, bet kažkodėl Europos Sąjungai, t.y. pirmiausia Vokietijai ir Prancūzijai, rūpi ne visi pabėgėliai, ne visi kūdikiai, o tik tie, kurie gali kardinaliai pakeisti dabartinės Europos veidą. Boba muša, boba rėkia – yra tokia pasenusi antifeministinė lietuvių patarlė. Nieko nedaroma, kad ši beprotybė liautųsi, tačiau kaltinamos ES valstybės, kurios nori turėti savo nuomonę, net jeigu ji nesutampa su Vokietijos (o gal tik Angelai Merkel?) interesais.

Ir savi, ir svetimi mus gąsdina: jeigu nebūsite nuolankūs ir klusnūs – neginsime. Gal jiems reikia atsakyt: neginkite, jeigu galite, jeigu nebijote patys nukentėti. Kas atsitiktų Lenkijai, jeigu ji Rusijos agresijos atveju mūsų negintų? Jos saugumas labai sumažėtų arba jo visai neliktų. Kas atsitiktų NATO, jeigu ši galybė leistų Rusijai mus okupuoti? Visi sutinka – NATO subyrėtų. Taigi, ponai galingieji, išmintingieji, geriau nešaukite sau į koją. Nepamirškite, kad mes buvome tas akmenėlis, kuris apvertė Blogio imperijos vežimą. Nereikia mūsų gąsdinti! Nepainiokite Budapešto su Bukareštu – tai skirtingi miestai. Pabėgėliai – ne mūsų problema, o Lietuvos saugumas – jūsų.

Nenorėčiau, kad skaitytojas šitoje pastraipoje mane suprastų paraidžiui, aš tik noriu pasakyti, kad jautrumu, krikščioniškomis ir demokratinėmis vertybėmis valstybės paprastai pridengia vienokį arba kitokį interesą, kuris, kaip sakė Vinstonas Čerčilis, yra amžinas. Buvo interesas – britų premjeras gyrė kraugerį Staliną ir su juo draugavo, intereso neliko – neliko ir draugystės, prasidėjo šaltasis karas. Jeigu Vakarai (ypač Amerika) mūsų atžvilgiu interesą praras, neišgelbės ir šimtas tūkstančių pabėgėlių – liksim vienų vieni, kaip ir buvome.

Neprotingas Briuselio spaudimas visiems nešti jo užkrautą naštą skaldo Europą, skatina priešintis. Ką reiškia Europos Komisijos vadovo Junkerio pasiūlymas sukurti nuolatinį privalomų kvotų mechanizmą toliau sprendžiant šią problemą? Kad pabėgėliais dalinsimės tiek kartų, kiek reikės, nes šios nelaimės priežasčių ryžtingai šalinti neketinama?

Vien jau tai, ką šiandien turime, visi srėbsime ilgai ir, sprendžiant pagal iki šiol vykusias „integracijas“ Prancūzijoje, Vokietijoje, – nesėkmingai. Šitie žmonės – tai ne romūs ir dėkingi pokario lietuviai, dėl kurių Amerikos valdžiai nė plaukas nuo galvos nenukrito. Šitie žmonės – tai ne saujelė Lietuvos čigonų, kurie be triukšmo Kirtimuose žudosi ir nieko iš mūsų nereikalauja. Šituos žmones bus sunkiau integruoti nei Valdemarą Tomaševskį, nors žurnalas „Valstybė“ sako priešingai.

Turbūt šventvagiškai pasakysiu: prie mažų tautų naikinimo proceso pabėgėlių integracijos būdu ketina prisidėti ir katalikų Bažnyčia. Atgimimo laikais Lietuvai artimas Šventasis Tėvas Jonas Paulius II lietuviškai mus drąsino nebijoti, o lenkams liepė būti Lietuvos lenkais. Argentinietis Šventasis Tėvas Pranciškus negausias europiešių šeimas ragina gausinti šiuolaikiškai: įsileisti juos į kiekvieną parapiją, kiekvieną šeimą. Man atrodo, net Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Viniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas tuo abejoja. Kažkada Bažnyčia mus siekė sulenkinti, ir labai daug nuveikė, sovietmečiu gelbėjo nuo surusinimo, ir nusipelnė pagarbos bei dėkingumo, dabar, atrodo, ketina įlieti karšto musulmoniško kraujo, kaip kokiems aplink Lietuvą keliaujantiems žemaitukams.

Tai kaip dabar bus? Man atrodo, to šiandien dar niekas negalėtų pasakyti. Aišku tik tiek, kad bus blogiau negu iki tol, kol Viduržemio jūra dar nebuvo pabėgėlių kapinynas ir vilties jūra. Lietuvoje lietuviais išlikti bus žymiai sunkiau.O didžiausia pagalba karo pabėgėliams – nutraukti karą, kad jie galėtų grįžti į savo namus ir likti savimi.

Deja, Europa jiems siūlo popierinius laivelius.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.09.13; 08:47

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *