Sekmadieniniai pamąstymai. „Į žiniasklaidą liejasi su Rusija siejamų struktūrų pinigai…“


Print

Bene didžiausią dėmesį mūsų žiniasklaidos ligoms skiria ekonomikos ir politikos „Valstybės“ žurnalas. Iš jo sužinojau, kas valdo „popierinį“ ir virtualųjį žodį, kam priklauso televizijos, kuriose kuriamos sąmokslo teorijos ir nuogos tiesos… Tačiau kiek žurnalas pasiekia tuos, kuriems tiesos sakymas labiausiai reikalingas, kurie lemia Seimo, Prezidento rinkimus?

Drįstu manyti, kad didžioji dalis televizijų politinių, visuomeninių laidų žiūrovų nesuka sau galvos: ar tiesa, kad, pavyzdžiui, Lietuvai nereikia statyti atominės elektrinės arba kodėl reikia, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai žūt būt mažėtų, ką jiems iš ekrano kala ir kala tie patys politikai ir parinkti politologai.

Žmonės, kurie lemia rinkimų rezultatus, žurnalų neskaito (skaito gal tik didžiausio tiražo „Savaitę“), nesinaudoja jie ir internetu, didžiajai daugumai rinkėjų vienintelis informacijos šaltinis – televizijos, kurios, pasak „Valstybės“, skleidžia oligarchinių grupių tiesą. Jeigu būtų kitaip, kitokia būtų ir Seimo, ir Vyriausybės sudėtis.

Sakoma: mūsų žmonės nekvaili. Tikrai taip. Jokio arba beveik jokio mokyklinio išsilavinimo neragavęs žmogus ne tik nekvailas – jis protingas. Puikiai orientuojasi savo aplinkoje, moka kalti, pjauti, atskiria kontrabandines cigaretes nuo maksimose  parduodamų, žino, kada jam naudinga dirbti, o kada geriau gauti bedarbio pašalpą…

Šiuose mano žodžiuose – jokios ironijos. Laudis, tauta – ne tik nemirtinga (jeigu didelė), bet ir protinga ir beveik visada teisi (kai rašau beveik, omenyje turiu vokiečių ir rusų tautas, vieną praeityje, kitą dabar). Tačiau kai reikia rinkti valdžią, mokėjimo įkalti vinį nepakanka. Nes turtingi šarlatanai, sukčiai, siekiantys valdžios, per žiniasklaidą (pirmiausia – televiziją) tą protingą vargšą taip apvynioja aplink pirštą, kad keikdamasis jis čiaudi ketverius metus – iki kito susitikimo su valdžios ištroškusiais šarlatanais. Būna ir taip, kad žmogus žavisi savo skriaudėju – vokelių ir nerealių pažadų  dalintoju – vos ne visą Nepriklausomybės laikotarpį, gelbsti jį nuo klaėjimo.

Žurnalai, tokie kaip „Valstybė“ (dar „IQ“, dar „Veidas“, dar „Kultūros barai“, dar „Metai“, kuriuos aš skaitau), protingiems, bet naiviems tautiečiams gerokai pravertų akis, tačiau bėda, kad skaito jie gal tik bulvarinius meilės romanus arba neskaito nieko. Todėl jiems sunku suprasti, kur tiesa, o kur melas, sklindantis iš televizorių ekranų, į kuriuos spoksome visi: ir minėtų žurnalų žurnalistai, ir apie tuos žurnalus nieko negirdėjusieji.

Jeigu, pavyzdžiui, žurnalas „Valstybė“ nori, kad jo tiesos, jo informacija pasiektų masinį skaitytoją, reikėtų nelaukti, kol tas skaitytojas ateis į spaudos kioską nusipirkti valstybiško žurnalo. Reikėtų ieškoti būdų, kaip būtų galima jo tiesas nunešti tiesos ir teisingumo ištroškusiesiems. Ir dar. Visiems būtų naudinga ir įdomu, jeigu apie žiniasklaidos neskaidrumą, jos pataikavimą oligarchinei nomenklatūrai, vertybinės žiniasklaidos skurdumą, apie „verslo grupes, per kurias į žiniasklaidą liejasi su Rusija siejamų struktūrų pinigai“ būtų rašoma ne taip abstrakčiai. Suprantu, lengva pasakyti, sunku padaryti, bet stengtis reikia.

Paskutinis, vakarykštis, mano žvilgsnis į televizijos politinį ekraną. Viduryje sėdi ta gražuolė, savo laidose mėgstanti iki nepadorumo apnuoginti tiesą. Kalbama apie tragediją Baltijos Jūroje ir kas dėl to kaltas. Kas gi dar gali būti kaltas, jeigu ne Prezidentė. Ypač energingai rankomis skėsčioja tūlas Vasiliauskas. Juk Prezidentės galioje buvo pakelti NATO lėktuvus! Laidos vedėjai toks kaltinimas patinka. Račas sako: o gal Prezidentė kurį laiką net nežinojo apie nelaimę, gal jai niekas nepranešė? Jos kaltė, jeigu pavaldiniai bijo prezidentės! – nenusileidžia laidos vedėja.

Kartais man atrodo, kad kai kurie tos žurnalistės laidų dalyviai ir ji pati iš neapykantos (?) Prezidentei netenka sveikos nuovokos. Tačiau tai būtų pats geriausias variantas. Jeigu žmonės nuoširdžiai, be jokių postūmių iš šalies, vadovaudamiesi savo kad ir nelabai išmintingu protu, nekenčia Prezidentės – tebūnie, ir tokia nuomonė gerbtina. Bet būtų baisu, jeigu jiems tiesiog liepta taip kalbėti, ieškoti krislo akyje ir nematyti rąsto savojoje, jeigu jie tėra tik „korupcinių mechanizmų“ instrumentas, jeigu jie savo nuomonės neturi, o „tik pataikauja oligarchinei nomenklatūrai“…

Štai kelios ištraukos iš gegužės mėnesio „Valstybės“, kurio įtakoje ir surašiau šiuos pamąstymus: apie susirūpinimą lietuviškosios žiniasklaidos ligomis.

XXX

Vienas svarbiausių sprendimų, kuris artimiausiais metais nebus priimtas, tai žiniasklaidos išlaisvinimas iš neskaidrios rinkos ir korupcinių mechanizmų, kurie ją paverčia instrumentu, kuriuo naudojasi oligarchinės grupės ir Kremliaus struktūros, veikdamos prieš Lietuvą. Nors žiniasklaida turėtų būti ta erdvė, kurioje formuojasi politinė valia, raginanti politikus įgyvendinti valstybės ateičiai būtinas reformas. Tai, kad išlaisvinti žiniasklaidos iš korupcinių sistemų nepavyks, mūsų nuomone, demonstruoja Konkurencijos tarybos neveiksnumas. Vyriausiosios rinkimų komisijos pasyvumas stebint koncernų įtaką rinkimams ir Valstybės saugumo departamento baimė įvardyti verslo grupes, per kurias į žiniasklaidą liejasi su Rusija siejamų struktūrų pinigai. Todėl visos permainos žiniasklaidoje ir toliau bus sabotuojamos, o populistai ir verslo grupių kandidatai, disponuojantys milžiniškais pinigais, turės geresnių galimybių pasirodyti rinkimuose („Kas padės D.Grybauskaitei modernizuoti lietuvišką kapitalizmą?).

***

Šiame procese vis dar stebina tik tai, kad vieningai Lietuvos žiniasklaida platina oligarchinei nomenklatūrai naudingas klišes ir visiškai ignoruoja gerokai pavojingesnius reiškinius. Nes tuo metu, kai į Lietuvos politiką veržiasi seni ir nauji rublių prifarširuoti politiniai objektai, mūsų žiniasklaidos atstovai, visiškai ignoruodami šį procesą, užsiima tikru socialistiniu lenktyniavimu, kas įmantriau aprašys… konservatorių partijos lyderio rinkimų procesą… Tokį selektyvumą paaiškinti masine psichoze ar mentalinės prostitucijos virusu būtų per šiurkštu. Verčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tačiau nesant skaidrių konkurencijos sąlygų taip ir nesusiformavo vertybinė žiniasklaida, besiorientuojanti į tarnavimą savo skaitytojams ir žiūrovams, o ne reklamos davėjams ir savininkams. Todėl apie didelę dalį politikoje siaučiančių pinigų maišų Lietuvos žiniasklaida tiesiog negali kritiškai rašyti, nes šie maišai yra arba reklamos davėjai, arba savininkų draugai… (Eduardas Eigirdas „Nors ir keista, naujas „GAZPROM“ taikinys – Algirdas Butkevičius“).

***

Taigi tai, kad per pastaruosius tris mėnesius Lietuvos žiniasklaidoje dešimtis kartų skirtingose laidose buvo stengiamasi gaivinti lietuviškos atominės elektrinės baubą, demonstruoja, kad propagandinė kampanija, kurios tikslas – padėti rinkimus laimėti neoficialiems Vladimiro Putino atominės elektrinės, statomos 50 km nuo Vilniaus ir 120 km nuo Kauno, rėmėjams – jau prasidėjo. Ir vėl belieka stebėtis Lietuvos žiniasklaidos gebėjimu veikti pagal išorės programą ir visiškai ignoruoti Putino strategiją, kurios tikslas – apraizgyti Lietuvą dar vienu energetinės įtakos tinklu (Eduardas Eigirdas „Nors ir keista, naujas „GAZPROM“ taikinys – Algirdas Butkevičius“).

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.05.30; 19:56


Prisijunkite prie diskusijos