Sekmadieniniai pamąstymai. Institucijos, kurios nežino, ką daro…


Print

Žvelgiant iš šono, apie rusiškas propagandas, dezinformacijas bei hibridinius karus turėtume žinoti viską, ką privalu žinoti valstybei, norinčiai apsisaugoti nuo priešiškų informacinių išpuolių. Ši išvada – be kruopelytės ironijos. Per pastaruosius kelerius metus lietuviškojoje viešojoje erdvėje paskelbta tiek daug medžiagos, surengta tiek daug diskusijų, kad smulkiau, regis, neįmanoma nei aprašyti, nei išnagrinėti.

Po tokios gausos konferencijų, diskusijų, paaiškinimų, komentarų tarsi turėtume suvokti, kokiomis priemonėmis ir kokiais būdais priešiškos jėgos griauna mūsų įsitikinimus bei pažiūras.

Tačiau kiekviena išaušusi nauja diena tarsi sako, jog teoriškai – žinome, o praktiškai – ne. Taigi iš tikrųjų – nežinome.

Prie tarnybų, kurios nežino, ką daro, norėtųsi priskirti Lietuvos Generalinę prokuratūrą, kuri buvusią prezidentės atstovę spaudai Daivą Ulbinaitę iki šiol tampo po teismus – siūlo pripažinti kalta dėl valstybės paslapties atskleidimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Buvusiai prezidentės pagalbininkei mūsų prokurorai prašo skirti net 32,5 tūkst. litų dydžio baudą.

Šis tyrimas truko ne vieną mėnesį, apklausta daugiau nei 30 liudytojų, būta kratų BNS žurnalistų namuose, žurnalistai prievartauti atskleisti savo informacijos šaltinius. 2015-ųjų sausio 12-ąją bus skelbiamas uosprendis…

Bet leiskite retoriškai paklausti – vardan ko surengtas toks spektaklis? Tuometinė prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovė spaudai slapta susitiko su Rusijos slaptųjų tarnybų agentais ir jiems išplepėjo Daukanto aikštės rūmų paslaptis? O gal atstovė spaudai slapta susitiko su Baltarusijos karinės žvalgybos agentais ir už solidų finansinį atlygį jiems pardavė konfidencialios informacijos apie Lietuvos prezidentūros darbo principus?

Jei taip pasielgtų atstovė spaudai, Generalinės prokuratūros susirūpinimas būtų suprantamas. Bet juk D.Ulbinaitė nieko blogo Lietuvai nepadarė. Ji informavo Lietuvos visuomenę, kad Rusija slapta rengia informacines atakas prieš Lietuvos vadovus. Beje, informavo abstrakčiai – neišduodama jokių Lietuvos VSD veiklos subtilybių.

Jei šis D.Ulbinaitės žingsnis nusipelnė Lietuvoje įvertinimo, tai tik – ne baudžiamojo persekiojimo. D.Ulbinaitę turėtume girti, gerbti, apdovanoti. Ji juk pasielgė principingai, patriotškai, valstybiškai. Ji perspėjo Lietuvos piliečius apie priešiškos valstybės užkulisinius žaidimus. Vaizdžiai tariant, ji sustiprino Lietuvos atsparumą rusiškoms dezinformacijoms. Ji atvėrė akis kai kuriems mūsų naivuoliams, esą Kremliaus propagandistai ir šnipai nesikiša į Lietuvos vidaus reikalus.

Jei ji ką nors ir išdavė, tai – tik Rusijos slaptųjų tarnybų paslaptis. Juk būtent Kremlius suinteresuotas, kad jo rengiamų antilietuviškų informacinių atakų Lietuva nemokėtų atpažinti ir nesugebėtų perprasti. Juk būtent Kremlius suinteresuotas, kad apie jų propagandinius išpuolius Lietuvoje kalbėtų vien žurnalistai ir neprabiltų oficialūs aukšto rango Lietuvos pareigūnai.

Tad jeigu D.Ulbinaitę persekiotų Rusijos Generalinė prokuratūra, – būtų logiška. Dabar gi – jokios logikos.

Ar persekiodama D.Ulbinaitę lietuviškoji Temidė nesupainiojo pliuso su minusu? Tokios abejonės pastaruoju metu kyla ne vien aktualijų portalui Slaptai.lt. Kad Prezidentės D.Grybauskaitės atstovė Lietuvai padėjo, o ne pakenkė, žurnale „Valstybė“ ne sykį rašė šio leidinio redaktorius Eduardas Eigirdas. Be kita ko, E.Eigirdas minėjo, jog tokie baudžiamieji persekiojimai gali būti panašūs į subtilius, bet ciniškus perspėjimus, skirtus Lietuvos visuomenei: gilinsitės į Kremliaus informacines, propagandines intrigas – turėsite nemalonumų.

Savo poziciją D.Ulbinaitės klausimu „Lietuvos žiniose“ išguldė ir žurnalistas Vidmantas Užusienis. Publikacijoje „Moralinis dvilypumas po Vakarų vertybių pamatais“ jis rašo:„Ikiteisminis tyrimas dėl D. Ulbinaitės pradėtas pernai spalį, kai naujienų agentūra BNS paskelbė apie Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimus, kad Rusija rengia informacines atakas prieš Lietuvos vadovus. Kilo įtarimų, jog informacija žurnalistus galėjo pasiekti iš prezidentūros, kuriai VSD esą buvo pateikęs slaptą pažymą. Nors prokurorai D. Ulbinaitei jau pasiūlė bausmę, o verdiktą teismas skelbs sausio 12 dieną, buvusi prezidentūros darbuotoja iki šiol neprisipažįsta nutekinusi slaptą informaciją. Bet jei būtų ir nutekinusi, ar tikrai būtų padariusi nusikaltimą, už kurį valstybės tarnautoją reikia teisti? Ir ko gali iš to pasimokyti kiti lojalūs Lietuvai piliečiai, ateities kartos? Man regis, tik to, kad už patriotizmą, už besąlygišką meilę tėvynei žmogus po daugelio metų į Vakarų civilizaciją sugrįžusioje Lietuvoje gali būti nubaustas, o jo reputacija ir garbė sutepta visam gyvenimui“.  

XXX

Pastaruoju metu ir vėl daug nereikalingo triukšmo dėl tikrų ar tariamų CŽV kalėjimų. Kadaise dirbtinai įpūsta ir vėliau vis tik natūraliai nurimusi diskusija vėl įsiplieskė, kai JAV Senatas paviešino ataskaitą apie slaptus CŽV kalėjimus, kurių vienas iš padalinių neva buvo įrengtas Lietuvoje ir kur mažų mažiausiai vienas suimtasis neva buvo tardytas per daug griežtomis priemonėmis.

Kad rinkimus pralaimėję Amerikos demokratai paviešino rinkimus laimėjusiems respublikonams nepalankią ataskaitą – nieko netikėto. Taip visur konstruojamos politinės kovos – nejaugi skelbsi politiniams oponentams palankias žinias?

Bet kodėl JAV Senatas šią temą nagrinėja būtent dabar, kai į kampą save įspraudęs Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas desperatiškai bando pasauliui įrodyti, jog tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų nėra jokių kardinalių skirtumų? Girdi, jei Rusija ir elgiasi bjauriai, tai rusiškas bjaurumas nėra nė kiek juodesnis už amerikietiškąjį juodumą.

Būtent: CŽV kalėjimų tema naudinga Kremliui. Naudinga dar ir Šiaurės Korėjai bei Kinijai. Juk mus, visur ir visada ieškančius demokratijos ir padorumo, šis skandalas verčia lyginti nepalyginamus dalykus. Tikėtina, jog CŽV persistengdavo, įgyvendindama „sustiprinto tardymo“ programą. Bet su kuo mums palyginti amerikietiškus persistengimus, jei Rusijos Valstybės Dūma nerengia jokių viešų ataskaitų apie savuosius tardymus? Ar mes žinome, kas iš tiesų dedasi Rusijos kalėjimuose, kur FSB ir GRU tardė, tardo ir tebetardo savus oponentus?

Tik iš pavienių, atsitiktinių liudijimų galime susidaryti nuomonę, jog visos FSB ir GRU tardymo programos – „ypatingai žiaurios“.

Tad, pripažįstant, jog kalinių kankinimas nėra sveikintinas užsiėmimas, visuomet privalu prisiminti, jog Amerika, lyginant ją su Rusija, Kinija ar Šiaurės Korėja, – šventa. CŽV kalėjime skandinimas tik imituotas, miegoti negavusiems kaliniams vėliau leista išsimiegoti…

Todėl negalima nepritarti portale 15min.lt paskelbtam Dovydo Pancerovo komentarui „Ar turime teisę smerkti CŽV dėl teroristų kankinimo?“ Autorius kelia mintį, jog slaptosios tarnybos net ir pačiose pažangiausiose valstybėse negali dirbti tokiais pačiais metodais kaip vieši politikai, žmogaus teisių gynimo organizacijos ar Caritas.

Įsidėmėtinas ir istoriko Bernardo Gailiaus pastebėjimas, jog slaptosios tarnybos, naudojančios net ir brutalius darbo metodus, – tai kaina, kurią mes priversti mokėti, jei norime būti saugūs. 

Mums turėtų būti suprantama ir buvusio JAV viceprezidento Diko Čeinio pozicija. Duodamas interviu „Fox News“ televizijai, jis pasmerkė Senato paviešintą ataskaitą, įrodinėjančią brutalius tardymus CŽV kalėjimuose. Buvęs JAV viceprezidentas demokratų paskelbtą ataskaitą vadino „primityviu demokratų kerštu rinkimus laimėjusiems respublikonams“ į pagalbą pasitelkiant ir nesąmones, ir ne itin tikslią informaciją.

Jis taip pat ironiškai svarstė, o kaip gi reikėjo tardyti suimtuosius – gal pabučiuoti į abu skruostus ir mandagiai paprašyti objektyvių, sąžiningų, išsamių išpažinčių?

O štai su visomis politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus mintimis dėl CŽV nepadorumo sutikti nederėtų (delfi.lt). Žinoma, džiugu, kad K.Girnius viešumą laiko „absoliučiu geriu“, jog sveikina, kad Amerika turi stiprybės analizuoti savo tikras ar tariamas klaidas. Tačiau K.Girniaus prisimintas posakis, esą „patriotizmas – paskutinis niekšo prieglostis“, – nekorektiškas. 

Nuoširdžiai norint suvokti CŽV kalėjimų temos eskalavimo priežastis, derėtų susipažinti, ką šia tema rašo Rusijos spauda. Na kad ir compromat.ru – rusų kalba leidžiamas portalas. Akivaizdžiai antiamerikietišką Aleksandro Ratnikovo ir Georgijaus Makarenkos publikaciją „JAV senatoriai išsiaiškino CŽV kankinimų metodus“ lydi dar penketas išsamių antiamerikietiškų straipsnių, kuriuose konstruojamas žiaurios, kraugeriškos, ciniškos CŽV paveikslas.

Minėtus straipsnius verta perskaityti. Ten tiek daug džiugesio, kad Amerika bent teoriškai panaši į jokių padorumo taisyklių nesilaikančią Rusiją, jog nebelieka nė menkiausių abejonių, kam naudingos Amerikos demokratų noras tapti šventesniais ir už patį Romos Popiežių.

XXX

Kodėl šį sykį pasirinkome šiuos pavyzdžius? Svarbu, kad demokratijos ir padorumo siekiantys nesusipainiotų, kur privalu būti griežtiems, kur – atlaidiems.

Būtent taip mūsų mintis supančioti siekia dabartinis Kremlius. Šiandieninio Kremliaus tikslas – įpiršti mums nuomonę, jog „objektyvios tiesos nėra“. Žurnalistas ir televizijos režisierius Piotras Pomerancevas leidinyje „The New York Times“ paskelbė įdomų straipsnį, kuriame teigiama, jog Rusija siekia mums įrodyti, esą egzistuoja … mažų mažiausiai dvi tiesos – amerikietiškoji ir rusiškoji. Ir abi jos, suprask, lygiavertės.

2014.12.14; 09:33


Prisijunkite prie diskusijos