Sekmadieniniai pamąstymai. Ironiškas žvilgsnis į Pulitcerio premijos laureatus


Print

Tikriausiai jau girdėjome, jog laikraščiai The Guardian ir The Washington Post pelnė Pulitcerio premiją už JAV slaptosios tarnybos NSA demaskavimus.

Tik pamanyk: The Guardian ir The Washington Post gavo aukščiausią JAV žurnalistikos premiją! Pulitcerio premija skirta leidiniams, nominuotiems „už tarnavimą visuomenei“, o konkrečiai – už publikacijas, pagrįstas Amerikos slaptųjų tarnybų darbuotojo Edvardo Snoudeno išdavystės dėka!

JAV valstybės paslaptys šį sykį tikrai plačiai išgarsintos. Paskutinį kartą JAV paslaptys į paviršių tokiais milžiniškais mastais iškilo tik 1971-aisiais. Tuomet Amerikos visuomenė sužinojo apie vadinamuosius „Pentagono popierius“, atskleidžiančius Vietnamo karo ypatumus. Po to Amerikos slaptosios tarnybos nepatyrė didesnių informacijos nutekėjimų iki Rusijon pasprukusio E.Snoudeno kiaulystės.

Tad susimąstykime, už ką Pulitcerio premijos komitetas solidžia pinigų suma skatina leidinį The Guardian? Ogi finansiškai ir morališkai remia už „plačios NSA sekimo paslapties demaskavimą, kuris padėjo aktyvios žurnalistikos priemonėmis išprovokuoti debatus apie valstybės ir visuomenės santykius, susijusius su privataus gyvenimo ir saugumo paslapties klausimais“. Įsidėmėtina dar ir tai, kad liūdnai pagarsėjęs E.Snoudenas, vos tik sužinojęs apie Pulitcerio premijos komiteto sprendimą, skubiai išplatino pareiškimą, pavadindamas premijos įteikimą „išteisinimu visų, kas mano, kad piliečiai turi vaidinti vaidmenį šalies valdyme“.

Beje, E.Snoudenas, girdamas žurnalistus už drąsą ir principingumą, tarė pompastiškus žodžius: „Jie tęsė darbą išskirtinių bauginimų akivaizdoje, kai buvo priverstinai naikinamos žurnalistų medžiagos, nederamai taikomi terorizmo įstatymai ir naudojami kiti spaudimo būdai“.

E.Snoudenas taip pat pridūrė, kad jo pastangos organizuoti dokumentų nutekinimą būtų beprasmiškos, jeigu ne apdovanotųjų laikraščių „ištikimybė savo darbui, užsidegimas ir sumanumas“.

„The Gardian“ pabrėžia: „E.Snoudeno pateiktos informacijos nutekėjimo aprašymai parodė sudėtingą problemą, iškilusią komisijai – 19-ai žurnalistų, mokslininkų ir rašytojų, kurie rekomenduoja nugalėtojus“.

Padėtis – išties sudėtinga. Amerika ir Europa skilo į dvi priešiškas stovyklas. Vieni mano, jog E.Snoudenas – didvyris, kiti jį traktuoja kaip išdaviką. Oficialioji JAV valdžia E.Snoudenui pateikė kaltinimus pagal trejetą straipsnių, vienas iš jų – Šnipinėjimo įstatymo pažeidimas.

Kurią pusę palaiko Slaptai.lt? Mūsų portalas priklauso skeptikams, kurie mano, jog Rusijoje prieglobstį gavusio E.Snoudeno išdavystės nevertos nei Pulitcerio premijos, nei didelės pagarbos.

Taip, E.Snoudeno nutekinta informacija verta analizės. Slaptosios tarnybos neturėtų pažeisti nustatytų žaidimo taisyklių, slaptosios tarnybos neturėtų gyvuoti be kontrolės. Tačiau ar įmanoma sukurti tokius veikimo principus, kurie nepažeistų žmogaus teisių ir tuo pačiu leistų, sakykim, CŽV, FTB ir NSA agentams sėkmingai medžioti pačius gudriausius, ciniškiausius nusikaltėlius?

Riba tarp to, kas leistina, ir to, kas draudžiama, – čia labai plonytė. Šią ribą nustatyti – sunku. Slaptųjų tarnybų istorija byloja, kad supratimas, kas joms leistina ir kas draudžiama, nuolat keičiasi. Vienais laikotarpiais slaptosioms tarnyboms suteikiami milžiniški įgaliojimai, sakykim, Šaltojo karo metais, kitais – stipriai supančiojamos rankos. Jei agentams leidžiama elgtis kaip tinkamiems, įmanomi piktnaudžiavimai. Bet jei itin daug draudimų, apribojimų, stabdžių, – slaptoji tarnyba praras kovingumą. O kur slypi vadinamasis aukso viduriukas, niekas dorai ir nežino.

Priešą aptikti sąžiningomis priemonėmis kartais itin sudėtinga. Slaptųjų tarnybų darbuotojams kartais tenka rinktis: pažeidžiu įstatymą, bet sučiumpu pavojingą nusikaltėlį, arba nepažeidžiu žmogaus teisių ir tuo pačiu leidžiu pasprukti priešui. Dažnai susiklosto situacija, kada įžūlaus, agresyvaus, ciniško svetimos valstybės agento neįmanoma sučiupti naudojant garbingus metodus tik todėl, kad svetimos valstybės agentas pats nusispjauna į visas padorumo ir sąžiningumo taisykles.

Tad E.Snoudenui, žinoma, galima dėkoti, jog šią temą taip plačiai mums visiems priminė. Dėkoti derėtų ir už tai, kad po kilusio skandalo JAV slaptosioms tarnyboms bent kuriam laikui, matyt, prapuolė noras piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Jei tų piktnaudžiavimų išvis būta.

Tačiau kaina, kuria E.Snoudenas mums primena slaptųjų tarnybų teises ir pareigas, – per didelė. Informuoti apie JAV slaptųjų tarnybų tikrus ar menamus piktnaudžiavimus buvo galima … neperbėgant į Rusiją. Bet E.Snoudenas atsidūrė būtent Rusijoje. Ši aplinkybė – iškalbinga. Nejaugi teisybės ieškotojas E.Snoudenas nežino, jog Rusijos slaptosios tarnybos žymiai dažniau ir žymiai grubiau pažeidžia savo piliečių teises nei CŽV, FTB ir NSA – amerikiečių? Nejaugi naivuolis E.Snoudenas nemato skirtumo tarp CŽV, FTB, NSA ir GRU bei FSB?

Amerikos slaptosios tarnybos nėra „šventosios Indijos karvės“, kurių nebūtų galima nei kritikuoti, nei peikti, nei pastumti. Tačiau jei naivuolis E.Snoudenas sumanė ieškoti teisybės JAV slaptųjų tarnybų veikloje, kodėl jis tos pačios teisybės neieško Rusijos slaptųjų tarnybų darbuose? Kodėl naivuolis E.Snoudenas nesidomi, kokiais būdais ir priemonėmis Amerikoje bei Europoje siautėja sovietų imperiją atkurti sumaniusio Vladimiro Putino gvardija, išmuštruota KGB kabinetuose ir KGB poligonuose?

O gal ponas E.Snoudenas dar mums pateiks staigmeną: papasakos, kaip Rusijos slaptosios tarnybos įžūliai šeimininkauja nuo Rusijos atsiplėšti trokštančiose Baltijos valstybėse? Gal papasakos apie Rusijos GRU ir FSB nusikaltimus Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje? Naivus klausimas, ar ne? Nepapasakos. Niekad niekada. Net jei labai norėtų, vis tiek nepapasakotų. Čia pat būtų nužudytas. Arba būtų uždarytas į beprotnamį, arba į kalėjimą iki gyvo galvos. Rusijos slaptosios tarnybos tikrai nesiterlioja su išdavikais ar žmogaus teises liaupsinančiais naivuoliais.

Tad JAV slaptąsias tarnybas kritikavusius žurnalistus apdovanoti sumanę Pulitcerio premijos komiteto nariai pasielgė keistai. Jų sprendimas – mažų mažiausiai tendencingas. Apdovanoti E.Snoudeno išdavystes paviešinusius leidinius ir žurnalistus buvo galima nebent tuo atveju, jei tuo pačiu metu būtų apdovanoti ir Rusijos slaptąsias tarnybas demaskavę amerikiečių ir britų žurnalistai. Tokiu atveju būtume turėję bent minimalią pusiausvyrą ir lygsvarą. Bet arba Rusijos slaptųjų tarnybų nusikaltimus demaskuojančių žurnalistų Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje iš viso nėra, arba Pulitcerio premijos komitetas tokių žurnalistų nemato.

Bet kokiu atveju tokia tedencija kelia rimtą susirūpinimą. Ji kuria šiltnamio sąlygas Rusijos slaptųjų tarnybų siautėjimams ir apsunkina JAV slaptųjų tarnybų darbą.

Portalas slaptai.lt laikosi tokios pat pozicijos kaip ir žymus britų žurnalistas, slaptųjų tarnybų ekspertas Edvardas Lukasas, itin įdomios knygos „Apgaulė: šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ autorius. Edvardas Lukasas sako: „Dar blogiau – Vakarų žvalgyba buvo visiškai sukompromituota Edwardo Snowdeno – buvusio NSA kontraktininko, kuris, pavogęs dešimtis tūkstančių slaptų dokumentų, rado prieglobstį Rusijoje. Tai bus NATO pabaiga – ir bauginančio naujo pasaulio aušra. Deja, savimi patenkinti žurnalistai, kurie taip pakenkė mūsų žvalgams viešindami Vakarų paslaptis, buvo įvertinti didžiausiu Amerikos žiniasklaidos prizu – Pulitzerio premija.“

Ši citata – iš 15min.lt pasirodžiusio E.Lukaso komentaro „Britų žurnalistas Edwardas Lucasas: tikiuosi, kad klystu, bet ateities istorikai gali šias dienas vadinti Trečiojo pasaulinio karo pradžia“.

Taigi Pulitcerio premija – sukompromituota. Padorus žmogus nuo šiol turėtų ignoruoti tokias premijas.

2014.04.20; 12:01


Prisijunkite prie diskusijos