Sekmadieniniai pamąstymai. Išmintingas kaip Erazmas Roterdamietis


Print

Vis dažnaiu pasigirsta balsų, raginančių mažiau kritikuoti Rusiją, būti nuolaidesniems jos atžvilgiu, nes konfrontacija kenkia verslui.

Vieni prabyla tiesmukiškai, kiti užuominomis, atsargiai, taip, kad ne kiekvienas suprastų, ką norima pasakyti.

Aišku, tokiais atvejais beveik visada omenyje turima prezidentė Dalia Grybauskaitė  – įtakingiausia politikė, pastaruoju metu pirmuoju smuiku grojanti ne tik Lietuvoje.

Jau girdėjome žinomo režisieriaus kritiką Lietuvos „karo kurstytojų“ atžvilgiu; žinomas aktorius panašiai politikuoja susilaikydamas nuo bet kokios politikos. Nuolat kalbame apie labai tikėtiną karą ir tuo pačiu norime, kad užsieniečiai pas mus ateitų su investicijomis, –  neseniai ironizavo įtakingas politologas.

Aną dieną nusipirkau balandžio mėnesio žurnalą „Metai“ ir dar autobuse pradėjau skaityti istoriko Česlovo Laurinavičiaus straipsnį „Pagiriamasis žodis Lietuvos politikai“. Redakcija istoriko paprašiusi parašyti straipsnį mūsų valstybės 25-mečio proga. Rašyti ar nerašyti? – svarstęs istorikas. Nusprendęs parašyti.

Skaitytojas iš pirmųjų sakinių supranta, kad straipsnio pavadinimas klastingas: žodis „pagiriamasis“ šiuo atveju nieko negiria. Gal dėl korektorės ar stilistės kaltės pražiopsotos kabutės. Gal straipsnio autorius norėjo iš skaitytojo tiesiog pasišaipyti? Tikiesi proginio straipsnio, panegirikos – kaip mes sugriovėme Blogio imperiją, – o istorikas Laurinavičius tas pastangas vertina panašiai kaip Renesanso išminčius Erazmas Roterdamietis, populiarios satyros „Pagiriamasis žodis kvailybei“ autorius, vertina žmonių godumą, tamsumą, karus, agresiją… Niekai visa ta jūsų politika, kuria taip didžiuojatės, kuri „man jau lyg ir svetima“.

Vyresnieji dar gerai prisimename Sąjūdžio gimimą, didžiuosius jo mitingus, „Baltijos kelią“, išmintingą ėjimą į Kovo 11-ąją, tragiškuosius Sausio įvykius. Tie keleri metai dabar neretai vadinami  dainuojančiosios revoliucijos metais. Prieš tankus ėjom ginkluoti tik daina. Todėl labai nustebau, kad istorikas mūsų pastangas taikiai atkurti Lietuvos valstybę laiko puikybe: „Žinoma, Lietuvos valstybės atkūrimo klausimas buvo pribrendęs. Tik realybė reikalavo pasiekti bendrą visų suinteresuotų pusių sutarimą. Jis būtų užtikrinęs taikią, be revoliucijų ir, kas ypač svarbu, be žmogiškųjų tragedijų raidą. Bet sutarti nepavyko, ir įvyko lūžis. Jo genezė gali kam nors pasirodyti triviali – dviem lyderiams, vienam Vilniuje, kitam Maskvoje – susitarti sutrukdė jų deivė Filautija (lietuviškai – puikybė). Bet pasekmių, regis, nenumatė niekas“.

Buvo įmanoma susitarti gražiuoju?! Daug teko skaityti tų įvykių vertinimų atsiminimų knygose, kasmet Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji prisimenamos dokumentiniuose kino filmuose, tačiau kad okupaciją galėjome nusimesti dar taikingiau nei dainuodami, nei Baltijos kelyje laikydamiesi už rankų – tą girdžiu pirmą kartą. Pasirodo, reikėjo tik įveikti Vytauto Landsbergio ir Michailo Gorbačiovo puikybę!

Tiesa, ne pirmą kartą girdžiu, kad dėl visų bėdų kaltas „Lūžio prie Baltijos“ autorius Vytautas Landsbergis. Pastaruoju metu jis vėl įnirtingai puolamas, net Antakalnio kapinėse (pats savo ausimis girdėjau, stovėdamas netoli signataro Romualdo Ozolo kapo duobės). Apie buvusį Sąjūdžio vadovą, buvusį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką jau tiek visko prirašyta ir prikalbėta, kad sunku ką ir bepridėti. Gal tuo ir galima paaiškinti  tą juokingą, Laurinavičiaus sumąstytą, konfliktą su deive Filautija? Straipsnio autorius stebisi: „Štai Lietuvoje lyderis, kurio pats žemiausias neigiamas reitingas, kalba lygiai taip pat, kaip lyderiai su pačiu aukščiausiu teigiamu reitingu. Ir atvirkščiai!“

Politikų reitingus skaičiuosime gerokai gerokai vėliau – tą istorikai turėtų žinoti.

Iškart po tragiškųjų Sausio įvykių, prisimenu, laikraštyje teko skaityti iki šiol žinomo kultūros veikėjo mintį: nepriklausomybė neverta vieno žmogaus mirties, o čia juk keliolika mirčių! Maždaug taip buvo parašyta, reikėtų susirasti tą laikraštį ir pakišti jį to „išminčiaus“ panosėn. Tačiau tai buvo ne Laurinavičius.

Skaitytojui peršama nuomonė, kad nuo Landsbergio puikybės ir prasidėjo visos mūsų nelaimės, tik tada dar nežinojome, kokia deivė politiką persekioja. Ačiū istorikui Laurinavičiui, atvėrusiam akis ir apdovanotam ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Turbūt kai kam labai reikia iš šiuolaikinės Lietuvos istorijos ištrinti Vytauto Landsbergio vardą arba jį „nuolatos minėti kaip patį nepopuliariausią politiką“ – kaip pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kurį Laurinavičius vadina Lietuvos vaduku: „… nors iš pažiūros ir nedidelis, ir neišvaizdus – sugebėjo taip prisigerinti prie galingiausiojo, kad Lietuva ne tik jo didesnės rūstybės išvengė, bet ir savo teritoriją išplėtė…“ , – rašo ne iš pažiūros, o iš tiesų  nedidelis istorikas. Reikia žūt būt niekinti, menkinti tuos pirmuosius, nes dar, neduok Dieve, Lietuva juos tinkamai įvertins, gal net paminklus statys. Pasiūlymas iki 2018-ųjų pastatyti paminklą pirmajam prezidentui Antanui Smetonai jau sklando ore, ir tai kelia didelį susirūpinimą. Vytautas Landsbergis irgi pirmasis Kovo 11-osios Lietuvos vadovas… 

Taigi, dabar jau žinome – Lietuvą pagimdė kvailybė ir puikybė. Ne kokia ten dainuojančioji revoliucija. Tačiau netikėtai iš pelenų pakilusi, pasauliui nelaukta Lietuva bent jau karo neturėtų kurstyti. O juk kursto. „Taika, mano supratimu, tai laikymasis principo, kad kiekvienam turi užtekti vietos po saule, o dabartinės Lietuvos valstybės politika pasukusi visiškai priešingu keliu – pritaikyti (ar net primesti) visiems vieną ir tą patį matą. Tiesa, oficialiai visa tai pateikiama kaip labdaringa gerovės misija“, – rašo istorikas.

Jeigu teisingi ir kuklūs būtumėm, išsitektumėm ir "Kauno Lietuvoje", be Vilniaus krašto, be Klaipėdos – tų Stalino dovanėlių, apie kurias mums primena ne tik Maskvos, bet dažnai ir Vilniaus istorikai.

Lietuvos misija turėtų būti taikos puoselėjimas, o ne karo kurstymas. Dabar Lietuvoje karą kursto ne tik valstybės vadovai karingomis kalbomis, bet ir eiliniai politikai, komentatoriai, visuomenės atstovai, namų šeimininkės ir net dvejų trejų metų kūdikiai. Per Lietuvos televiziją ir radiją vien apie karą ir tekalbama. Tiesa, „visa ši karo apologija vyksta kaip savotiškas spektaklis“, vaizduojama, „kad karo nori kas nors kitas, paprastai įvardijamas kaip „priešas“ (arba teroristas); „o mes – karo nenorime“, – tvirtina lyg susitarę visi spektaklio dalyviai“.

Ne, čia citatos ne iš Maskvoje leidžiamo žurnalo, ir rašo ne koks Aleksandras Duginas ar Dmitrijus Kiseliovas, o „šiek tiek istoriją išmanantis žmogus“ žurnale „Metai“, poleminiame straipsnyje „Pagiriamasis žodis Lietuvos politikai“.

Istoriją išmanantis žmogus tuos visus karo norinčiuosius (valstybės vadovus, eilinius politikus, namų šeimininkes ir net kūdikius) lygina su Hitleriu, su Stalinu, su Ruzveltu. Pastarieji irgi „nenorėjo karo“, kalbėjo apie taiką, jie tik gynęsi: Hitleris – nuo Lenkijos, Stalinas – nuo Vokietijos, Ruzveltas – nuo Japonijos. „Mat reikia ne tik paslėpti tai, ko nereikia afišuoti, bet ir iškelti į pirmą vietą tai, kas būtų suprantama ir priimtina plačiosioms masėms“, – rašo istorikas.

Kai karo kurstytojus – dvejų trejų metų kūdikius – demaskuoja marginalai, jų butuose daromos kratos. Neabejoju, Laurinavičiaus dar niekas nekratė ir nekratys, nes, erazmiškai išsišaipęs iš Lietuvos pastangų elgtis taip, „kaip to nori pats galingiausias iš visų dievų“ (suprask – JAV), įspėjęs, kad išlieka perspektyva „Lietuvai būti visiškai sudonbasintai – jei ne okupanto, tai vaduotojo“, priminęs visiems žinomus per 25-metį patirtus nuostolius, kai „išlaisvintoji energija … lyg cunamis šlavė viską, kas iki tol atrodė nepajudinama“, straipsnio pabaigoje daro netikėtą išvadą: „reikšmingi ženklai liudija, kad mūsų kryptis teisinga, ir nėra rimtesnės priežasties jos keisti“.

Sunku pasakyti, kiek šiuose žodžiuose erazmiškos ironijos, satyros ir kiek supratimo, kad kitos išeities neturime – reikia šlietis prie „dievų iš Olimpo“, o ne prie Blogio imperijos, kuriai istorikas kažkodėl neturi jokių priekaištų. Putino Rusijos šiame keistame straipsnyje tarsi nėra. Ji tik numanoma kaip agresyviosios Lietuvos auka.

Nuotraukoje: istorikas Česlovas Laurinavičius.

2015.04.26; 05:43


Prisijunkite prie diskusijos