Sekmadieniniai pamąstymai. Juodas plastikinis maišas ir nesantaikos obuolys iš Afrikos


Print

Didžiulė nelaimė, kad antrą kartą prezidente tapo Dalia Grybauskaitė.

Račas (tas, kuris minimas VSD pažymoje) ta proga net Lietuvos trispalvės nesugebėjo išniekinti. Bandė, bet nepavyko. Inauguracijos dieną jis prie savo namo iškėlė Lietuvos vėliavą, prie kurios buvo pririštas juodas plastikinis maišas. Nuotrauką įkėlė į Facebook su prierašu: “Šiandien – inauguracija. Ta proga išsikėliau trispalvę. Neturiu juodo kaspino, tad panaudoju šiukšlių maišą. Tokia realybė“. Vėliavos išniekinti jam neleido teisėjai V.Švedienė, V. Norkūnaitė ir S.Lemežis: A.Račas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Neapykanta stipresnė net už pagarbą valstybės simboliams.

Tuo pat metu didelė nelaimė, manau, ištiko ir R.Valatką, nepavargstantį Dalios Grybauskaitės ir konservatorių kritiką, pasak „Valstybės“ žurnalo redaktoriaus Eduardo Eigirdo, sugebantį tą kritiką pateikti kaip kažką naujo, negirdėto.

Apie Z.Vaišvilą nekalbu: ko nors naujo pasakyti jis jau nepajėgia, todėl forume signatarui įspūdingai talkino prof. Algirdas Degutis. Beje, taip gerai talkino, kad įtakingoji Lietuvos žiniasklaida neteko žado: iki šiol nepaskelbė istorinio jo pranešimo.

O kur dar režisierius RimasTuminas, teigiantis, kad griežtas, gal net žiaurus Rusijos vadovo Putino režimas, paminant demokratiją ir laisvę, yra būtinas. Nereikia erzinti Rusijos, kuri tokį režimą gali įvesti ne tik Rusijoj.

Nežinau, kas lėmė ir prispyrė jį taip kalbėti – ar noras išsiskirti, kas teatralams būdinga, kaip kūrybiniams žmonėms, ar lemia ta priklausomybė teatrui ir noras tam tikra prasme pademonstruoti savo lojalumą Kremliaus valdžiai – teatras netoli nuo Kremliaus – man sunku pasakyti. Bet tai – didžiulė klaida“, – Žinių radijui penktadienį sakė A.Kubilius.

Man atrodo, ne paskutinę vietą Tumino meilėje Rusijai ir Putinui užima šaknys.

Pamenu, namuose stovėjo Vytauto Didžiojo portretas, o kampe – ikona. Mama, kaip ir kiti mūsų krašte gyvenantys stačiatikiai, puikiai kalbėjo lietuviškai, o tėtis buvo katalikas. Todėl mamai teko priimti katalikybę, kad galėtų su juo susituokti, – žurnale „Savaitėje“ („Sutemų ir liūdesio režisierius“) pasakoja Tuminas.

 Ne tik geras gyvenimas Kremliaus pašonėje, bet ir šaknys neleidžia jam atsiplėšti nuo šaknų.

Apie Rūtą žaliąją, bene primityviausią prezidentės kritikę, jau nekalbu. Tik Lauras Bielinis ir ji gali pasidžiaugti knygomis, jokios įtakos prezidentės Dalios Grybauskaitės nei populiarumui, nei nepopuliarumui neturėjusiomis.

Iki naujų prezidento rinkimų turėsime visai įspūdingą trečiąjį frontą. Į rinkimus ateisime įtakoti tokių politologų kaip Degutis, tokių menininkų kaip Tuminas, tokių istorikų kaip Č.Laurinavičius ir t.t. ir t.t. Skaitant „Valstybę“, susidaro įspūdis, kad jau dabar Lietuva labai „integruota“ į Rusiją. Papirkti politikai, papirkti verslininkai, papirkti žurnalistai. 

Valstybės saugumo departamentas įspėjo Seimo narius, kad Rusija į Lietuvos žiniasklaidą per verslininkus investavo apie 14,5 mln. eurų. Taip siekiama per Lietuvos žiniasklaidą skleidžiama propaganda įtikinti Lietuvos visuomenę priešintis šalies energetinę nepriklausomybę turintiems įtvirtinti projektams ir kartu sudaryti palankias sąlygas Rusijai šalia Lietuvos statyti naujas atomines elektrines, o sulaukus tinkamos progos – apraizgyti Lietuvos energetiką ir politiką ilgalaikiais susitarimais. Juk net iš to nekalto, ne bloga valia nuslėpto V.Gedvilo susitikimo į viešumą pasklido visos svarbiausios žinios apie Rusijos siekius, kurių realizavimas sukeltų milžinišką grėsmę Lietuvos nepriklausomybei. („Valstybė“ NR. 98 (6), „Didžioji Lietuvos žiniasklaidos paslaptis“).

Bėda ta, kad nei politikams, nei verslininkams, nei žurnalistams dėl to nė plaukas nuo galvos nenukrenta (na gal tik V.Gedvilui), nes visuomenei trūksta konkretumo,  faktų. Kam davė, o kam nedavė – galima tik spėlioti ir tylėti arba su draugu piktintis virtuvėje, ir tai – jeigu neabejoji, kad mobilusis tavęs neišduos. 

Matydama, kaip Rusijos nafta, dujos, nešvarūs pinigai ir melas griauna Europos Sąjungos vienybę, mūsų šviesuomenė  vis drąsiau elgsis panašiai kaip tas režisierius, garbinantis Putiną, arba tas profesorius, liberalizmą, nuo kurio mus išgelbėti gali tik Rusija, išdėjęs į šuns dienas.

Vienybės neprideda ir nesantaikos obuolys, sunokęs Afrikoje, Azijoje. Kaip elgtis su nelaimingais pabėgėliais, plūstančiais iš ten į pietines ES valstybes? Galima priimti 30 – 40 pabėgėlių, sako premjeras Algirdas Butkevičius. Panašiai kalba ir europarlamentaras Valentinas Mazuronis: Lietuva ir kitos posovietinės valstybės nei finansiškai, nei teisiškai nepasiruošusios priimti bent kiek didesnio pabėgėlių srauto iš Afrikos ir Azijos. Kitas Europarlamentaras – Gabrielius Landsbergis – ragina parodyti supratimą ir solidarumą su Pietų Europos valstybėmis, tačiau nereikia pritarti privalomoms kvotoms. Lietuva – ne pabėgėlių prieglauda, nors kažkas nori ir siekia ją tokią padaryti, – sako europarlamentaras Rolandas Paksas.

Šiek tiek nustebino žurnalo „Valstybė“ pozicija šiuo klausimu: Jeigu įsileisime 700 pabėgėlių iš Afrikos, ruoškimės apokalipsei, nes jie pakeis mūsų gyvenimo būdą, suės mūsų maistą ir išleis mūsų pinigus, todėl mūsų pensininkai mirs badu. Būtent tokį ir dar baisesnį vaizdą Lietuvos visuomenei jau paišo su Rusija siejamų politinių darinių atstovai, – ironizuojama nepasirašytame straipsnyje „Masinei migracijai – ne, 700 pabėgėlių – taip!”

Šiame žurnale Algimantas Čekuolis remia tokią nuomonę: jei negirdėsime Europos problemų, kodėl ji turi girdėti mūsų? Tai kad ta Europos dalis, kuri labiausiai suinteresuota pabėgėlius iš Afrikos kaip kokius, atleiskite, galvijus po šešis tūkstančius eurų parduoti visoms ES šalims, mūsų problemų girdėti nenori. Mes jau esame suteikę prieglobstį daugiau nei 400 užsieniečių, iš kurių didžioji dalis yra atvykę iš Ukrainos, Gruzijos, Rusijos. Ar daug tokių žmonių yra priglaudusi, pavyzdžiui, Italija? Šiomis dienomis sužinojome, jog daug didžiųjų ES valstybių piliečių nepritaria, kad, Rusijai užpuolus Baltijos valstybes, jos (nors yra NATO narės) būtų ginamos.

Nusipirkęs 700 afrikiečių, jų abejingumo mūsų likimui neištirpdysi. Nebent parsigabentumėm keliolika ar keliasdešimt tūkstančių, bet tada iškiltų kitokių problemų.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.06.13; 20:49


Prisijunkite prie diskusijos