Sekmadieniniai pamąstymai. Kur link stumiama Lietuva?


Print

Vasario 21-ąją Eltos konferencijų salėje buvo pompastiškai pranešta, jog susibūrė iniciatyvinė grupė, kviečianti tautą į dar vieną referendumą – ar Lietuvai pravartu turėti litą? Šio referendumo organizatoriai – tie patys arba beveik tie patys, kurie rinko parašus referendumui dėl žemės ūkio paskirties žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai reiškia, jog lietuviai per pastaruosius kelerius metus turės dar vieną referendumą.

Pirmasis klausė, ar mums reikalinga nauja atominė jėgainė, antrasis – ar leisime lietuviškąją žemę įsigyti Europos Sąjungos piliečiams, trečiasis – ar pravartu būtent dabar įsivesti eurą?

Ar tikrai Lietuva reikia šių referendumų? Panašu, jog Lietuva stumiama į referendumų chaosą. Klostosi pavojinga situacija. Valstybės likimui neabejingos visuomenės dėmesys koncentruojamas į temas, kurias būtina aptarti, bet kurių nederėtų gvildenti būtent referendumuose. Dauguma iš mūsų tiesiog tų temų … deramai neišmanome, kad galėtume drąsiai balsuoti „TAIP“ arba „NE“. Nejaugi neaišku, jog atominė energetika – per daug painus ir sudėtingas galvosūkis, kad atsakymų į jį ieškotume visi, tiek turintys aukštąjį išsilavinimą, tiek jo neturintys?

Ironiškai kalbant, net ir atomonės energetikos priešininko parlamentaro Lino Balsio žinių čia per maža, nors jis ir mano šiuos dalykus giliai išanalizavęs. Beje, galima pasakyti ne vien ironiškai, bet ir piktai – ar padoru reikalauti atsakymų iš mūsų, dauguma iš kurių nežinome ir negalime žinoti, naudinga ar pavojinga statyti naują AE? Referendumų iniciatoriai siekia atgaivinti liūdnai pagarsėjusį principą, girdi, valstybiškai svarbius nutarimus priimti pajėgi kiekviena virėja?    

Diskusijos dėl žemės pardavimo ir lito ateities – tokios pat sudėtingos kaip dėl naujosios atominės jėgainės statybų. Visur – būtinos gilios ekonominės, politinės, filosofinės žinios. Žinoma, žvelgiant iš šalies, litas mums labiau tinka nei euras. Bet jei pasirinkome draugais ES, tai omenyje privalome turėti ir ES veikimo principus.

Dėl kiekvieno menkniekio referendumus šaukianti Šveicarija negali mums tapti pilnaverčiu pavyzdžiu, nes jos geopolitinė sitacija – žymiai palankesnė. Šveicarijos kaimynai – žymiai draugiškesni, padoresni, patikimesni. Mums mažiau pasisekė nei Šveicarijai. Turime bjaurių kaimynų, kurie tebesvajoja mus pavergti.

Įtakoti mūsų gyvenimą bjaurieji kaimynai stengiasi įvairiausiomis priemonėmis – per televizijas, ekonominius karus, propagandines akcijas, skleisdami dezinformacijas… Taip pat – ir referendumų metu. Nejaugi tikime, esą Rusija nė nesvarsto, kaip derėtų pasinaudoti staiga kilusiu lietuvių noru rengti referedumus?   

Tad pildosi niūriosios žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo prognozės: „Visi referendumai, apie kuriuos diskutuojame pastaraisiais metais, trukdo Lietuvai labiau integruotis į Europos Sąjungą“. O Kremliui – miela ir džiugu, kai „lietuviai Europos Sąjungai rodo špygas“.

XXX

Tiesa, staiga kilusi lietuvių meilė referendumams turi vieną pozityvią pusę. Lietuvių noras vieną po kito kepti referendumus tarsi blynus rimtai išgąsdino su visuomenės nuomone skaitytis atpratusią Lietuvos valdžią. Tai – pelnytas antausis Lietuvos valdžiai, kuri dvidešimt metų įžūliai ignoravo tautos nuomonę. Visos Lietuvos valdžios, įskaitant ir dešiniuosius, ir kairiuosius, ir liberalus, iš aukšto žvelgė į mūsų, mirtingųjų, prašymus, pastabas, rekomendacijas, vargus. Tad mūsų valdžia nusipelnė šio antausio. O gal net ir kelių antausių iš karto.

Šio antausio nusipelnė ir prof. Vytautas Landsbergis. Viena vertus, profesorius teisus, sakydamas, jog žemės pardavimas ES piliečiams nėra Lietuvai pavojingas žingsnis. Kita vertus, ką prasmingo prof. V.Landsbergis nuveikė, besirūpindamas, kad Lietuvoje nesusiklostytų ši dvipasmiška situacija? Profesorius – ne visagalis. Bet turint tokius milžiniškus europarlamentaro resurus buvo galima nuveikti žymiai daugiau.

Politologas Kęstutis Girnius visiškai teisus, portale Delfi.lt sakydamas, jog „jei referendumo rėmėjams pasisektų įtikinti gyventojus palaikyti jų idėją, jie galės būti dėkingi tam arogantiškam, su panieka į paprastus žmonės žiūrinčiam politiniam elitui, kuris nenori susitaikyti su mintimi, jog demokratijoje eilinio žmogaus balsas turi būti ne tik girdimas, bet ir gerbiamas“.

Politologas K.Girnius teisus ir tuomet, kai pastebi: „Niekas nedraudžia referendumo oponentams protingai elgtis ir pagarbiai kalbėtis su žemės pardavimo priešininkais. Bet kuo ilgiau referendumo rėmėjai bus niekinami, tuo daugiau jie bus palaikomi“.

XXX

Lietuva turi temų, kurias išties reikėtų aptarti jei ne referendumuose prie balsadėžių, tai bent jau konferencijų salėse diskusijoms sušaukiant pačio aukščiausio lygio specialistus. Kad ir dėl Europos Sąjungos ateities. Kur krypsta šis darinys, su kuriuo siejame Lietuvos ateitį? Ar, beieškant pačios moderniausios autostrados, nesirenkami šunkeliai ir vieškeliai? Ar ES neišsikvėpė, ar ES nepradeda merdėti? Kaip Lietuva, neneigiant ES privalumų, galėtų paprotinti nuo realybės kai kada atitrūkstančius Briuselio ir Strasbūro biurokratus?

Štai praėjusią savaitę „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Sąmokslo teorija“ (vedėjas – Arnas Klivečka) pastebėta, jog ES sugeba ryžtingiau reaguoti tik tuomet, kai kyla tikras ar menamas pavojus seksualinėms mažumoms. O kai iškyla tokios dilemos, kaip kruvini susirėmimai Ukrainos sostinėje, – Briuselio ir Strasbūro politikai bejėgiškai skėsčioja rankomis. Tiksliau tariant, ne tiek beviltiškai gūžčioja pečiais, kiek baugščiai ir pataikūniškai dairosi Kremliaus pusėn, ką gi pasakys ponas Vladimiras Putinas. O Kremliaus valdovas, žinoma, nepatenkintas Ukrainos dreifavimu į Vakarus, tad, ES, baimindamasi kiekvieno Rusijos susiraukimo, puola rašyti jokios realios įtakos neturinčius pareiškimus.

Žinoma, „Sąmokslo teorijoje“ tyčia ar netyčia pamiršta akcentuoti, jog ES dažnusyk ir negali elgtis griežčiau, operatyviau, drąsiau, nes sudaryta iš kelių dešimčių skirtingų darinių. Bepigu Rusijai, kuriai nereikia derinti savo sprendimų su keliomis dešimtimis lygiaverčių partnerių. Bepigu Amerikai, kuri visa galva aukštesnė už savo sąjungininkus. O Briuselio ir Strasbūro biurokratams tenka derinti mažų mažiausiai keliolika ne visuomet ir ne visur sutampančių nuomonių.

Todėl ES, turėdama tiek daug narių, ir stipri, ir tuo pačiu, – silpnučiukė. Tas ES silpnumas – pavojingas mums, Baltijos valstybėms. Labai pavojingas. Apie vieną iš silpnųjų ES pusių neseniai prabilo JAV analitikų centro Hudson Institute bendradarbis, solidarumo su Maidanu komiteto Rusijoje organizatorius Andrėjus Piontkovskis. Jo prognozės – liūdnos. Duodamas interviu delfi.lt politikos apžvalgininkui Vladimirui Laučiui jis pastebėjo: „Jei ES „suvirškins“ ir Rusijos agresiją Ukrainoje bei taps „dvišalio tarpininkavimo“ bendrininke, „pašventindama“ V. Putino veiksmus Ukrainoje, kaip kadaise Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy „pašventino“ V. Putino agresiją prieš Tbilisį, tai kitas taikinys bus Baltijos valstybės. Jei ES gali atsitraukti dukart, tai atsitrauks ir trečiąkart“.

Greičiausiai taip ir atsitiks – ES atsitrauks ir trečią sykį, ir ketvirtą sykį… Trauksis tol, kol to reikės V.Putinui. Vargu ar ES deramai parems permainas Ukrainoje ir tuo pačiu neleis Rusijai atplėšti rytinės Ukrainos dalies. Bent jau Gruzijos atveju ES pasielgė gėdingai, išdavikiškai. Prisiminkime kandžius rusų apžvalgininkės Julijos Latyninos komentarus, kadaise duotus RTVi televizijos laidai „Osoboje mnenije“. Ši visuomet puikiai informuota Rusijos apžvalgininkė šaipėsi iš ES ekspertų išvadų, kas gi pirmasis pradėjo šaudyti – gruzinų ar rusų kariai.

J.Latyninos pasipiktinimas europietišku neprincipingumu buvo pagrįstas. Vienoje europiečių ataskaitos dalyje buvo rašoma, kad pirmieji kraują praliejo gruzinai, kitoje – rusai. Taigi ES komisija tesugebėjo sukurpti tik tokį variantą, kuris tiktų ir savo teritorinį vientisumą gynusiai Gruzijai, ir imperines užmačias puoselėjančiai Rusijai. Tad ES anuomet pasielgė tarsi politinė prostitutė…

Žodžiu, ES turi milžiniškus atlyginimus ir milžiniškas socialines garantijas, bet neturi iškilių, įtakingų, principingų politikų, su kurių nuomone skaitytųsi ne vien tik Baltijos valstybės, bet ir Rusijos vadovybė. Juk Nikolia Sarkozy ir Angela Merkel negali pasigirti turį tokią politinę įtaką, kokią kadaise turėjo Vinstonas Čerčilis, Margaret Tečer ar Šarlis de Golis.

XXX

Tad gal europietišką silpnumą dabar kompensuos JAV tvirtumas ir principingumas? Deja, Amerikos dėmesys nūnai sukoncentruotas į Aziją. Amerikos politikos žinovai tvirtina, esą toks „prioritetų perkrovimas“ dar nereiškia, kad oficialusis Vašingtonas pamiršo Rytų Europos bėdas. Tačiau kiekvienam aišku, kad net tokia galinga valstybė kaip Amerika nepajėgi vienu metu aprėpti tiek daug skirtingų politinių vektorių. Viena iš įtakingiausių JAV prezidento administracijos atstovių ponia Viktorija Nuland tvirtina „ĮQ“ žurnalo žurnalistui Tomui Janeliūnui, esą „mes norime būti stiprūs abiejose pasaulio pusėse. Būtent taip europiečiai turėtų vertinti JAV posūkį“.

Bet norėti ir galėti – ne tas pats. Norai ne visuomet sutampa su galimybėmis.  

Juolab kad analitikas A.Piontkovskis portalo Delfi.lt apžvalgininkui V.Laučiui į klausimą, galbūt ES galų gale susiprotės nebepataikauti Rusijai ir glaudžiau bendradarbiaus su JAV“, atsakė labai pesimistiškai.

„Tokių prielaidų nematau nė pačiose JAV. Barakas Obama gėdingai nusileido V. Putinui Sirijoje. Apskritai, manau, kol B.Obama yra valdžioje, jokių ryžtingų permainų JAV politikoje nebus. Taigi ES neturi net stimulo – JAV spaudimo – savo bestuburei politikai keisti: B.Obamos administracija, kad ir kaip keiktųsi ponia Victoria Nuland, tokio spaudimo nedarys“, – tvirtino analitikas A.Piontkovskis.

XXX

Čia labai tinka prisiminti filosofo Vytauto Radžvilo publikaciją „Rusijos korta“ (internetinis leidinys Pro Patria). Filosofas pastebi, jog „nors Rusijos Federacija, kaip, beje, ir prieškariu Tarybų Sąjunga, formaliai pripažįsta Lietuvos Respubliką nepriklausoma valstybe, praktiškai esame traktuojami kaip laikinai prarasta teritorija, kurią buvo ir apžvelgiamoje ateityje bus siekiama susigrąžinti visomis įmanomomis priemonėmis“.

Todėl nėra jokių iliuzijų: geopolitinė grėsmė Lietuvai tebėra didelė, o ją ignoruoti būtų nusikaltimas.

Tačiau filosofas V.Radžvilas taip pat pabrėžia, kad apie šią grėsmę nebūtina klykti kiekvieną dieną nuo aušrų iki sutemų. Deja, mūsų demagogai ir primityvieji patriotai, dieną naktį žaisdami Rusijos korta, padarė Rusijai didžiausią įmanomą paslaugą – beviltiškai diskreditavo nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbią temą. Net racionaliausi ir pagrįsčiausi argumentai dėl visiškai realių Rusijos keliamų grėsmių nūnai pradėti laikyti kone psichinės ligos, dažniausiai vadinamos „rusofobija“, apraiškomis.

Taigi Lietuva nesistengia išsiaiškinti, kaip Rusija ruošiasi diskredituoti Lietuvos pareigūnus ir ypač Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Lietuvai labiau rūpi, kas drįso visuomenei pranešti apie egzistuojančius rusiškus pavojus. Dar Lietuvai rūpi kuo ilgiau išsaugoti piniginį vienetą litą, nors mūsų politinė ir ekonominė gerovė iš tiesų priklauso nuo visai kitų aplinkybių.

2014.02.23; 09:33 


Prisijunkite prie diskusijos