Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuvoje šnipinėti – ir nesudėtinga, ir nepavojinga…


Print

Bausmės dydis – ne pats svarbiausias parametras teisinėje valstybėje.

Skirdami griežčiausias bausmes ne visuomet pasieksime norimų rezultatų.

Senų seniausiai įrodyta, kad per daug griežtas atpildas, įskaitant net pačią griežčiausiąją bausmę, neatbaido linkusiųjų nusikalsti.

Kuo daugiau griežtų bausmių – tuo mažiau sunkių nusikaltimų? Ne visuomet, ne visada, ne visur…

Taip pat žinome, jog nusikaltėliui parodytas atlaidumas kartais prasmingesnis nei rūstus pasmerkimas: švelniai nubaustas prasižengėlis netikėtai pasuka doros keliu, dešimtmečius už grotų kankintis pasmerktas žmogus norom nenorom tampa dar aršesniu recidyvistu.

Šio keisto paradokso pamiršti negalima pirmiausiai teisėjams ir prokurorams. Visuomenės nuomonė tokiais atvejais – ne pati svarbiausia. Mat visuomenė dažniausiai vadovaujasi ne sveiku protu, racionalumu, išmintimi, o emocijomis.

Bet jei vadinamoji atlaidumo taisyklė galioja buitinėse bylose, ar pravartu ja vadovautis ir šnipinėjimo bylose?

Akivaizdu, kad Lietuviškoji Temidė neturi patirties narpliojant šnipų istorijas. Iš kur jai semtis tokios patirties? Pastaruosius du dešimtmečius lietuviškosios specialiosios tarnybos į teisiamųjų suolą, regis, nebuvo atvedusios nė vieno neteisėtai slaptą informaciją apie Lietuvą rinkusio šnipo.

Romualdo Lipskio istorija – pirmoji tikra šnipinėjimo byla Lietuvoje. Bausmės dydis šiuo atveju – ypač svarbus aspektas. Jeigu demonstruosime geranoriškumą, mūsų draugiškumu mėgautųsi ne tik kaltinamasis Romualdas Lipskis, bet ir kaimyninė Baltarusija, kuriai jis talkino. Tad ir kyla pagrįstų abejonių, ar atlaidumas šnipinėjimo bylose – pats geriausias sprendimas?

Žinoma, R.Lipskio pasigailėti galima. Bet nepamirškime, jog, atleisdami R.Lipskiui, mes tuo pačiu talkintume ir Baltarusijos slaptosioms tarnyboms, kurioms nuolaidžiauti, omenyje turint itin sudėtingą, pavojingą tarptautinę padėtį, vargu ar prasminga, teisinga ir saugu.

Klausiu atvirai, be užuolankų: jei kaimyninei Baltarusijai šnipinėjęs Lietuvos valstybinės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas R.Lipskis sulauktų itin švelnios bausmės, kokią išvadą padarytų baltarusių žvalgybos vadovybė? Oficialiąjam Minskui mes pasiųstume žinią: Lietuvoje šnipinėti – ir nesudėtinga, ir nepavojinga. O kokią nuomonę apie Lietuvą po švelnaus lietuviškosios Temidės sprendimo susidarytų teismo procesą akylai stebėjusios Rusijos slaptosios tarnybos? Baltarusių ir rusų šnipams darbuotis Lietuvoje – paprasta, Lietuvos kontržvalgybai gaudyti Baltarusijos ir Rusijos šnipus – sudėtinga…

Būtų keista, jei Minskui ir Maskvai pasiųstume būtent tokią žinią. Deja, iš tiesų taip ir atsitiko. Vilniaus apygardos teismo teisėjai apsiribojo vos vienu šnipinėjimo epizodu, teisiamajam skirdami pačią švelniausią bausmę. Prokurorai prašė aštuonerių metų , Vilniaus apygardos teismas atseikėjo vos trejis ir tris mėnesius. Taigi, įskaitant jau už grotų praleistas dienas, ponas R.Lipskis į laisvę išeis netrukus – po vienerių metų ir keturių mėnesių.

Kokie Vilniaus apygardos teismo motyvai rinktis patį švelniausią variantą? Teismas nustatė, kad, vykdydamas Baltarusijos žvalgybos organizacijos užduotį, R. Lipskis rinko Baltarusijos žvalgybą dominančią informaciją – savo darbovietėje „Oro navigacijoje“ 2012 m. spalio 19 d. nufotografavo slaptus dokumentus ir schemas, šią informaciją perdavė pasislėpusiam nuo tyrimo užsienio žvalgybos atstovui…

Kol kas – nė vieno klaustuko. Abejonių nekelia ir tai, kad R. Lipskis veikė pagal Baltarusijos žvalgybos atstovo Sergejaus Kurulenkos nurodymus. Būtent S.Kurulenka „Oro navigacijoje“ dirbančiam vyrui nurodydavo surinkti informaciją apie oro uostus, kariuomenę…

Ir vėl – nė vienos nuostabos. Suglumti verčia vėlesni lietuviškosios Temidės teiginiai. Pavyzdžiui, teisėjų pamokymai, kaip privalėjo elgtis Lietuvos kontržvalgybininkai, stebėdami R.Lipskio ir S.Kurulenkos bendradarbiavimą. Teismo pozicija: „Po 2012 m. spalio 22 d., kai R. Lipskis baltarusiui S.Kurulenkai perdavė pirmąją informaciją, pareigūnai veikė neteisėtai – nors jau buvo išaiškintos galimos grėsmės, tyrimą atlikę pareigūnai neužkirto kelio tolesniems jo veiksmams; todėl vėliau visi epizodai, kai jis informaciją perdavė baltarusiui, pripažinti gauti neteisėtai, dėl to jis buvo išteisintas“.  Arba štai tokia teisėjų išvada: R. Lipskio sekimas truko nepateisinamai ilgai, todėl konstatavus, kad dalis įrodymų buvo gauti neteisėtai (R. Lipskis turėjo būti sulaikytas iš karto, kai informaciją perdavė Baltarusijos žvalgui), dalis kaltinimų buvo panaikinti.

Ar tik Vilniaus apygardos teismas nesupainiojo, kokią bylą ištirti jiems buvo pavesta? Kontržvalgybos darbo specifikos negalima lyginti su policijos veiklos metodais. Policijai nedovanotina laukti, kol nusikaltėlis padarys dar vieną avariją, užmuš dar vieną žmogų, apiplėš dar vieną butą. Policija įtariamąjį privalo sučiupt kuo greičiau, neleidžiant jam nusikalsti antrą sykį. Policija gaudo nusikaltėlius nevengdama triukšmo – kaukiančių sirenų, mirksinčių įspėjamųjų švyturėlių, perspėjimo šūvių.

Kontržvalgybos darbas – kitoks. Kuo ilgiau, atidžiau kontržvalgyba seks šnipą – tuo geriau valstybei. Kontržvalgybai svarbiausia ne sučiupti, ne areštuoti, o išsiaiškinti visus galimus šnipo bendrininkus bei kuo daugiau šnipinėjančios valstybės darbo metodų, tikslų, priemonių.

Šiuos darbus kontržvalgybai privalu atlikti kuo subtiliau – kad stebimi asmenys nesuprastų, jog yra sekami. Šių tikslų neįmanoma pasiekti per keletą dienų. Kai kurie įtariamieji „globojami“ metų metus. Kai kuriems šnipams specialiai leidžiama atlikti ne vieną nusikalstamą veiką, kad apie juos ir jų bendrininkus būtų sukaupta kuo daugiau žinių.

Sekimo procesai užtrunka ne tik dėl noro surinkti kuo daugiau žinių, bet ir ruošiant galimas atsakomąsias priemones. Galbūt valstybė nuspręs stebimam šnipui specialiai pakišti dezinformaciją, kad šis ją savo šeimininkams pristatytų kaip vertingus duomenis. Galbūt šnipą nuspręs patraukti savo pusėn – perverbuoti dvigubu agentu.

Variantų, tikslų, užduočių kontržvalgyba turi pačių įvairiausių. Vienintelis dalykas, ko ji neturėtų daryti, – tai skubėti. Atsiverskime bet kokią žvalgybos istorijos enciklopediją. Pirmoji po ranka  – Normano Polmaro ir Tomo B. Aleno „Šnipinėjimo enciklopedija“. Ar kontržvalgybininkams iš CŽV, KGB ar Mossad kas nors kada nors priekaištavo, kodėl jie neskuba čiupti įtariamųjų jau pirmojo slaptos informacijos perdavimo metu?

Žvalgybų enciklopedijose vargu ar aptiksite net tvirtinimų, jog šnipinėjimu vadinamai nusikalstamai veikai priskirtinos tik tos konkrečios valandos, kada perduodama konfidenciali informacija. Šnipinėjimo laikotarpiui priskiriama ne tik toji diena, kai šnipas susitinka su kuratoriumi, bet ir tos dienos, savaitės ir mėnesiai, sugaišti verbuojant, tariantis, ruošiantis. Todėl prokuroro Redo Savicko kaltinimas, jog R.Lipskis informaciją apie strateginius Lietuvos objektus rinko nuo 2011-ųjų iki 2013-ųjų kovo 4-osios, – kur kas įtikinamesnis nei teismo tvirtinimai, esą R.Lipskio sekimas truko nepateisinamai ilgai, todėl teisėjai užskaito tik 2012-ųjų spalio 19-osios epizodą, kada buvo nufotografuoti slaptieji dokumentai ir konfidencialios schemos, ir spalio 22-osios epizodą, kai slapta informacija buvo perduota kuratoriui iš Baltarusijos (apie 17 val., Dariaus ir Girėno g. esančioje Vilniaus „Lytagros“ parduotuvėje).

Atmesti vėlesnįjį, 2013-ųjų kovo 4-osios, R. Lipskio susitikimą su kadriniu Baltarusijos žvalgybininku (žadėjo perduoti informaciją apie Zoknių oro uostą, NATO kariuomenės bazę, jos apsaugą, patekimo į oro uosto teritoriją išdėstymą, planuojamus statyti naujus objektus, taip pat kokiomis ryšio ir stebėjimo priemonėmis naudojasi NATO kariai), – ar ne per didelis lietuviškosios Temidės atlaidumas?

Beje, Žvalgybų veiklą aprašančiose enciklopedijose išvardinti atvejai, kada Temidė elgiasi teisingai, atlaidžiai žvelgdama į šnipų veiklą. Pirma, atlaidumas galimas, kai užtektinai rami tarptautinė padėtis. Atlaidumas pateisinamas tuomet, kai mainais siekiama palengvinti į bėdą patekusio savo žvalgybininko likimą. Atlaidumas galimas ir tuomet, kai šnipą užverbavusi valstybė neoficialiai pažada ateityje mažinti „šnipinėjimo apsisukimus“.

Šiuo atveju akivaizdu, jog tarptautinė padėtis – įkaitusi iki pavojingo raudonumo, o Baltarusija vargu ar pažadėjo elgtis santūriau.

O jei net ir pažadėjo, ko verti Minsko pažadai? Juk pirmuoju smuiku čia griežia ne Baltarusijos, bet Rusijos slaptosios tarnybos.

2015.11.08; 11:57


Prisijunkite prie diskusijos