Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuvos kariuomenės fenomenas


Print

Lietuva turi naują kariuomenės vadą. Juo tapo generolas majoras Jonas Vytautas Žukas.

Valstybės pasirinkimas – teisingas. Tikiu šio karininko patriotiškumu, profesionalumu, darbštumu. Neabejoju, jog šis karininkas ne tik stengsis sukurti stiprią kariuomenę, bet ir puikiai žino, kaip kuriamos stiprios kariuomenės.

Teisingas pasirinkimas

Šių eilučių autorius penkerius metus, nuo 1998 iki 2003-ųjų, leido specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“. Taigi savo akimis ne sykį matė, kaip tuometinis pulkininkas J.V.Žukas profesionaliai vadovaudavo motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ pratyboms. O kiek būta pokalbių, kurie gulė į karinį priedą kaip išskirtiniai J.V.Žuko interviu?! 

O kiek būta neformalių diskusijų išjungus diktofoną – apie kariuomenės kadrų politiką, dirbtinai kurstomas pacifistines nuotaikas, nenorą kariuomenei skirti solidų finansavimą, „ne būtiniausios ginkluotės pirkimą“?!

Būtent tie penkeri metai, prabėgę intensyviai domintis mūsų ginkluotųjų pajėgų reikalais, leidžia daryti išvadą, jog generolas majoras J.V.Žukas jei ir pasikeitė, tai tik gerojon pusėn. Jis neleis, kad mūsų ginkluotosios pajėgos taptų „bedantėmis“ ir „popierinėmis“.

Tačiau tiems, kurie atidžiai klausėsi naujojo kariuomenės vado viešųjų komentarų, akivaizdu, jog dabartinė Lietuvos kariuomenės būklė – liūdnoka. Mūsų ginkluotosios pajėgos ganėtinai silpnos. Nejaugi teks viską pradėt beveik „nuo nulio“?

Rimtų pratybų – nė vienos

Iškalbinga „Veide“ pasirodžiusi Audriaus Bačiulio publikacija „Naujasis kariuomenės vadas: „Ginklų bus! Svarbu, kad būtų mokančių jais naudotis“. Pacituosiu trumputę ištrauką iš minėtos publikacijos: „Kai kalbėjomės prieš šešerius metus, iš karto po Rusijos ir Gruzijos karo, sakėte: „Rimtos kariuomenės pratybos, kurių metu mokytasi ne taikos palaikymo operacijų, bet Lietuvos gynybos, pastarąjį kartą vyko prieš kokius dešimt metų“.

Skaičiuokime – mūsų kariuomenė maždau penkiolika metų nesimokė ginti valstybės. Norite sužinoti, kuo ji užsiėmė paskutiniuosius keliolika metų? Ogi rengė Lietuvos gynybos planus, formavo operatyvines kryptis, nustatė sąveiką su VSD, policija, pasieniečiais…  Vaizdžiai tariant, mokėsi ginti valstybę kabinetuose, tik ne poligonuose.

Visi vadai geri, o kariuomenė – silpnutė

Kodėl – kabinetuose, bet ne poligonuose? Juk generolas Arvydas Pocius taip pat buvo puikus vadas. Ir patriotiškumo netrūko, ir žinių bei patirties užteko. Generolo A.Pociaus pirmtaką generolą Joną Kronkaitį taip derėtų priskirti prie vadų, iš kurių neatimsi nei patriotizmo, nei žinių, nei patirties. Šitaip sakau remdamasis asmenine patirtimi, įgyta 1998 – 2003-aisiais metais bendraujant su šiais aukšto rango karininkais įvairiausio lygio pratybose, tarptautiniuose seminaruose, kariniuose daliniuose…

Ir vis dėlto regiu keistą paradoksą: vadai – geri, o kiekvieną sykį, pasibaigus kadencijai, naujasis lyderis priverstas pradėti viską tarsi nuo pradžių. Man dabar sunku prisiminti, kiek dešimčių pratybų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje 1998 – 2003 metais regėjau savo akimis. Bet jau tada buvo akivaizdu, jog mūsų kariai mokosi ne to, ko labiausiai reikia. Pagrindinis dėmesys sutelktas į taikos palaikymo misijas ir mūšius miškuose. O mokytis ginti miestus – vos kelios pamokos per keliolika metų.

Anuomet karininkai puikiai suvokė, jog, nelaimės atveju, kariauti pirmiausiai teks miestuose. Tačiau apie tai, jog ignoruojamos būtent šios rūšies pratybos, niekas nekėlė didelio triukšmo. Ypač viešai, ypač – spaudos puslapiuose ir televizijos ekranuose.

Ciniška cenzūra

O kaip gi jie informuos visuomenę, jei Lietuvoje įteisinta gudriai paslėpta cenzūra? Kariuomenės  vadams nepatartina duoti interviu spaudai apie tikrąją padėtį ginkluotosiose pajėgose. Jei kariuomenės vadas anuomet (nemanau, jog dabar – kitaip) būtų išdrįsęs viešai papasakoti, kokia apvergtina kariuomenės padėtis, jo susirūpinimas kariuomenės likimu būtų prilygintas politikavimui ar net valstybės paslapties išdavimui, ir jis palankiausiu atveju taptų … pensininku.

Liūdna, bet mūsų valstybėje – viskas apversta aukštyn kojomis. Būtent visuomenės apie ginkluotųjų pajėgų bėdas neinformuojantis kariuomenės vadas turėtų sulaukti bausmių. Bausmė už tai – kad tylėjo, slėpė. Tačiau mes kažkodėl linkę bausti tuos, kurie nenori veltui gauti kariuomenės vado algos.

O visuomenė – ramiai miega

Tad turime dar vieną paradoksą. Kariuomenės vadui nedera skambinti pavojaus varpais, jei dėl lėšų stygiaus ir panašių bėdų jis negali užsiimti tuo, kuo privalo užsiimti. Krašto apsaugos ministras, kuriam suteikta daugiau galių viešai kalbant, taip pat dažniausiai tyli, nes nenori pyktis su jį į pelningą postą delegavusia partija. Tyli kariuomenės vadas, tyli krašto apsaugos ministras, tyli valdančioji koalicija. Jei viešumoje ir pasirodo pranešimų, tai dažniausiai kapituliantiškų – „kam mums kariuomenė“. Plačioji Lietuvos visuomenė tuo metu „ramiausiai miega“, nes nė neįtaria, kokia silpna mūsų kariuomenė.  

Labai teisingas generolo majoro J.V.Žuko posakis: „Ginklų bus. Svarbu, kad būtų mokančių jais naudotis“. Bet kaip tą posakį įgyvendinti?

Mažosios Ernos pavyzdys

Leidžiant karinį priedą teko daug rašyti apie Lietuvos šaulių organizaciją. Ypač gilų įspūdį paliko mūsų jaunųjų šauliukų pasirodymas Estijoje rengtose „mažosios Ernos“ pratybose. Į Ernos apylinkes anuomet kasmet suvažiuodavo dešimtys komandų iš Latvijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Kinijos… Paaugliai mokėsi ištverti visus tikro karinio žygio sunkumus – ištisą parą bėgti nuo persekiojančio priešo per pelkes, bruzgynus ir miškus.

Mažosios Ernos pratybos buvo laikomos vienomis iš labiausiai prilygintų kovos sąlygoms. Paaugliams tekdavo kęsti alkį, nuovargį bei įveikti baimę, kai aplink šaudoma iš tikrų kovinių ginklų, tegul ir garsinėmis kulkomis.

Bet būtent šias pratybas Lietuva ilgainiui ėmė ignoruoti. Esą paaugliams negalima sukelti „baisių stresų“, esą vaikams negalima „rankose laikyti šaunamųjų ginklų“. Be to, Antrojo pasaulinio karo metais estai, tik pamanyk, Ernos apylinkėse gerokai aplamdė šonus sovietų armijos daliniui. Vadinasi, ten rengti apmokymus – didžiausias netaktas. Suprask, įžeisime Rusijos savimeilę.

Žodžiu, Lietuva nustojo siųsti jaunųjų šauliukų delegacijas į Erną. Lietuva sugalvojo pakaitalą – organizavo išskirtinai civilinio pobūdžio stovyklas, kur klausomasi pasakojimų apie garbingą Lietuvos praeitį, daug šokama, dainuojama ir – jokių ginklų.

Kas tai, jei ne Lietuvos saugumo interesų išdavystė?

Tyliai numarinta tradicija

Naudodamasis proga norėčiau prisiminti ir asmeninį pavyzdį. Kadaise priklausiau Lietuvos rezervo karių asociacijai, kurios nariai kartą per metus išvykdavo į šaudymo pratybas. Ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ypač įdomūs buvo Estijoje rengiami mokymai. Dvi dienas iš eilės pleškindavome iš įvairiausių šautuvų ir pistoletų. Bet jau daug metų į jokias šaudymo pratybas nei manęs, nei kitų asociacijos narių niekas nekviečia.

Kokios bausmės turėtų sulaukti šią tradiciją sužlugdžiusieji?

O kiek jėgų ir laiko sugaišta, karinio priedo puslapiuose įrodinėjant: Lietuvos rašytojai atrodo juokingai, kai postringauja, „esą mūsų ginklai tinka vien žvirblių baidymui“; Lietuvos karininkams negalima imti rusiškos pensijos; Lietuvos pulkininkams nepatartina važiuoti atostogaut į Rusiją pas žmonos gimines; Lietuvos kariuomenei reikalingi savanorių daliniai…

Kalti būsime visi

Stiprios kariuomenės paruošti per keletą metų – neįmanoma. Todėl bijau, jog, pasibaigus dar vienai kariuomenės vado kadencijai, turėsime panašiai liūdną situaciją. Beje, dėl to kaltas bus ne tiek kariuomenės vadas, kiek mes visi, visa Lietuva. Nes šventai tikime, jog Lietuvos saugumo reikalais labiausiai rūpintis privalo amerikiečiai, britai, švedai, tik – ne mes, lietuviai. Tokia logika besivadovaujančios šalys anksčiau ar vėliau praranda ir sąjuningus, ir pačią nepriklausomybę.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.07.28; 08:57


Prisijunkite prie diskusijos