Sekmadieniniai pamąstymai. O supratimo, kodėl taip atsitiko, ar padaugėjo?


Vakarų pasaulis gedi. Įvykdytas žiaurus teroro aktas. Aukos bus palaidotos, apraudotos. 

O išvados – ar bus padarytos? Nepanašu. Prancūzijoje (ir ne tik) atsiras daugiau baimės, daugiau ginkluotų policininkų gatvėse, daugiau neapykantos ir keršto. Smurtas gimdo smurtą.

O supratimo, kodėl taip atsitiko, ar padaugėjo? Ar pakanka tik ginkluotis, visomis šiuolaikinėmis priemonėmis sekti vos ne kiekvieną žmogų?

„Aš tūkstantį kartų nesutinku su tavo žodžiais, bet esu pasiruošęs galvą paguldyti, kad tu galėtum išsakyti savo nuomonę“, – iš atminties cituojame prancūzų filosofo Voltero žodžius, išmoktus dar mokykloje. Kai kalbama apie toleranciją, beveik visada jis prisimenamas.

Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Sakyti, kad jos netolerantiškos, vadinasi, nieko nepasakyti, vadinasi, per švelniai pasakyti.

Ko siekė jų autoriai? Ko galėjo tikėtis? Iki šiol egzistavo nuomonė, kad prancūzai yra subtilūs menininkai, jų sąmojus neužgaulus, pagarbus, taktiškas.

„Laisvei, už kurią žuvo žurnalistai, mūsų visuomenė dar nepribrendo“, – portale delfi.lt sako Markas Zingeris. Tai ir apie šių eilučių autorių, mažytę tos visuomenės dalelę. Bet kodėl M.Zingeris toks kategoriškas? Juk tragedijos dienomis beveik niekas net nebandė kritikuoti, kaltinti nužudytų žurnalistų, vertinti jų meno. Ir tai suprantama: apie mirusiuosius – arba gerai, arba nieko.

Kitas reikalas: ar visi prie Prancūzijos ambasados ir kitur kalbėjusieji buvo nuoširdūs? M.Zingeris tuo abejoja: „Neabejoju, kad kai kurie iš politikų, kurie dabar viešai piktinasi dėl teroristinio išpuolio Paryžiuje ir pareikš „nuoširdžią“ užuojautą Prancūzijos ambasadorei, labai mielai pagniaužytų tą spaudos laisvę Lietuvoje“.

Be abejo, ne visi galvoja taip, kaip kalba. Tiesiog bijo nepataikyti į koją su nežinia kur vedančia „svaiginančia kūrybinės išraiškos laisve“. Ir ne tik politikai, ir žurnalistai bijo savo bosų, neretai rašo taip, kaip reikia, o ne taip, kaip suvokia problemą. Jie puikiai mato, kad neribotos laisvės skelbėjai toleruoja tik tai, kas jiems naudinga. Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?

Ir, beje, ačiū Dievui, kad Vilnius dar ne Paryžius, kad mes vis dar, skirtingai nei M.Zingeris, esame provincialai, t.y nuoširdesni, dvasingesni. Juo labiau, kad ne tik Lietuvoje yra daug žmonių, kurie šiek tiek kitaip vertina tragiškus Paryžiaus įvykius.

Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime. 

Kaip galima tyčiotis iš religingam žmogui šventų dalykų?! Ko jie siekė? Ar galima toleruoti, kai tyčiojamasi iš tavo motinos? Giliai tikinčiam žmogui tai – beveik tas pat. Mes gerai žinome, kai kurie dar puikiai prisimename Lenino ir Stalino laikų bolševikmetį. Bus viena tarybinė tauta, viena kalba (žinoma – rusų) ir jokios religijos, visi garbinsime vienintelį dievą –  partiją.

Beje, globalistų siekiai labai primena tuos laikus. Europos tautos jau mato, kad kryptinga „tolerancija“, o iš esmės – netolerancija religinėms, tautinėms, kultūrinėms tradicijoms, pasiekė pavojingą ribą. Galima tyčiotis iš Mohameto, iš Kristaus, bet nepageidautina turėti savo nuomonę apie bjaurastį, skelbiamą XI a. vienuolio Gilberto Nožiečio, kuris įnirtingai tyčiojosi iš Mohameto ir islamo, pasekėjų stiliumi.

Geriausiu atveju būsi apšauktas provincialu. O blogiausiu? Būsi laikomas fanatišku nacionalistu. Šiomis dienomis spaudoje pasirodė straipsnis: dešimt metų Lietuvoje gyvenantis prancūzas mano, kad lietuviai – labai tolerantiška tauta. Ir tai tiesa, kuri nepatinka gal tik Vladimirui Putinui ir Valdemarui Tomaševskiui.

Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.

Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka. Teisus rašytojas, filosofas Vytautas Rubavičius, portale tiesos.lt pabrėžęs: „užjausdamas ir gedėdamas nužudytųjų privalau aiškiai pasakyti, kad nepritariu nei tokiam karingam ateizmui, nei tokioms patyčioms, nelaikau jų žodžio laisvės apraiška, tad niekaip negaliu įsijungti į Je suis Charlie gretas“.

Blogai baigsis senutei Europai, nesugebančiai gerbti nei pačiai savęs, nei kitų, dešimtimis, o gal šimtais tūkstančių kasmet plūstančių iš Afrikos ir Azijos. Kaip jie, atvykstantys iš Afrikos ir Azijos, gali mus gerbti, jei mes negerbiame savo tradicijų, papročių, tikėjimo?

Nieko gero neišėjo iš multikultūrizmo. Ir nieko gero neišeis. Geriau jau gyvenkime kiekvienas savo namuose ir važinėkime tik į svečius… 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šių „sekmadieninių pamąstymų“ autorius.

2015.01.11; 06:48

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *