Sekmadieniniai pamąstymai. Pralaimėjimo, gėdos ir nerimo skonis


Print

Liūdna bus ši Kovo 11-oji. Neturime nė vieno preteksto linksmybėms. Šventines nuotaikas temdo neišgalvotas, nesurežisuotas, neišpūstas nerimas dėl ateities. Jo neįmanoma nei paslėpti, nei užgniaužti.

Mūsų ateitis – miglota, niūri. Nebent galime guostis, esą karas šį kartą aplenkė mūsų namus, esą dar turime galimybę šiek tiek pasidžiaugti laisve bei ramybe. Bet nuojauta, jog po kraujyje paskandintos Čečėnijos, Gruzijos išprievartavimo ir bandymų palaužti narsiąją Ukrainą nenumaldomai ateis mūsų eilė, – tikra. Tokia tikra, kad tikresnių ir negali būti.

Nerimas dėl ateities dar sumišęs su beviltiškumo jausmu. Nors imperinės Rusijos puoselėtojas, kurį nūnai pasaulis vadina bepročiu, elgiasi akiplėšiškai, įžūliai, agresyviai, jį būtų galima sutramdyti. Kremliaus fanatiko pažabojimas nebūtų sudėtingas veiksmas. Tiesiog NATO ir Europos Sąjungai derėtų elgtis taip, kaip numatyta organizaciniuose dokumentuose: padoriai, sąžiningai ir principingai. Jei visi vieningai pakeltume sugniaužtą kumštį, Vladimiras Putinas sustotų. Būtų priverstas sustoti.

Bėda ta, kad tos padoriosios organizacijos turi Achilo kulną, dėl kurio dažnusyk prarandami net patys įspūdingiausi laimėjimai. Organizacijos, kurioms priklausome ir mes, lietuviai, sugeba principingai rungtis tik su oponentais, kuriems garbingumas, padorumas, sąžiningumas nėra visiškai svetimos, tuščiavidurės sąvokos. Tiesa, jos dar sugeba pažaboti vieną kitą ne itin stiprų chuliganą. Bet pats stipriausias chuliganas joms – ne pagal dantis. Su ciniškai, niekšiškai ir agresyviai besielgiančiu Kremliumi rungtyniauti mūsiškės organizacijos, deja, nemoka. Ir nenori išmokt, kad ir kokia akivaizdi praeities klaidų kaina.

Tad mes, lietuviai, įstoję į neabejotinai padorius, gražius, teisingus tikslus turinčius sambūrius, taip pat priversti beviltiškai skėsčioti rankomis, mat bejėgiškai rankomis skėčioja tų kompanijų senbuviai ir lyderiai. Nepaisant pasiteisinimų, jog iš tiesų ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bjauru stebėti, kaip daugiau nei du šimtus metų mus teriojusi valstybė dabar skriaudžia kitus – čečėnus, gruzinus, ukrainiečius…

Todėl norom nenorom prasiveržia atodūsis: nėra nieko bjauriau už beviltiškumo jausmą. Ypač kai beviltiškumas atskiestas dar ir gėdos jausmu. Kadaise patys piktinomis mus išdavusių Vakarų abejingumu. Dabar lygiai taip pat elgiamės kaip elgėsi mūsų kritikuoti vakariečiai pragmatikai 1939 ar 1945 metais.

Žinoma, mūsų per mažai, kad galėtume tarti svarų žodį net ir padorioje kompanijoje. Ir vis dėlto mūsų veidas subjaurotas egoizmo ženklu. Saugumo garantijų reikalaujame ir iš JAV, ir iš kitų įtakingų NATO valstybių. Bet patys nė piršto nepajudiname savo saugumo labui. Gynybos reikmėms užsispyrę neskiriame nė dviejų procentų nuo BVP. Tarsi Rusiją ir Lietuvą skirtų tūkstančiai kilometrų.

Žurnalo IQ poltikos apžvalgininkas Tomas Janeliūnas straipsnyje „Elgetos dalia“ pastebi, kad „mažesnės nei 1 proc. BVP gynybos išlaidos neleidžia net stabiliai palaikyti esamų pajėgumų – valstybės apsaugos galimybės degraduoja, trūksta investicijų į ginkluotės atnaujinimą“. Žurnalistas T.Janeliūnas taip pat teiraujasi, „ar politikai išdrįs pripažinti, kad dėl nepakankamo finansavimo kyla abejonių svarbiausiu Lietuvos gynybos principu – užtikrinti šalies saugumą remiantis kolektyvine gynyba ir atgrasymu?“

Baisiausia, kad net šiandien, kai agresyvūs Rusijos ketinimai – akivaizdžiausi, mūsų valdžia vis tiek neskuba skirti papildomų investijų karinėms reikmėms. Tad kartais labai gerai, kad NATO aljansui trūksta principingumo. Mat principinga NATO vadovybė išmestų mus iš savo gretų kaip ignoruojančius pagrindines taisykles. Vaizdžiai tariant, užuot atsiuntę papildomų modernių naikintuvų į Zoknių karinę bazę, pareikštų: „jei taupote gynybos reikmėms, patys vieni ir ginkitės“. Žodžiu, dar nežinia, kas tikrasis beprotis: ar konkrečius imperinius tikslus Rusijai primetęs V.Putinas, ar Lietuva, nesugebanti iš biudžeto išspausti nė dviejų simbolinių procentų.       

Saugumo reikalams neskiriame bent minimalių lėšų, nors JAV Atstovų rūmų žvalgybos komitetas, vadovaujamas pirmininko Maiklo Rodžerso, pastebi, jog dabartinė rusiška agresija Kryme akivaizdžiai skiriasi nuo kadaise atliktų karinių kampanijų Čečėnijoje ir Gruzijoje. Jei ankstesnių karinių operacijų metu Rusija pirmiausiai bombarduodavo, sutelkdama milžiniškas sunkiosios ginkluotės armadas, tai dabar pagrindinė našta užkrauta ant specialiųjų pajėgų pečių. Jei tankai ir bombardavimai tada buvo svarbiausia varomoji jėga, tai dabar pagrindiniais žaidėjais tampa mobilios, gerai paruoštos, GRU priklausančios grupės. Tai reiškia, kad Rusija tapo dar pavojingesnė – išmoko moderniai kariauti.

Lietuva atkakliai nenori maitinti savos kariuomenės, nors JAV tarptautinės žvalgybos organizacijos STRATFOR vadovas Džordžas Frydmanas (George Friedman) dar 2012-aisiais buvo viešai ir oficialiai paskelbęs, jog pagrindinis pavojus – ne Iranas ir net ne Kinija, o būtent V.Putino valdoma agresyvi Rusija. 1996-aisiais įkurtas ir šiuo metu  solidžia žvalgybine – analitine organizacija laikomas STRATFOR dar prieš keletą metų perspėjo Vakarus, jog Rusijos provokuojami karai – neišvengiami, o Lietuva, Latvija ir Estija pagalbos tikriausiai nesulauks.

Kelių šimtų milijonų litų mums gaila skirti savo kariuomenės modernizavimui, nors pavojaus varpais skambina ir buvęs Rusijos prezidento V.Putino patarėjas Andrėjus Ilarionovas, šiuo metu dirbantis Kato analitiniame institute Vašingtone. Asmeniškai V.Putiną puikiai pažįstantis ekspertas A. Ilarionovas dar niūriau žvelgia į ateitį. Jis mano, kad JAV šiandien turi silpną prezidentą. Jo nuomone, Barakas Obama nesugebės sutramdyti įsisiautėjusio Kremliaus vadovo, ir, vardan „pragmatiškų santykių su bepročiu“, paaukos ne tik Krymo pusiasalį, bet ir visą Ukrainą. Taigi leis V.Putinui šeimininkauti Ukrainoje kaip tinkamam. Ukraina bus paaukota.

Galų gale prisiminkime „The Economist“ apžvalgininko Edvardo Lukaso (Edward Lucas), parašiusio pranašišką knygą „Apgaulė – šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“, perspėjimus. Šis Rusijos slaptųjų tarnybų žinovas šaukte šaukia: „Jei Vakarai nusileis V.Putinui dėl Ukrainos, jie greičiausiai nepastebės ir Baltijos valstybių okupacijos“. Anot E.Lukaso, turime „didžiausią saugumo katastrofą Europoje nuo invazijos į Čekoslovakiją laikų“. Ir vis tiek Lietuvos valdžia neranda kelių šimtų milijonų litų karinėms reikmėms.

Jei dar maža perspėjimų, prisiminkime rusų istoriko Andrėjaus Zubovo interviu, duotą radijui „Echo Moskvy“. Šis istorikas prieš keletą dienų pareiškė, jog Europa pataikauja V.Putino ambicijoms lygiai taip pat, kaip kadaise pataikavo Hitleriui ir Stalinui. Šiandieninė Europa linkusi pakartoti gėdingąjį Miuncheno suokalbį. Padorioji, demokratiška Europa išduoda Ukrainą.

Šiandien puiki proga prisiminti dar 2003-aisiais metais nuskambėjusius buvusio Rusijos žvalgybininko Aleksandro Litvinenkos žodžius. Jo, kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo, veikla domėjomės seniai – nuo tada, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Maskvoje ir Volgodonske susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu. O kai viena čečėnų internetinė svetainė 2003 metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento V.Putino keršto besislapstantis perbėgėlis žvalgybininkas A. Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroniniu paštu atsiųstus klausimus, nedelsdami nusiuntėme savuosius.

Teiravomės, kiek dėl Lietuvos politinių ir ekonominių bėdų kaltos Kremliaus intrigos, kokiomis priemonėmis dabar Rusija spaudžia Lietuvą ir kokiomis priemonėmis stengsis mums daryti įtaką ateityje. Netrukus sulaukėme atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį.

Dėl vietos stokos iš A.Litvinenkos atsiųsto laiško parinkome tik svarbiausius momentus. Didžiojoje Britanijoje tuo metu besislapstęs buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų specialistas pripažino, kad Baltijos respublikos pasiekė tarptautinį pripažinimą. Jis neneigė, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra labiau apsaugotos negu, pavyzdžiui, Čečėnija arba Gruzija: „Tačiau reikia suprasti, kad net įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos nuo agresijos ir kišimosi į vidaus reikalus iš Rusijos pusės, jeigu pačioje Rusijoje situacija plėtosis pagal blogiausią variantą“. Omenyje jis turėjo pačias nepalankiausias aplinkybes: jeigu Kremliuje išliks fašistuojantys elementai, o režimą maitins aukštos naftos kainos.

FST karininkas tvirtino, jog „šiuolaikinis pasaulis keičiasi labai dinamiškai ir niekas negali numatyti, kas atsitiks NATO ir ES, sakykim, po penkerių metų. Tad vienintelė šimtaprocentinė Lietuvos ir kitų buvusių socialistinio lagerio šalių saugumo garantija – tai laisva, stabili Rusija, valdoma civilizuotų, išsilavinusių, demokratiškų pažiūrų žmonių, o ne Piterio buvusių KGB padugnių („španos“)“. Pasak A. Litvinenkos, žodis „špana“ yra tiksliausias rusiškas žodis, charakterizuojantis V.Putiną ir jo aplinką.

FST specialistas Lietuvai nežadėjo nieko gero: „Jums, lietuviams, žmonės iš Rusijos valstybės saugumo pasiūlys barterinius mainus: laisvę – į energetikos resursus. Jūs turėsite pasirinkimą: arba šilta kalėjimo kamera Sibire, arba šalti namai Vilniuje. Kitų pasiūlymų iš jų nesulauksite. Tai tikėtiniausia strateginė spaudimo Lietuvai kryptis iš Rusijos specialiųjų tarnybų, o formos gali būti įvairios. Jie gali imtis bet ko, pradedant šalies aukštųjų pareigūnų verbavimu, juos šantažuojant, paperkant, bauginant, ir baigiant provokacijomis pasienyje bei tiesiogine agresija. O tikslas tai tas pats – visiška Lietuvos valstybės kontrolė“.

Taip 2003-aisiais rašė A. Litvinenka.

Beje, Vakaruose politinį prieglobstį gavęs A. Litvinenka neidealizavo nei NATO, nei ES. „Privalote suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su atominį ir bakteriologinį ginklą turinčia Rusija nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savo jėgomis ir neturėti iliuzijų – „mūsų tai nepalies“ arba „Vakarai mums padės“. Gerai pažįstu Rusiją ir tuos, kurie dabar yra Kremliuje, ir sakau: jus tai palies. Aš šiek tiek pagyvenau Vakaruose, ir man pakako, kad suprasčiau, jog Vakarai jums nepadės“.

Po šio interviu stengėmės nepraleisti nė vieno jo naujo pasisakymo, netgi planavome vykti pas Didžiojoje Britanijoje gyvenantį A. Litvinenką. Tiesioginis interviu su besislapstančiu bėgliu iš Rusijos būtų žymiai įdomesnis ir išsamesnis. Deja, nespėjome. A.Litvinenka buvo nužudytas.

Tad ši Kovo 11-oji – viena iš liūdniausių nuo pat 1990-ųjų metų. Gaila išduodamos Ukrainos, gaila suklaidintų Rusijos gyventojų. Gaila žūsiančių karių. Galų gale gaila ir Lietuvos – dar nežinia, kiek nekliudomi viešai minėsime Nepriklausomybės dieną.

Ypač neramu, kad net Lietuvos viduje nėra elementariausios vienybės. Vos tik Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė valstybės gynybos reikalų neketinanti aptarti kartu su Darbo partijos atstovais, Lietuvoje kilo šurmulys. Kai kurie aršūs teisybės ieškotojai, demonstruojantys per kraštus besiveržiantį tariamą principingumą, puolė domėtis, o kur įrodymai, jog Darbo partija galimai susijusi su Kremliumi. Jiems, matot, reikaliga Rusijos FST ar Rusijos GRU vadovų pasirašyta pažyma: „taip, mes patvirtiname, taip, mes neneigiame …“

Beje, turime ir liūdnai pagarsėjusį Valdemarą Tomaševskį, kurio retorika nūnai mažai kuo skiriasi nuo Ukrainą užkariauti sumaniusio V.Putino pareiškimų. Gal Lietuvoje atsiras teisybės ieškotojų, kurie reikalaus, jog Prezidentė valstybės saugumo strategiją aptartų ir su tomaševskininkais?

Nuotraukoje: į Vakarus pabėgęs ir ciniškai nužudytas Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka, dar 2003-aisiais progozavęs, jog Lietuva nėra saugi įstojusi net į NATO ir Europos Sąjungą.

2014.03.09; 10:22


Prisijunkite prie diskusijos