Sekmadieniniai pamąstymai: VSD pažyma


Print

Praėjusią savaitę tebevirė aistros dėl teisėsaugos veiksmų žinisklaidos atžvilgiu siekiant išaiškinti slaptos VSD pažymos (ji iki šiol nepaviešinta) dalies turinio nutekintoją naujienų agentūrai BNS. Kilus politikų valdžioje pasipiktinimui dėl neadekvačių aiškinimosi metodų teisėsauga spustelėjo stabdžių pedalą.

Dabar lauksime atsakymo į tyrimą pradėjusios prokuratūros, kuri paskelbė jau žinanti, kas ir kaip nutekino informaciją, prašymą Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai prie VSD pateikti išvadą dėl VSD suteiktos informacijos slaptumo žymos pagrįstumo.

Anot prokuratūros pranešimo, tik tuomet, kai tokia išvada bus pateikta, bus galima tinkamai įvertinti ir pagal Baudžiamąjį kodeksą kvalifikuoti padarytą veiką. Reikia manyti, ne žurnalistų, paskelbusių dalį tos informacijos, veiką.

Panašu, jau subliuško „sąmokslo teorija“, versija, esą slaptos VSD informacijos turinys nebuvo nutekintas šiaip sau, bet kryptingai VSD pareigūnų, prezidentūros ir kitų asmenų sąmoningai perduotas paviešinti turint tikslą pridaryti problemų kai kuriems asmenims Seime, siejant tai su prezidento rinkimais ir su galimu Dalios Grybauskaitės dalyvavimu juose.

Tai atsitiko po to, kai D. Grybauskaitė penktadienį viešai pareiškė, jog VSD slaptoji pažyma pagal visas tokių pažymų įteikimo taisykles buvo oficialiai įteikta jai tik lapkričio 4 d., o jos greita reakcija į spalio 31 d. BNS išviešintą informaciją rėmėsi žodine informacija (reikia manyti – iš VSD) apie susidariusią situaciją. Tokio pareiškimo pagrįstumą nesunku patikrinti, todėl maža abejonių, kad taip ir buvo, kaip tvirtina prezidentė. 

Daug kas VSD pažymos paviešinimą tebevertina kaip D. Grybauskaitės apsidraudimą nuo bet kokios naujos, ją kompromituojančios informacijos apie jos gyvenimą sovietmečiu.  Jau seniai stebina tai, kokią taktiką užėmė D. Grybauskaitės, kaip galimos kandidatės į prezidento postą 2014 m. rinkimuose, kai kurie oponentai, eksponuodami, jų nuomone, silpniausią, jos vietą –  komunistinę praeitį ir įtarimus dėl jos galimų ryšių su KGB. 

Ar gali šiandien bet kurio kandidato į prezidentus komunistinės praeities knaisiojimas ženkliai paveikti daugumos rinkėjų vertinimus neigiama prasme? Slaptai.lt nuomone – tikrai ne, nebent asmens komunistinė praeitis būtų susijusi su jo asmeniniu dalyvavimu šiurpiuose nusikaltimuose, neturinčiuose senaties.

Greičiau atvirkščiai. Ir tai įrodė pačios D. Grybauskaitės pavyzdys. Juk būtent dėl tos praeities ir naujųjų laikų patirties D. Grybauskaitė buvo priimtina daugumai tokių rinkėjų 2009 metais, net žinant, kad ji turi ir Vytauto Landsbergio palaikymą. Ir dabartiniai politikų reitingai rodo, kad mažai kas pasikeitė.

Reikia pasveikinti prezidentę skubos tvarka registravus įstatymų pataisas dėl žodžio laisvės ir žmogaus teisių apsaugos, kurių reikalingumas iškilo šioje konkrečioje rezonansine tapusioje istorijoje svarstant klausimą, ar žurnalistai šiuo atveju turėjo teisę neišduoti informacijos šaltinio ir ar tyrimą vykdančių pareigūnų nurodymai ir veiksmai buvo adekvatūs.

Belieka tik apgailestauti, kad bent dvejose rezonansinėse bylose ir jų tęsiniuose, tokiose, kaip Eglės Kusaitės „terorizmo“ byla bei Garliavos „pedofilijos“ byla, prezidentė, galėjusi užkirsti kelią teisėjų, prokurorų ir policijos savivalei, nepasielgė analogiškai. Nėra vėlu tai padaryti ir dabar. Skubos tvarka pateikus Seimui svarstyti įstatymų pataisas, draudžiančias teisėjams „laisvai“, pažeidžiant žmogaus teises ir laisves, interpretuoti įstatymus, ir jas priėmus Seime, nuosprendžiai šiose bylose ir su jomis susijusiose galėtų būti peržiūrėti iš esmės.

Po 1990 metų kovo 11 d. E. Kusaitės byla yra precedento neturintis atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietė savo šalyje yra kaltinama dalyvavimu ar siekiu dalyvauti kitos šalies vidaus ginkluotame konflikte pagal savo įsitikinimus, kai jie neprieštarauja tarptautinei teisei, paminant visus Lietuvos Respublikos Konstitucijos piliečio ir žmogaus teises garantuojančius straipsnius (laisvo judėjimo, įsitikinimų, sąžinės laisves ir t.t.).

Prancūzijos ir kitų ES valstybių piliečiai ne po vieną, o tuntais, vyksta į Siriją kariauti sukilėlių prieš prezidento Bašaro al-Asado režimą pusėje, beje, jei tikėti Vakarų žiniasklaida, petys petin ir su tarptautiniais teroristais, ir niekam net minties nekyla, kad jie tuo pačiu daro nusikaltimą. Slaptai.lt užtikrina, kad nuvykusieji progai pasitaikius mielai susprogdintų kokią nors prezidento Asado karinę bazę (gal jau ir susprogdino), o jei gyvi liktų ir grįžtų į Tėvynę, jų teismai tikrai už tai juos nepersekios. Kas kita, jei pakliūtų Asadui į nagus.

O ko vertas kaltinamasis nuosprendis kalinei E. Kusaitei, pasiskundusiai prieš ją kalėjime panaudota pareigūnų prievarta, pripažinus ją melagingai liudijus, nes nei vienas pareigūnas, matai, neprisipažino kalėjime naudojęs prievartą?

Arba įžymusis mirusiųjų teismo farsas  Garliavos „pedofilijos“ byloje „išteisinant“ nenuteistą ir net neteistą žuvusį asmenį, nes to reikėjo, kitaip sunku protu paaiškinti, įtakingam pedofilui ar pedofilų gaujai „išsukti“? 

Jau nekalbant apie smurto panaudojimą Garliavoje 2012 m. gegužės 17 d. Po pirmo signalo apie smurto panaudojimą prieš vaiką dar anksčiau, užuot droviai reagavus, kad „smurtas prieš vaiką netoleruotinas“, galima buvo skubos tvarka pasiūlyti įstatymų pataisas, vienareikšmiškas ir griežtas, draudžiančias jėgos struktūrų vadovams galimos bausmės akivaizdoje net pagalvoti apie panašią akciją.

Apie tai nepagalvojusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė ir tuometinė valdančioji koalicija Seime tikrai nebūtų drįsusi prieštarauti prezidentės valiai. Juolab, kad ir V. Landsbergis ragino A. Kubilių „nestovėti po medžiu“.

Bet, kaip minėjome, galbūt, dar nevėlu padėtį ištaisyti.

Liustracija

Prabilus VSD pažymoje apie galimą būsimą Rusijos slaptųjų tarnybų organizuotą dezinformaciją apie aukščiausių šalies vadovų, visų pirma – prezidentės, biografijas, neva pasitelkiant Rusijos slaptuosius archyvus, prieš tai buvusios savaitės pamąstymuose Slaptai.lt svarstė, kas būtų, jei Kremlius tuos archyvus paleistų į darbą. Ir priėjo prie išvados, kad teisine prasme nieko nebūtų.

Žinoma, įtarimų bangą daliai rinkėjų, palaikančių D. Grybauskaitę, ypač dešiniajame flange, prezidento rinkimuose Kremlius, žaisdamas KGB korta, sukelti gali, ir į tai negalima neatsižvelgti. Po Slaptai.lt ano sekmadienio pastebėjimų šią savaitę žiniasklaidoje pasirodė keli straipsniai, kuriuose siūloma kuo greičiau užbaigti žaidimus su liustracija, jau tapusia liustracijos parodija, kuria, neatmestina, selektyviai pasinaudoti gali ir Kremlius.

Trumpą iliustratyvią, paremtą ir Seimo stenogramų medžiaga, liustracijos bandymų istoriją paskelbus nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo aktą pateikė Alfa.lt apžvalgininkas Rimantas Varnauskas (“Skiepai“ pries KGB neveikia daugiau kaip 20 metų, 2013-11-13). Straipsnio pabaigoje jis rašo:

„Lietuvos istorikų, KGB archyvų tyrinėtojų duomenimis, paskutiniais sovietų valdžios metais Lietuvoje galėjo veikti apie 5 tūkst. įvairių kategorijų KGB agentų, nors yra pateikiami ir kelis kartus didesni skaičiai. Buvusio VSD pulkininko Vytauto Damulio vadovaujama Liustracijos komisija išaiškino vos kelis KGB bendradarbius, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės Dalios Kuodytės per pusantrų metu paskelbė maždaug 130 buvusių KGB bendradarbių sąrašą. Paskutinis Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas yra ne kartą teigęs, kad „politiškai gražiausia pabaiga“ būtų vadinamojo Liustracijos įstatymo paskelbimas negaliojančiu“.

Atrodo, prie panašios išvados šią savaitę linko ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras.

Ir iš tikrųjų, Lietuvos piliečio kažkada buvę ryšiai su KGB šiandien visiškai nereiškia, bent jau formaliai, kad tas asmuo automatiškai išliko susijusiu su Rusijos Federacijos Federaline saugumo tarnyba (FST), KGB tęsėja, kad ir įsipareigojimų jau neegzistuojančiai valstybei prasme.

KGB Lietuvoje praktiškai jau tapo amoralia istorine kategorija, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo dalyvavo senaties neturinčiuose KGB nusikaltimuose prieš Lietuvos piliečius.

Tegul Lietuvos piliečių ryšius su RF FST ar kitomis Rusijos specialiosiomis tarnybomis nepriklausomai nuo to, buvo jie anksčiau susiję su KGB ar nebuvo, aiškinasi Lietuvos specialiosios tarnybos. Pirmiausiai – savo viduje.

Sugrįžtant prie pilietės Dalios Grybauskaitės pažeidžiamumo iš Rusijos slaptųjų tarnybų pusės klausimo, su kuriuo tiesiogiai susijusi VSD slaptoji pažyma, tai, Slaptai.lt nuomone, pirmas žingsnis, kurį žengtų Kremlius, turėdamas realią kompromituojančią šalies prezidentę medžiagą, būtų slaptas jos šantažas, kurio pasekmes netruktų pajusti visi Lietuvos piliečiai per šalies vadovės vykdomą vidaus ir užsienio politiką.

Vargu, ar kas drįstų tą politiką šiandien įvardinti kaip palankią Kremliui. Ypač jai rėmus „Chevrono“, „Hitachi“ atėjimą į Lietuvą, besąlygišką paramą suskystintų dujų terminalo statybai, bekompromisinį neigiamą požiūrį į „Gazpromo“ pastangas išlaikyti dujotiekius Lietuvoje savo rankose, į jo pastangas išvengti arbitražo dėl politinių dujų kainų Lietuvai teisingumo ir t.t.

Šiaip ar taip, už šią savaitę pasibaigusius, Kremlių suerzinusius, stambius NATO karinius manevrus, kuriuose buvo imituojamas jungtinių NATO karinių pajėgų priėmimo Baltijos valstybių teritorijoje po jų užpuolimo vienas iš scenarijų, tie, kuriems Lietuvos saugumas – ne vien tušti žodžiai, turi būti dėkingi ir D. Grybauskaitei, kuri vos tik tapusi prezidente pirmą kartą po Lietuvos įstojimo į NATO paklausė šios organizacijos, kada ji pagaliau parengs nors Lietuvos kolektyvinės gynybos planus.

2013.11.17


Prisijunkite prie diskusijos