Seksšnipinėjimo mokyklos – mitas ar tikrovė


Print

Į rankas pateko 1994-aisiais metais į lietuvių kalbą išversta bei Kaune leidyklos “Europa” išleista Davido Leviso knyga “Seksšpionažas” (apybraižas sudarė ir vertė V.Junevičius). Žinoma, knyga – įdomi. Tačiau būtų dar įdomiau sužinoti, kiek joje tiesos, o kiek – pagražinimų, sutirštinimų. Juk patikrinti faktų, kurie skelbiami D.Leviso knygoje, – neįmanoma. Juolab kad dauguma knygos herojų pavardžių – pakeistos. Todėl skaitant “Sekspionažą” nė akimirkai nepaliko mintis, jog galbūt bent jau kai kurios iš šių istorijų yra sugalvotos tik tam, kad būtų galima išleisti skaitytojų noriai perkamą bestselerį bei užsidirbti gražaus pinigėlio.

Tiesa, knygos autorius D.Levisas turi rimtą argumentą, kodėl pakeitė herojų pavardes. Įžangoje jis rašo, esą “tarp daugybės pažįstamų, padėjusių surasti reikiamus žmones ir suteikusių galimybę su jais pasikalbėti, neatsirastų nė vieno, kuris nepasibaisėtų perskaitęs šiame leidinyje savo tikrąją vardą ir pavardę”.

Konfidencialumo ypač troško vadinamosios “kregždutės” (“kregžutėmis” bent jau anksčiau buvo vadinamos prostitutės, kurios slapta bendradarbiavo su KGB), nes visos jos siekė kuo greičiau sugrįžti į normalų gyvenimą bei pamiršti praeities košmarus. Visa tai – logiška. Bet ši aplinkybė nesuteikia knygai tikroviškumo.

“Seksšpionažo” įžangoje autorius dėkoja “Hansui Tasienkai iš Londono, kuris leido naudotis savo unikaliais archyvais”, dėkoja savo padėjėjams Vokietijoje, “kurie taip pat prašė neminėti jų pavardžių”. Dėkojama ir “Žmogaus elgesio tyrimo centro” atstovui daktarui Robertui Šarpui, “kuris padėjo suprasti psichoseksualinę šlykštaus, tačiau savotiškai žavinčio seksšpionažo pasaulio juodają pusę”. Kas yra H.Tasienka, kas tie bičiuliai iš Vokietijos, galų gale – ar iš tikrųjų egzistuoja daktaras R.Šarpas?

Man labiau patinka skaityti knygas apie slaptąsias tarnybas, kuriose minimos konkrečios pavardės, o ne pseudonimai. Ir vis dėlto skaityti knygą “Seksšpionažas” buvo įdomu. “Seksšpionaže” tvirtinama, girdi, sovietmečiu Sovietų Sąjungos teritorijoje veikė bent jau kelios specialios mokyklos, kuriose moterys bei vyrai buvo profesionaliai mokomi … prostitucijos. Ne bet kokios prostitucijos, o būtent tos, kuri susijusi su slaptos informacijos rinkimu bei išgavimu, šantažavimu ar kompromitavimu. Į tokio pobūdžio mokyklas patekusieji buvo mokomi nesigėdyti savo nuogumo. Jie buvo treniruojami laisvai jaustis bet kokiose situacijose. Juk visi lytiniai aktai, kuriuos atlikdavo sekso šnipai, buvo filmuojami. Tad KGB tarnybai dirbusios prostitutės privalėjo mokėti vaizduoti ne tik itin karštus jausmus, bet ir visiškai nekreipti dėmesio (tarsi jų nė nebūtų) į slapta veikiančias filmavimo kameras viešbučiuose, slaptuose butuose.

Knygoje pateikiamos įspūdingos kai kurių “kregždučių” išpažintys, kaip joms vis dėlto buvo nelengva įveikti drovumą. Juk D.Levisas mini, esą KGB prostitutės tose mokyklose buvo mokomos mylėtis viešai, stebint mokyklos instruktoriams. Jos privalėjo mylėtis ne bet kaip, o būtent taip, kad žmogus, iš kurio KGB siekia išgauti slaptos informacijos, liktų patenkintas, sužavėtas ir, svarbiausia, neįtartų jokios klastos, jokio dirbtinumo.

“Kregžučių” paslaugos dažniausiai naudotos tam, kad būtų galima šantažuoti į meilės pinkles įkliuvusį vyriškį. Profesionali KGB prostitutė tiesiog suviliodavo kokį nors NATO aukšto rango specialistą, meilės sceną KGB profesionaliai nufilmuodavo, po to – užfiksuotą medžiagą pateikdavo aukai. Į sekso šnipinėjimo žabangas pakliuvusiam vakariečiui buvo paliekamos dažniausiai tik dvi alternatyvos: arba jis sutinka bendradarbiauti su KGB, arba nuotraukos ir vaizdajuostės, kuriose užfiksuoti meilės žaidimai, atiteks jo žmonai, jo viršininkams bei bus parodytos per TV, atsidurs laikraščių puslapiuose.

Rimtų nemalonumų dėl sekso sulaukęs Vakarų diplomatas, kariškis ar mokslininkas dažniausiai likdavo sugniuždytas visam gyvenimui. Toks nelaimėlis nenorėdavo tarnauti svetimos šalies slaptosioms tarnyboms, tačiau taip pat nenorėdavo prarasti ir mėgiamo darbo, bijodavo, kad visiems laikams žlugs jo karjera, paliks žmona, pasmerks vaikai. Stipresnių nervų žmogus pasirinkdavo vieną iš dviejų alternatyvų ir įsijausdavo į naująjį vaidmenį. O jautresni žmonės po tokio įvykio dažniausiai jau nebesugebėdavo pareigingai atlikti nė vienos užduoties.

Norėčiau pabrėžti ir tuos knygos skyrius, kuriuose rašoma, kad specialiose KGB sekso mokyklose merginos ir moterys būdavo mokamos ne tik profesionaliai valdyti savo jausmus ir kūną. Sekso mokyklų auklėtiniams buvo dėstomos ir filosofijos, dailės, literatūros, etikos disciplinos. Juk Sovietų Sąjungos slaptosioms tarnyboms tarnavusios “kregždutės” privalėdavo būti ne tik gražios, meilios, lipšnios, bet ir išsilavinusios. Kad NATO aljansui priklausančių šalių generolams, mokslininkams, diplomatams su jomis būtų įdomu bendrauti ne tik lovoje. Akivaizdu ir tai, kad “kregždutės” būdavo mokomos kalbėti angliškai, prancūziškai, vokiškai. Kad galėtų lengviau bendrauti su potencialia auka arba bent jau suprasti, ką ši kalba su savo tautybės žmonėmis, pavyzdžiui, telefonu. Žodžiu, “kregždutės” būdavo ne tik gražios, aistrigos, bet ir išsilavinusios, mokėdavo intelektualiai bendrauti.

Sekso šnipės kajera netrukdavo labai ilga. Po alinančios, varginančios tarnybos sovietų saugumui – užtarnautas poilsis ir solidi pensija. D.Levisas pateikia keletą istorijų, kaip “kregždutėmis” dirbusioms moterims pavykdavo ilgainiui sukurti normalias šeimas, net išvažiuoti gyvent į užsienį. Tokių atvejų, jei teisingai supratau, – apstu. Tačiau tokias moteris nuolat persekioja baimė, esą jų ankstesnioji veikla kada nors iškils į paviršių. Mat su sovietų žvalgybomis konkuravusios Vakarų specialiosios tarnybos taip pat nelikdavo skolingos. Į sekso pinkles įsipainiodavo ir aukšto rango SSRS diplomatai, karininkai, mokslinių institutų bendradarbiai. Tad “kregžutės” labiausiai bijodavo, jog kada nors gali būti išaiškintos. Todėl po savo ištikimos tarnystės KGB struktūroms dažniausiai pakeisdavo ne tik gyvenamąją aplinką, bet ir savo pavardę, vardą.

Tiesa, kelia nuostabą knygoje peršama mintis, esą “kregždučių” žygiai beveik visuomet pasisekdavo. Knygoje nuolat pabrėžiama, jog prostitucija ir šnipų veikla – tai ne tik dvi seniausios profesijos Žemėje, bet ir viena iš slapčiausių bei įtakingiausių žmonijos veiklos sričių. Joje teigiama, jog “ryšys tarp kūno geidulių ir mąstymo suvaidino daug didesnį vaidmenį žmonijos istorijoje, nei kariuomenės, ginklai, generolai su maršalais”. Ar tikrai? Nejaugi taip paprasta suvilioti aukštas pareigas užimantį, šeimą turintį diplomatą, sakykim, į Maskvą atvažiavusį trumpos tarnybinės komandiruotės reikalais?

Pavyzdžiui, čia pasakojama apie kažkokį Filipą Laurą (pavardė – pakeista), kuris Prancūzijoje dirbo elektronikos inžinieriumi. Pagrindinė jo veikla toje kompanijoje buvo raketų valdymo sistemų tobulinimas. Laisvalaikiu šis prancūzas domėjosi istorija ir, žinoma, svajojo aplankyti Maskvos, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) muziejus. Kartą jam tokia galimybė pasitaikė. Jis atvyko į tuometinę SSRS maždaug savaitei, išsiuntęs savo šeimą į kurortą prie jūros. Maskvoje ir Leningrade prancūzas nė neketino užsiimti meilės reikalais. Jis kasdien vaikščiodavo po muziejus. Nuo ryto iki vakaro. Tik temstant užsukdavo į kavinę ar restoraną pasistiprinti. Štai vienoje iš niekuo neišsiskiriančių kavinių prie jo staliuko prisėdo simpatiška, maloni moteris. Užsimezgė pokalbis, ir … po keletą dienų trukusių nekaltų pasimatymų Filipas atsidūrė Tania pasivadinusios moters lovoje. Žinoma, meilės žaidimai buvo nufilmuoti ir čia pat pateikti apstulbusiam prancūzui. KGB darbuotojai buvo negailestingi: arba ponas F.Lauras informuoja, kaip sekasi prancūzų mokslininkams tobulinti raketų valdymo įrenginius, arba tos nuotraukos atsiduria Prancūzijos spaudoje.

Tokių pasakojimų knygoje “Seksšpionažas”, – ne viena. Minimos istorijos tarsi ir įtikinamos. Bet kai kada sunku patikėti, kad tegul ir pačios gražiausios “kregždutės” iš doros kelio taip lengvai galėtų išvesti tokius vyrus kaip, pavyzdžiui, prancūzas F.Lauras. Kažkaip viskas per daug paprasta, kad būtų gyvenimiška ir tikroviška?

Suprantu, lovos naudojimas paslapčių išgavimui minimas dar Biblijoje. Dešimtajame amžiuje prieš mūsų erą pirmoji sekso šnipė Dalila panaudojo savo seksualines grožybes, kad sužlugdytų Danito karalystės herojų Samsoną. XX amžiuje nacių prostitutės naudodavo savo grožį, trokšdamos iš vyrų išgauti slaptą informaciją gestapui priklausančiuose viešnamiuose. Puikiai žinoma ir šokėjos Mata Hari istorija. M.Hari aukšto rango karininkams apsukdavo galvas pirmiausiai savo nuostabiais, erotinių elementų turinčiais šokiais. Apie visa tai rašoma knygoje “Seksšpionažas”.

1945-ųjų metų seksšnipinėjimo technologija pavirto į kur kas sudėtingesnį procesą. Sutinku, kad seksšnipinėjimo operacijos atliekamos visame pasaulyje, kad joms skiriamos milijoninės pinigų sumos, kad po II pasaulinio karo šis metodas Sovietų Sąjungai padėjo pasiekti keletą svarbių žvalgybinių pergalių prieš NATO, kad svarbiausi tokio šnipinėjimo pasiekimai vis dar slepiami. Tačiau ar teisus knygos autorius, sakydamas, esą “beveik visada seksšnipinėjimo operacijos būna sėkmingos”?

Pasak bestselerio “Seksšpionažas” autoriaus D.Leviso, ne itin garbingas metodas šiandien naudojamas ne tik siekiant išgauti paslaptis, bet ir norint priversti asmenį dirbti slaptosioms tarnyboms. Kruopščiai paruošiami seksualiniai spąstai, į kuriuos patekusi nelaiminga auka priverčiama bendradarbiauti išduodant slapčiausias savo šalies paslaptis. Tokios pinklės dažniausiai buvo kuriamos tuometinėse Kremliaus įtakoje esančiose šalyse. Beje, tai – sudėtingos ir brangiai kaštuojančios operacijos, reikalaujančios daugybės gabių tarnautojų ir aukščiausio lygio elektroninės bei fotografuojančios, filmuojančios aparatūros. Šios operacijos visuomet atliekamos ciniškai ignoruojant į pinkles pakliuvusių žmonių jausmus.

“Seksšpionažo” autorius tvirtina, jog 1964 metais KGB patyrė rimtų nemalonumų, nes tais metais pasaulio laikraščiuose pasirodė pranešimų apie mikrofonus, rastus Amerikos ambasados Maskvoje pastate. Šiandien tokie įtaisai laikomi, be abejo, morališkai pasenusiais. Šiuolaikinė elektroninė pasiklausymo technologija suteikia galimybę įmontuoti mikrofoną bet kur, kur tik reikia. Mikrofoną esą galima prikabinti net vabzdžiui ant nugaros. Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) yra išradusi lazerinį pasiklausymo įrengimą, kuriuo galima klausytis, kas dedasi kitame kambaryje, nesinaudojant agentų paslaugomis. Lazerio spindulys pro langą nutaikomas į ant sienos kabantį žemėlapį ar paveikslą. Garsų skleidžiama vibracija veikia spindulį, kuris visą informaciją perduoda specialiam aparatui.

Knygoje retoriškai teiraujamasi, ar dėl technikos pažangos eilinis žvalgas liks be užsiėmimo? Atsakymas: jokiu būdu. Aišku, aukščiausios klasės elektroniniai įrengimai padeda greičiau pasiekti norimo rezultato. Tarkim, filmuojant lytinį aktą, atliekamą prieblandoje, išgaunamas puikiausias vaizdas. Tačiau jokia aparatūra, kokia ji būtų tobula, negalės pakeisti pagrindinio seksšpionažo elemento – geismų kupino žmogaus kūno.

Seksšpionažo metodas panaudojamas ir kitose šalyse. Be šio metodo nepasieina nė viena pasaulio valstybė, nei techniškai moderni, nei techniškai atsiliekant. Tačiau nė viena slaptoji tarnyba neskyrė šiai špionažo rūšiai “tiek laiko, pastangų ir lėšų kaip KGB”. Naudodamamasi specialiai treniruotais seksšnipais vyrais ir moterimis, derindama jų sugebėjimus su naujausiais elektronikos, fotografijos ir filmavimo pasiekimais, sovietų slaptosios tarnybos pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Seksualinio patrauklumo pagrindu buvo sukurta ištisa specialaus šnipinėjimo sistema, kuri daugeliu atžvilgių pralenkia sudėtingą elektroninę Amerikos šnipinėjimo sistemą.

Šiandien jau žinoma, kad maždaug apie 1950-uosius metus Vakarų Vokietijos mieste Frankfurte veikė prabangaus masažo ir kosmetikos salonas, kuriam vadovavo ne kas kitas, o būtent KGB agentė. Tas salonas buvo įrengtas tokioje vietoje, kad į jį būtų patogu užsukti Frankfurte dilsokuotiems Amerikos kariškiams. Taigi masažo salone besilankantys amerikiečiai būdavo kruopščiai filmuojami. Paslėptų kino kamerų nufilmuotos juostos nedelsiant buvo siunčiamos į Rytų Vokietiją, po to – į Maskvą. Taigi per keletą metų Frankfurte įkurtas masažo ir kosmetikos salonas surinko kompromituojančios medžiagos apie šimtus NATO aljansui priklausančių kariškių. Prieš kai kuriuos moters švelnumo pasiilgusius kariškius kompromituojanti medžiaga nebuvo panaudota. Jie taip niekad ir nesužinojo, og slapta buvo filmuojami. O kai kuriems teko atsisveikinti su savo karjera arba tapti slaptais KGB agentais.

Žodžiu, knyga įdomi, lengvai skaitoma, tačiau taip ir lieka neaišku, kiek joje – tikrovės, o kiek – fantazijos. Štai Česterfildo hercogas su panieka išjuokė lytinį santykiavimą sakydamas, kad “malonumas yra laikinas, pozicija juokinga, o išlaidos – siaubingos”.

2009-ųjų gruodžio 16-ąją laikraštis “XXI amžius” išleido 12-ąjį specializuotą “Slaptųjų takų” numerį.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Davido Leviso knygos “Seksšpionažas” viršelis (dailininkas – A.Snarskis).

2009.12.20


Prisijunkite prie diskusijos