Šėtono medžioklė (3)


Print

Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS

Kas sukurstė 1939 metų lapkričio 8-9 dienų įvykius, iki galo neaišku ir po 75-erių metų. Kai kurie naujas aplinkybes galintys atskleisti dokumentai iki šiol laikomi paslaptyje.

13-os minučių vėlavimas

Lapkričio 8 d. apie šeštą vakaro didžiulė Miestelėnų alinė (taip galima versti Bürgerbräukeller) klegėjo sausakimša – čia susirinko pusantro, o gal visi du tūkstančiai nacionalsocialistų sąjūdžio veteranų ir jų žygio tęsėjų, atėjusių paminėti Alaus pučo metinių.

1923 metais Adolfas Hitleris šioje alinėje ir sukurstė maištą, kuris jam pačiam baigėsi 5-eriais metais kalėjimo. Nuo 1933 metų, kai išplėšė Vokietijoje valdžią, jis kasmet čionai atvykdavo ir pasakydavo savo pasekėjams audringą kalbą. Šį rudenį dėl planuojamo puolimo Vakaruose fiureris ketino praleisti iškilmes Miunchene, bet galiausiai persigalvojo, nutaręs pasinaudoti proga dar kartą sumaišyti su velniais Anglijos politikierius.

Paprastai Hitleris savo kalbą pradėdavo pusę devintos ir baigdavo dešimtą. Tačiau šį kartą prabilo anksčiau ir kalbėjo trumpiau, nes dėl tiršto rūko į Berlyną turėjo grįžti ne lėktuvu, o traukiniu. Hitleris paliko alinę dar nenutilus ovacijoms, pradėjo skirstytis ir klausytojai.

Praėjus 13-ai minučių nuo Hitlerio ir jo palydos išėjimo, 21 val. 20 min., alinę sudrebino sprogimas, kuris suskaldė koloną, ir įgriuvusios lubos palaidojo pakylą, kuria visiškai neseniai žengė Hitleris, Himleris, Gebelsas, Ribentropas ir dar keli aukšti nacionalsocialistų partijos veikėjai. Sprogimas užmušė aštuonis ir sužeidė daugiau kaip 60 žmonių.

Tą vakarą, tik pusvalandžiu anksčiau, pasienyje su Šveicarija vokiečių pareigūnai sulaikė smulkaus sudėjimo ilgaplaukį vyriškį. Tai buvo ketvirtą dešimtį įpusėjęs Vokietijos pilietis Georgas Elzeris, kuris paaiškino pasiklydęs. Krėsdami sulaikytąjį pasieniečiai aptiko švarko atlpo išvirkščioje pusėje įsegtą komunistinės organizacijos (Roten Frontkämpferbund) ženklelį. Pasieniečiai paskambino į vietinį gestapą, kur tuo metu iš Berlyno atskriejo nurodymas uždaryti sieną ir sulaikyti visus įtartinus asmenis. Elzerį išvežė į Berlyną…

Tą vakarą buvo sulaikyta apie 120 žmonių – nei vienas nesukėlė didesnio įtarimo. Pasikėsinimo tyrimą pradėjęs SS oberšturmbanfiureris Francas Huberis apžiūrėjo sprogimo vietą ir padarė išvadą, jog greičiausiai žmogusduobė koloną klūpėdamas. Tuoj pat buvo apžiūrėti visų sulaikytųjų keliai. Sutinę Elzerio keliai buvo įkaltis prieš jį.

Pagrobimas

Tą naktį iš lapkričio 8 į 9 d., kiek atsitokėjęs nuo pokalbio su Himleriu, Šelenbergas pažadino išvakarėse jo saugoti atvykusius SS būrio vadą ir jo pavaduotoją. Atrodo, ir jiems fiurerio įsakymas rytojaus susitikimo metu areštuoti britų agentus ir atgabenti juos į Vokietiją buvo staigmena. Po pauzės atsakė, kad tai padaryti bus keblu. Esesininkai dieną pabuvojo pasienyje ir ten pastebėjo zujant olandų pasieniečius ir įtartinas žmogystas, kurias įtarė esant slaptaisiais agentais. Buvo didelė tikimybė kilsiant susišaudymą, o kai pradedama šaudyti, niekada nežinai, kuo viskas baigsis. Karininkai nutarė staigiai pulti, kai tik prie privažiuos Besto biuikas, kurį dieną jie gerai įsidėmėjo. 

Šelenbergas su savo padėjėju sutartu laiku sėdėjo Venlo kavinėje Bachus, o atvežtasis generolas laukė atomazgos vokiečių muitinėje, už kelių šimtų metrų. Britai gerokai vėlavo. Pagaliau pro langą pamatęs atriedant britų biuiką, Šelenbergas išėjo pasitikti atvykėlių ir, kaip buvo sutarta su SS karininkais, pakėlė ranką pasisveikinimui. (Čia prasidedada visų autorių mėgiama šios istorijos vieta, nes viskas dėjosi tikrai kaip nuotykių filme; tiesa, niekas tiksliai taip ir nenurodo, kurią valandą tai įvyko, kokia buvo britų automobilio spalva, kuo atvažiavo esesininkai ir panašiai, kertasi ir pačių incidento dalyvių liudijimai; Didžiojoje Britanijoje kai kurie su tuo susiję dokumentai dar laikomi paslaptyje).

Šelenbergui išėjus iš kavinės, pasigirdo motoro riaumojimas, padriki šūviai: tai esesininkai, šaudydami į orą, nušlavė užkardą ir lėkė kavinės link. Kai iš britų automobilio iššokęs Kopensas nukreipė pistoletą į Šelenbergą, vokiečių mersedesas jau buvo čia pat. Bestas atsisuko ir ėmė šaudyti į automobilio langus. Iš mersedeso išniro SS karininkas ir paleido atsakomuosius šūvius. Pabėgdamas už kavinės kampo Šelenbergas matė, kaip suklupo Kopensas, o esesininkai tempia Stivensą ir Bestą iš biuiko

Be daugelio kitų, šį pagrobimą aprašė rusų rašytojas J.Kolesnikovas savo politiniame romane (1979), kurio lietuviškas leidimas vadinasi Šūvis Tel Avive. Šis autorius 30-ies nesukakusį Šelenbergą paaukština iki SS štandartenfiurerio (prilygsta pulkininkui), jo vaidinamą Šemelį padaro generolu ir kitaip svaičioja, bet tai, kad dideliu greičiu privažiavo žalia daugiavietė su brezento tentu mašina, yra panašu į tiesą.

Atbula eiga dideliu greičiu nuo kavinės nuvažiavęs automobilis tikrai turėjo būti didesnis nei lengvasis, nes esesininkai pagrobė ne tik tris žvalgybininkus, bet ir jų vairuotoją (beje, akylasis Šelenbergas savo Atsiminimuose teigia prie biuiko vairo sėdėjus kapitoną Bestą, o po kelių pastraipų jau kalba apie pagrobtą… britų žvalgybininkų vairuotoją olandą). 

Patikrinę sunkiai sužeisto leitenanto Kopenso dokumentus, esesininkai sužinojo, kad iš tikrųjų jie pašovė (ir vėl Naujoksas) olandų žvalgybos leitenantą Danielį Klopą. Dabar žinome, kad britai prašė Olandijos slaptosios tarnybos vadovą leisti šioje neutralioje valstybėje vykdyti slaptą operaciją, įsipareigodami nuolat pranešinėti apie jos eigą.

Britams veikti leista nenoriai ir su sąlyga, kad operacijoje dalyvaus vietinis žvalgybininkas – juo ir buvo  leitenantas Klopas. Jis gelbėjo vokiečius, kai juos sulaikė policija, vykdydama žvalgybininkų užduotį patikrinti, su kuo jie turį reikalą. Ilgainiui Stivensas su Bestu ėmė įtarti, jog kitoje stalo pusėje sėdasi kurios nors vokiečių slaptosios tarnybos agentai, ir pasidalijo šiomis abejonėmis su savo vadovais. Teigiama patį ministrą pirmininką Nevilą Čemberleną liepus tęsti operaciją laikantis didžiausio atsargumo…   

Atgabentas į Diuseldorfą leitenantas Klopas mirė ligoninėje. Britus ir olandą vairuotoją, Janą Lemensą, tą pačią dieną atvežė į Berlyną, kur jie pateko į gestapo šefo Heinricho Miulerio nagus.

Kieno bomba?

Kai Hitleris sužinojo kėsinusis į jo gyvybę, pasakė: Aš džiaugiuosi. Tai, kad išėjau anksčiau nei paprastai, rodo apvaizdą padedant man pasiekti tikslą. Gestapo šefą Heinrichą Miulerį mažai tenkino Elzerio prisipažinimas įtaisius laikrodinį sprogmenį alinės kolonoje. Jis netikėjo, jog vienas žmogus, paprastas stalius, tegul ir nagingas meistras, įstengė sukurti tokį išradingą planą, pasigaminti sudėtingus įtaisus ir taip sklandžiai įvykdė savo sumanymą.

Tačiau kvočiamas Elzeris ir toliau atkakliai tvirtino tai padaręs vienas, nes nekentė Hitlerio, kuriam valdant pablogėjo darbininkų gyvenimas ir kuris įtraukė Vokietiją į karą. Sakė nuo jaunų dienų mėgęs meistrauti sudėtingus mechanizmus ir pasitikėjęs savo techniniais sugebėjimais. Gestapininkų stebimas stalių dirbtuvėje jis per keletą dienų beveik atgamino tokią pat kaip sprogusi alinėje bombą ir parodė, kaip įtaisė kolonoje.

Hitleris ragino jo asmeninio priešo atkaklumągniuždyti kvaišalais, hipnotizuoti, kad iškvotus, kas jį pasamdė, būtų galima surengti parodomąjį procesą. Elzeris tylėjo arba kartojo tą patį… Šelenbergas savo Atsiminimuose tvirtina Hitlerį šventai tikėjus, jog pasikėsinimui vadovavo britų žvalgyba. Reicho švietimo ir propagandos ministro Jozefo Gebelso nurodymu laikraščiai greta Elzerio įdėjo Olandijoje pagrobtų Ričardo Stivenso ir Peino Besto nuotraukas, spausdino jų apklausų protokolų ištraukas ir skelbė, kad britų agentai bus teisiami kartu su tiesioginiu teroristinio akto vykdytoju.

Šelenbergas rašo stengęsis įtikinti Miulerį, kad Besto ir Stivenso siejimas su Elzerio byla yra didelė klaida, bet tas atkirtęs: Jeigu net Himleriui ir Heidrichui nepavyko įtikinti Hitlerio, nepavyks tai ir jums…

Šelenbergo Atsiminimų lietuviškame vertime iš lenkų kalbos (2000) baigiantis skyriui, pasakojančiam apie pasikėsinimo narpliojimą, įdėta drąsi pastaba (nesuprasi, ar lenko vertėjo, ar lietuvio): Atrodo, visas tas tariamas sąmokslas buvo suorganizuotas turint provokacinį tikslą. Jį parengė Hitlerio saugumo tarnyba, kurios rankose Elzeris tebuvo bevalis vykdytojas. Tad nieko nuostabaus, kad nepaisant Miulerio ”patikimų metodų”, tyrimas nedavė jokių rezultatų. Iš tikrųjų – nemažai Hitlerio priešininkų Vokietijoje ir užsienyje įtarė, kad pasikėsinimą į Vokietijos kanclerį inscenizavo RSHA šefas Heidrichas, siekdamas sustiprinti tautos tikėjimą fiurerį esant apvaizdos globojamu išrinktuoju, sukelti patriotizmo ir kovingumo antplūdį.

Ši versija atkeliavo į XXI amžių. Ji pateikiama, pavyzdžiui, J.Bojadžio solidžios (apimties) knygos Špionažo istorija 2-me tome. Trumpas šios gana painios ir prieštaringos knygos vietos atpasakojimas. 1939 vasarą už priklausymą komunistų partijai koncentracijos stovykloje uždarytą Elzerį iškviečia du SS agentai ir pasako, kad žinomi šalies žmonės ruošia pasikėsinimą į Hitlerį. Fiurerio draugai, norėdami tam užbėgti už akių, nutarė patys organizuoti sprogdinimą, bet padaryti tai Hitleriui jau išėjus iš pastato, ir tada žūtų jo priešai.

Jam, Elzeriui, likimo lemta būti Hitlerio išgelbėtoju. Likus kelioms dienoms iki pasikėsinimo jį atveža į alinę, kur jis ramiai padeda bombą. Po nepavykusio pasikėsinimo Elzerį sulaiko prie Šveicarijos sienos, kai jis parodo kaip leidimą jam duotą atvirlaiškį, kuriame kryželiu pažymėta Miuncheno alinė, po kuria jis padėjo bombą! – autoriaus tėkštas šauktukas po šio sakinio pabrėžia visišką teroristo naivumą.

Bet ko ir norėti – juk Elzeris, pasak blaiviai mąstančio autoriaus, žmogus su psichiniais nukrypimais…Kitas autorius priduria, kad už paslaugą Elzeriui pažadėjo gerą maitinimą, kiek nori cigarečių, pinigų, pabėgimą į Šveicariją… Iš koncentracijos stovyklos – į Šveicarijos kurortus su pinigais ir kad visas pasaulis sužinotų!

1959 metais žurnalistas ir istorikas Giunteris Peisas išspausdino tyrimą Pasakyk, kas tu, Georgai Elzeri!, kuriame griovė įsigalėjusią nuomonę, esą Elzeris vykdė Reicho slaptųjų tarnybų valią; apklausęs daugelį liudytojų Peisas padarė išvadą Elzerį veikus vieną. 1964 metais istorikas Lotaras Gruchmanas atrado visus Elzerio apklausų gestape protokolus (200 puslapių), kurie akivaizdžiai patvirtino tą patį.

Elzeris pasikėsinimą į Hitlerį ruošė ilgai ir kruopščiai. 1938 m. lapkričio 8 d. jis stebėjo Alaus pučui skirtas nacionalsocialistų iškilmes. Po to, kai Hitleris, pasakęs kalbą, išėjo iš Biurgerbrioikeler ir neliko apsaugos, užėjo į alinę ir atidžiai apžiūrėjo ją iš vidaus. Grįžęs pas tėvus į Kionigsbroną, apsisprendė susprogdinti bombą būtent šioje alinėje, kur Hitleris turėjo apsilankyti ir ateinančiais metais.

Kitų metų vasarą Georgas vėl atvažiavo į Miuncheną, išsinuomojo nedidelę dirbtuvę ir čia sukonstravo laikrodį, kuris galėjo veikti tris paras ir sukelti sprogimą nustatytu laiku (Konstancoje staliaudamas sieninius laikrodžius gaminančioje įmonėje išmoko ir laikrodystės).

Nuo rugpjūčio pradžios Elzeris kiekvieną vakarą ateidavo į Miestelėnų alinę ir užsakydavo paprastą darbininkišką vakarienę. Prieš uždarant alinę slėpdavosi valytojų sandėlyje ir ten dar ilgokai laukdavo, kol alinėje neliks nei vieno žmogaus (naktį patalpų niekas nesaugojo). Tada medinėje kolonoje, prie kuriuos matė kalbant Hitlerį, gilindavo įdubą bombai paslėpti (sprogmenų sukaupė dirbdamas akmens skaldykloje, kur išbandė ir jų veikimą).

Šiukšles sužerdavo į maišelį ir rytą išnešdavo lagamine. Taip Georgas darbavosi 30 naktų. Laikrodį apdangstė kamščiamedžiu, kad paleidus nebūtų girdėti tiksėjimo. Naktį iš lapkričio 5 į 6 d. prijungė prie laikrodžio du užtaisus ir nustatė sprogimo laiką: lapkričio 8 d. 21 val. 20 min.

Daugelio tekstų autoriai pabrėžia, kad Elzeris Zachsenhauzeno ir vėliau Dachau koncentracijos stovyklose buvo kalinamas geresnėmis sąlygomis nei kiti, – kaip ir perša užuominą buvus kažin kokią paslaptį. Arčiausiai tiesos yra atsakymas, kad  Hitlerio ypatinguosius kalinius po galutinės pergalės buvo numatyta teisti parodomuosiuose procesuose.

Antai abvero šefas Vilhelmas Kanaris suėmė (tai padarė tas pats jo bičiuliu dėjęsis Šelenbergas) po dar vieno nepavykusio pasikėsinimo į Hitlerį 1944 metų liepos 20 d. ir kalino koncentracijos stovykloje, kur Hitleriu nurodymu pakorė kitų metų balandžio 9-osios sovietinei kariuomenei vis labiau veržiant žiedą aplink Reicho kanceliariją.

Tą pačią dieną vėlai vakare šūviu į pakaušį nužudė ir Georgą Elzerį; koncentracijos stovyklos viršininkas pranešime gestapo šefui Miuleriui nurodė, kaip jam iš Berlyno ir buvo įsakyta, nekaltą mirties priežastį: kalinys žuvo sąjungininkų bombonešių antskrydžio metu.

Nuotraukoje: pasikėsinimą į Adolfą Hitlerį rengęs Georgas Elzeris.

(Bus tęsinys)

2014.10.08; 05:05 


Prisijunkite prie diskusijos