Šiuolaikinės vergovės grimasos


Print

Premjeras A.Kubilius svajoja apie nė 10 proc. nesieksiantį nedarbo lygį jau šiemet.

Net jeigu premjero stiklinėje liktų tik lašas ant dugno, jam toji stiklinė vis tiek atrodytų apypilnė. Toks įspūdis susidaro pasiklausius Vyriausybės vadovo prognozių. Nedarbo lygis Lietuvoje šiemet gali sparčiai mažėti tik dėl vienos priežasties. Dėl tos pačios, dėl kurios jau dabar auga “Komisaro Rekso” serijų ir vokiečių kalbos kursų populiarumas. Tai – nuo gegužės atveriama Vokietijos darbo rinka.

Kalbant optimistiškai, gal ir galima pasidžiaugti, kad ji suteiks Lietuvos piliečiams naujų darbo paieškos galimybių. Žvelgiant realistiškai, reikia konstatuoti, kad tai sukels naują emigracijos bangą, kuri iš Lietuvos išvilios dar daugiau darbingų žmonių, nepajėgiančių pakankamai užsidirbti tėvynėje.

Labai gali būti, kad tuomet statistika iš tiesų rodys mažėjantį nedarbo procentą Lietuvoje. Galbūt tai ir turėjo galvoje premjeras A.Kubilius, didžiausias šalyje optimistas.

Tuo pačiu metu Lietuvos žmonės skundžiasi vergiškomis darbo sąlygomis, o kas penktas darbuotojas gauna minimalią algą, kuri bloškia jį žemiau skurdo ribos.

Prieš trejus metus Vilniuje, “Mados” prekybos centre įvykęs “Iki” kasininkų streikas bene pirmą kartą atkreipė didesnį visų dėmesį į vergiškas darbo sąlygas, kuriomis buvo priverstos dirbti kiek daugiau nei minimalią algą gaunančios darbuotojos.

Sekinančios darbo sąlygos, neapmokami viršvalandžiai ir darbas savaitgaliais, įtampa, grasinimai ir spaudimas – tokias streiko priežastis tąsyk vardijo kasininkės. Šiandien galime pasidžiaugti, kad po šio streiko pradėjo kurtis prekybos centrų darbuotojų profesinės sąjungos, kurios bent jau mėgina ginti savo narių interesus. Tačiau, net jeigu kasininkės daugiau nestreikuoja, vargu ar tai reiškia, kad situacija prekybos centruose labai pagerėjo. Tokios pačios vergiškos darbo sąlygos ir vos 500 litų siekianti mėnesio alga dabar protestuoti verčia jau kitos profesijos atstoves – į gatves išėjo moterys iš “Lelijos” siuvimo įmonės. Tokių įmonių ir jose vergaujančių darbuotojų Lietuvoje yra ir daugiau. Profesinės sąjungos pripažįsta neturinčios tiek jėgų išspręsti visas socialines ir teisines darbo santykių problemas.

Naujasis Vilniaus meras Raimundas Alekna, nors ir žadėjo vilniečiams daugiau demokratijos, nei jo pirmtakas Vilius Navickas, toliau laikosi tik konservatoriams ir liberalams būdingos politikos, nedarydamas nieko, kad būtų užtikrinta gyventojų teisė į taikius susirinkimus – ir toliau mėginama drausti Lietuvos profesinių sąjungų mitingus.

Dešiniųjų politinių jėgų atstovai, varžydami gyventojų teisę pareikšti savo nuomonę, pažeidžia Konstituciją, kurios 36 straipsnis skelbia, kad “negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.”

Vyriausybę užvaldę laisvosios rinkos apologetai užsiėmę ES paramos likučių dalybomis, o ministerijų klerkai springsta seilėmis tas dalybas kuo greičiau viešindami. Todėl taip ir atsitinka, kad darbuotojus išnaudojantys “verslininkai” plečia eksporto rinkas ir gauna apdovanojimus už puikią vadybą.  Atlikti tyrimai rodo, kad gyvenančiais ties skurdo riba galima laikyti tuos žmones, kurių pajamos per mėnesį siekia 831 litą. Tuo tarpu minimalus atlyginimas Lietuvoje atskaičius mokesčius siekia 680 litų. ES statistikos agentūros “Eurostat” duomenimis, tai yra vienas mažiausių atlyginimų bendrijoje. Gyventojas, gaunantis minimalią algą Lietuvoje, didžiąją dalį išleidžia komunaliniams mokesčiams ir maistui. Paskaičiuota, kad minimalios algos savininkas gali sau leisti laisvalaikio pramogoms ir kultūrai išleisti vos 12 litų per mėnesį.

Socialdemokratų iniciatyva didinti minimalų atlyginimą turi būti palaikoma jau vien todėl, kad tas penktadalis darbuotojų gautų padoresnį atlygį už savo darbą, o darbdaviai nepiktnaudžiautų siekdami kuo didesnio pelno.

Pastaruoju metu iš kai kurių verslininkų pasigirsta skundai, kad neberandami tinkami darbuotojai. Tokias kalbas, ko gero, ypač mėgsta Vyriausybė – juk tai signalas apie atsigaunančią ekonomiką ir mažėjantį nedarbą. Tačiau ar darbas už vergišką užmokestį yra normalu? Ar normalu verslininkams samdyti sau darbuotojus, mokant jiems grašius?

Šiandien tarptautinės profesinių sąjungų organizacijos, Europos Sąjungos atsakingos institucijos vis garsiau pradeda šnekėti apie padoraus darbo garantijas (decent work). Manau, kad Lietuvoje socialdemokratai taip pat turėtų aktyviai dirbti šia linkme, kad darbo vieta būtų ne tik išgyvenimo būtinybė, bet ir oraus gyvenimo garantas žmogui.

Gintaro Visocko nuotr.

Žurnalas “Gairės”, 2011, sausis, Nr. 1

2011.02.15


Prisijunkite prie diskusijos