Skaitytojo laiškas: „Kad Lietuvoje būtų kuo mažiau surūgusių veidų“


Print

Šiemet, Lietuvos nepriklausomybės švenčių proga buvome koncerte „Laisvės balsai“ Kotrynos bažnyčioje. Nors solistai buvo jauni ir dar nepasiekę šlovės zenito, nustebino, kad įvairių tautinių grupių Lietuvos solistai, grupės dainavo lietuviškai ir patriotiškai apie Lietuvą. Pertraukose tarp dainų – buvo tiesioginiai video tiltai su įvairiuose žemynuose gyvenančiais tautiečiais, kurie sveikino Lietuvos žmones visame pasaulyje šventės proga.

Labai šiltas ir pozityvus renginys, labai teigiamai buvo priimtas bendravimas su tautiečiais kitose šalyse, kad ir kurioje pasaulio dalyje jie gyvena – Australijoje, JAV, Afrikoje, Indijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir kitose. Manau, tai ir jiems patiko, nes šiltas bendravimas, dėmesys tolimuose kraštuose gyvenantiems suteikia optimizmo darbe ir gyvenime – jaučiasi nacionalinis solidarumas.

Bet po koncerto grįžome į niūrią realybę – gatvėse ar transporte, parduotuvėse žmonės susirūpinę, reta kompanija ar žmogus šypsosi ar džiaugiasi. Kodėl taip yra? Kas atsitiko su optimistu lietuviu, šalies su tokia šlovinga ir didinga istorija piliečiu, XX-XXI amžiuje?

Peržvelkime neseną nepriklausomos Lietuvos istoriją. 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Aukščiausioji Taryba (AT) be pagrindinio savo uždavinio – paruošti rinkimus į pirmąjį Seimą 1992 metais, ėmė leisti ir kitus būtinus bei svarbius įstatymus, faktiškai nulėmusius visą tolesnę politinę ir ekonominę Lietuvos santvarką, kurios rezultatus turime šiandien.

Ekonomikos reformų pasekmės

Reformuojant šalies ekonomiką, kažkodėl buvo pasirinktas ne skandinaviškas mišrus ekonomikos modelis – dalinai su valstybės įmonėmis, bet grynai liberalios ekonomikos modelis. Tam, aišku, įtakos turėjo 1990 m. liberalių politikų, verslininkų ir ekonomistų įsteigtas Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Todėl mūsų ekonomika nuo pat pradžių buvo reformuojama siekiant privatizuoti valstybės turtą. AT patvirtino – valstybinio turto pirminio privatizavimo, žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymus. Didelę įtaką, pasukant liberalios ekonomikos keliu turėjo ir Pasaulio bankas (PB), kuris konsultavo Lietuvą nuo 1991 m. ir skyrė reabilitacijos paskolą. Nors PB rekomendacijose buvo numatytos sąlygos dėl pagalbos gyvybingoms įmonėms, nei valstybės valdžia, nei įmonių vadovai nebuvo suinteresuoti gamybos išsaugojimu, o jokių sąlygų privatizavusiems ar saugiklių dėl įmonių veiklos tęstinumo įstatymuose nebuvo numatyta.

Šių reformų pasekmes jaučiame ir šiandien. Išsaugotos ir tęsia veiklą kaip privačios įmonės tik stambiosios naftos ir trąšų chemijos įmonės. Valstybė išsaugojo savo rankose tik elektros energetikos ūkį, geležinkelių transportą, paštą, jūrų uostą ir paslaugų sferas, kurios išlaikomos iš biudžeto (valstybės valdžios, sveikatos, švietimo, kultūros ir kt.). Pelningas įmonės buvo stengiamasi parduoti užsienio kapitalo bendrovėms, o mažiau pelningas ir daug rūpesčių sudarančias dėl veiklos tęstinumo – perduoti vietos kapitalo bendrovėms, atskiriems asmenims ar buvusios ūkinės nomenklatūros atstovams – buvusiems tų įmonių direktoriams.

Taip buvo Lietuvoje sužlugdytos ištisos pramonės šakos (mašinų gamyba: staklių pramonė, žemės ūkio mašinų gamyba; elektronikos pramonė: elektronikos komponentų, radiotechnikos, elektrotechnikos, skaičiavimo mašinų ir kitos), nes jų savininkai nebuvo suinteresuoti, o kiti ir negalėjo be valstybės pagalbos išsaugoti gamybos. Be darbo liko apie 0,5 – 1 mln. žmonių. Vieni iš jų papildė valstybės paslaugų, transporto sferas, kiti emigravo, papildė šešėlinės ekonomikos darbuotojų gretas, kas taip ir liko bedarbiais.

Su valstybės pagalba galima buvo įmones išgelbėti, jei būtų buvę pastangų integruoti atskiras skirtingų šakų įmones į vieningą kompleksą ir gaminti konkurencingus gaminius. Tam reikėjo valstybės valdžios pastangų, specialistų ir aišku – noro. Bet jos buvo paaukotos vardan viešojo sektoriaus geresnio finansavimo, nes 20 metų valstybės valdžioje pakaitomis buvo 2 partijos – buvusios ūkinės ir humanitarinės nomenklatūros atstovai.

Todėl nenuostabu, kad rūpesčiai valstybės ekonomika buvo suversti privačiam sektoriui, o viešasis sektorius vis didėjo dėl gerų darbo sąlygų, socialinių garantijų – beveik socializmo, kai tuo tarpu privačioje sferoje klostėsi laukinio kapitalizmo ekonomika. Rinkos ekonomika liko tik privačiai sferai, nes joje yra konkurencija, pajamos pagal atlikto darbo vertę, kai viešajame viskas reguliuojama ir finansuojama iš biudžeto.

Kaip rašoma 1989 m. statistikoje, Lietuvoje dirbo 1,9 mln. žmonių, gamybinėje sferoje – 1,33 mln, biudžetinėje paslaugų – 0,57 mln. Atlyginimų žirklės neviršijo 1:10. 2012 m. statistika rodo, ką mes pasiekėme po 20 metų reformų. Gyventojų sumažėjo nuo 3,5 mln iki 3 mln. Užimtumas tik 1,272 mln. (0,4 mln – biudžetinis sektorius).

Vidutinis atlyginimas netto: biudžetinis sektorius – 1800 Lt, privatus – 1500 Lt. Atlyginimų žirklės 1:100. Pagal minimalų, vidutinį atlyginimą, pensijas lenkiame tik ES naujokes Bulgariją ir Rumuniją. Iš pirmaujančios TSRS Respublikos, per 20 metų nieko ypatingo nepasiekėme – ES mastu iš 27 valstybių likome treti nuo galo.

Todėl žmonių veiduose ir nesimato to džiaugsmo gyvenimu, nesijaučia optimizmo, tikėjimo ateitimi, šypsenų ir geros nuotaikos. Optimizmą tik teikia apdirbamosios pramonės, kurioje dirba tik apie 200 tūkst. žmonių, veiklos rezultatai. 2012 m. BVP sudarė 112,4 mlrd. litų, iš kurių apdirbamoji pramonė sudarė 71 mlrd. litų. Tuo tarpu proteguojama aukštųjų technologijų ekonomika uždirbo tik kelis procentus BVP ir yra daugiau kaip valstybės prestižo reikalas. Viešasis sektorius, pensininkai išlaikomi didėjančios valstybės skolos sąskaita. (apie 53 mlrd. litų).

Kaip matome, aklas ir neatsakingas laisvos rinkos principų taikymas sunaikino stambiąją industriją, išmetė iš darbo rinkos kvalifikuotus specialistus ir Lietuva neteko galimybės konkuruoti ES ir Pasaulio rinkose ištisose gamybos srityse – mašinų gamybos, elektronikos ir kitose, kuriose Lietuvos potencialas buvo didelis TSRS mastu.

Taip pat neteko gamybinės bazės aukštosioms mokykloms ir Lietuvos mokslui. Įmonių privatizavimas šaliai padarė didelius nuostolius, nes naujieji savininkai, suskaidė įmones ir paliko tik dalį veikiančios gamybos, akcijas ir skolas permetė akcininkams, o naujausius importinius įrengimus pelningai pardavė Vakarų verslininkams. Dalį pastatų išnuomojo įvairioms smulkioms firmoms, kitus įrengimus pardavė smulkiems verslininkams, kurie iki šiol jais sėkmingai dirba.

Taip kad kai kurių veikėjų propaganda, kad gamyba ir technologijos buvo atsilikę nuo Vakarų – neturi jokio pagrindo. Ne įrengimai gamybą kuria, o inžinieriai konstruktoriai ir technologai, vadybininkai ieško rinkų produkcijai ir užsakymų. Valstybė galėtu atgaivinti stambiąją pramonę, nes jos rankose žymiai didesnės galimybės, nei pavienio verslininko, kuris nepajėgus konkuruoti kapitalo dydžiu su transnacionalinėmis kitų šalių kompanijoms.

Valstybė gali parinkti pramonės strategiją, orientuoti aukštąjį mokslą ta kryptimi, per Užsienio reikalų ministeriją ieškoti rinkų, platinti informaciją apie produktus. Matyt, privatizacijos politikos autoriai naiviai tikėjosi, kad Vakarų kapitalas pirks mūsų privatizuojamas įmones, jas modernizuoti ir taip išspręs mūsų problemas, nutrūkus integruotos su TSRS pramonės ryšiams.

Bet, deja, Vakarų kapitalui rūpėjo tik mūsų rinka – konkurencijos jiems nereikėjo. Net energetikos srityje Lietuva, eksportuojanti elektrą kitoms valstybėms, neteko pranašumo savo pigia elektra iš IAE – ją teko uždaryti. Kad valstybė visiškai nežlugtu, mums buvo padedama paskolomis (PB iki 2002 m. – 490 mln. dolerių , TVF 248,4 mln dolerių iki 1994 m). Aišku kad laiko nepasuksim atgal, todėl žiūrėkim į tai, ką galim padaryti šiandieną.

Partijos nesugeba susitarti strateginiais klausimais

Ypač didelę žalą valstybei daro tarppartinės rietenos ekonominės strategijos atžvilgiu. Valdžiai iš esmės keičiantis iš vienos tradicinės partijos į kitos rankas, kiekviena stengiasi atlikti darbus, pagal savo viziją. Norint pastatyti naują atominę elektrinę, 2004-2008 m. kadencijoje buvo sukurtas ir pradėtas „Leo“ projektas. Atėjus kitai valdžiai 2008-2012 m. „Leo“ projektas vietoj trūkumų taisymo, buvo sugriautas ir imtas kurti savo projektas – „Hitachi“.

Vėl pasikeitus valdžiai – žlunga ir „Hitachi“ projektas. O atominės elektrinės nesimato horizonte, užtat šalia dygsta kaimyninių šalių AE. Prarastas laikas ir mūsų pranašumas prieš kaimynus ir projektas praranda prasmę. Daugiabučių renovacija irgi jau trečią kartą keičia strategiją, keičiantis valdžiai, bet vyksta labai vangiai, todėl kad sąlygos gyventojams buvo nepriimtinos.

Bendros, tarppartinės strategijos neturėjimas stabdo Lietuvos progresą, o perspektyvos nematymas skatina nusivylimą, didina emigracijos mastus. Jauni žmonės, rinkdamiesi gyvenimo kelią, aukštąjį mokslą irgi nežino ką daryti, kokios krypties mokslus rinktis. Iš kitos pusės, nėra kam ir ruošti tokios strategijos. LMA EI 2009 m. likviduotas, svetimų šalių bankų analitikai ar verslo interesus atstovaujantys LLRI ir IF atstovai rūpinasi tik savo rėmėjų interesais.

O žmonės skaldomi, kiršinami tikslu išlaikyti nepasitenkinimą, kad būtų balsuojama už valdžios kaitą naujuose rinkimuose. Prie to prisideda ir neigiamas suinteresuotos privačios žiniasklaidos manipuliavimas žmonių nuomonėmis. Net toks svarbus objektas kaip Valdovų rūmai buvo statomas per didžiausius vargus, tuometinei opozicijai ir atskiriems „ekspertams“ kurstant priešiškumą jam. Kai pas kaimynus lenkus, tik pagal išlikusius paveikslus buvo atstatyti ištisi miestai, subombarduoti iki pamatų – Varšuva, Krokuva. Ir niekas isterijos nekelia dėl autentikos. Negi griuvėsiai geriau, nei atstatyti pastatai? Kas važiuotų dabar į Trakus, jei pilys nebūtų atstatytos? Tokius projektus stabdo paveldosaugininkai ir jais pasinaudojusi opozicija, kuri kursto visuomenės priešiškumą projektui, ir tuo pačiu tuometinei valdžiai.

Gražiais pavyzdžiais pas kaimynus galima tik pasidžiaugti. Kokie gražūs renovuoti daugiabučiai Augustave. Prie panašaus BVP vienam gyventojui, Lenkijoje vidutinė alga ir pensijos žymiai didesnės nei pas mus. Daugumoje pažangių šalių yra progresiniai mokesčiai – pas mus stiprus suinteresuotų grupių, įvairių „analitikų“ pasipriešinimas jiems.

Asmeninės naudos motyvai svarbesni, nei valstybės finansų ir mokesčių teisingumo problemos. Visos ekonomikos vystymo viltys kažkodėl dedamos į investuotojus. Dėl to sunkiai sprendžiami minimalios algos kėlimo klausimai, progresinių mokesčių įvedimas, motyvuojant investuotojų atbaidymu. Betgi yra atvirkščiai – investuotojai eina į turtingas, didelių mokesčių šalis, nes jose mokesnė vidaus rinka ir didesni pelnai jiems. Lietuvoje daug problemų susikaupė, laikas bėga, o jos nesprendžiamos.

Bandymas surengti patariamąjį referendumą dėl AE buvo panaudotas kaip koziris prieš rinkimus ir tik parodė visuomenės požiūrį į „Hitachi“ projekto ruošėjus. Norint spręsti klausimus referendumais, būtu gera praktika, tik juos reikia ruošti dažniau ir ne dėl vieno, o dėl daugumos būtiniausių, spręstiniausių klausimų, dėl kurių nėra tarppartinių sutarimų. Tokiu būdu būtų aiškumas dėl svarbių klausimų, mažiau kiršinimo, rinkėjų programavimo ar manipuliacijų jais. Juos galima rengti kartu su eiliniais rinkimais, kad sumažintume išlaidas ir nutildytume referendumų priešininkus, susirūpinusius dėl brangumo.

2014 m. bus Lietuvos prezidento, Europos Parlamento rinkimai. Per juos galima būtų surengti ir referendumus svarbiais klausimais, kurių sprendimai vilkinami metų metais: dvigubos pilietybės, tautinių mažumų pavardžių ir vietovardžių rašymo, atominės elektrinės statymo, skalūnų dujų žvalgybos, pensijų reformos, progresinių mokesčių, daugiabučių renovacijos, švietimo, sveikatos apsaugoms sistemų reformų ir kiti svarbūs klausimai, dėl kurių sprendimo nėra tarppartinių sutarimų.

Tik būtina prieš tokius referendumus paruošti pagrįstą ir konkrečią ekspertų ir mokslininkų informaciją, kas laukia vienu ar kitu atveju. Įvesti ir trečiąją nuomonę – susilaikymą, kas reikštų nuomonės neturėjimą ar atidėjimą šio klausimo sprendimo ateičiai. Pavyzdžiui, ruošiant „Hitachi“ projektą, buvo padaryta didelė klaida, motyvuojant energetine nepriklausomybe nuo Rytų.

Daugumai referendumo dalyvių šis argumentas pasirodė nelabai įtikinamas, lyginant su projekto kaina ir pasekmėm. Reikėjo pateikti ekonomiškai pagrįstą informaciją, kiek kainuos elektra „Hitachi“ projekto atveju ir be jo. Bet tokia informacija net Seimui nebuvo pateikta – reiškia projektas neturėjo ekonominio pagrindimo – tik politinį, todėl referendume nebuvo pritarta jam. Informacija dėl siūlomo ar alternatyvaus sprendimo turi būti aiškiai išdėstyta prieš referendumą.

Žymia persvara Lietuvos piliečiams pritarus kuriam projektui – jis turi būti vykdomas bet kurios tuometinės valdžios. Kito kelio prie tokios valdžių kaitos ir svarbių projektų nevykdymo, šalies progresui – nėra. Gal sutarus dėl pagrindinių, svarbiausių šaliai klausimų – bus mažiau skiriama energijos ir laiko nuomonių programavimui, mažiau piktų komentarų viešojoje erdvėje prieš valdžią ar konkrečius politikus, vykdančius piliečių daugumos valią. Bus daugiau pozityvo, galima bus skirti daugiau laiko naudingesnei veiklai šeimai, žmonėms ir šaliai.

Svarbiausia – nepamiršti žmogaus teisių

Tik šalies aukščiausiai ir žemesnėms valdžios institucijoms nereikia pamiršti žmogaus teisių, nes jos dažnai ribojamos ir pažeidinėjamos neteisėtais valdžios sprendimais ir veikla. Mažiau valdžios cinizmo savo piliečių atžvilgiu, programavimo visokių pranašų (analitikų, politologų, ekspertų ir suinteresuotų ekonomistų), apie tai, kad žmogus turi pats viskuo pasirūpinti – susikurti sau darbo vietą, pasirūpinti privačia pensija ar atidirbti už socialinę pašalpą. Žmonės visaip kiršinami, vadinami išlaikytiniais, emigrantai vadinami niekam tikusiais, tik juodiems darbams tinkamais ir kita negatyvi manipuliacija. Nereikia pamiršti, jog ne akmens amžiuje gyvename, kad tokia filosofija vadovautumės – XXI amžius jau. Žmogaus teisių deklaracijos niekas neatšaukė, nors ir kaip norėtų liberalūs politikai. Primenu ištrauką iš jos:

22 straipsnis. Kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą bei išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės.

23 straipsnis. 1. Kiekvienas turi teisę į darbą, laisvą darbo pasirinkimą, teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo. 2. Kiekvienas be jokios diskriminacijos turi teisę gauti vienodą užmokestį už vienodą darbą. 3. Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę gauti teisingą ir tinkamą atlyginimą, užtikrinantį jam ir jo šeimai žmogaus orumo vertą gyvenimą, jei reikia, papildomą kitomis socialinės apsaugos priemonėmis.

25 straipsnis. 1. Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio. 2. Motinoms ir vaikams suteikiama ypatinga globa ir parama. Visi vaikai, santuokiniai ir nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.

26 straipsnis. 1. Kiekvienas turi teisę į mokslą. Mokslas, bent jau pradinio ir pagrindinio išsilavinimo lygmenų, yra nemokamas. Pradinis mokslas yra privalomas. Techninis ir profesinis mokymas yra visuotinai prieinamas, o aukštasis mokslas vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus.

30 straipsnis. Jokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui suteikianti kokią nors teisę vykdyti veiklą arba atlikti veiksmus, kuriais siekiama panaikinti šioje Deklaracijoje paskelbtas teises ir laisves''.

Jei valstybės ir vietinės valdžios laikysis šios deklaracijos reikalavimų, dirbs šalies ir žmonių labui, šalis eis progreso, o ne tarppartinių rietenų, manipuliavimo žmonių nuomonėm atskirų suinteresuotų grupių naudai, keliu – tada vėl pamatysim žmonių lūpose šypsenas, jausis optimizmas, o ne susirūpinimas dėl savo kasdienės egzistencijos problemų, pyktis valdžios adresu. To norėčiau palinkėti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.12.19


Prisijunkite prie diskusijos